Tryliktoji byla
Kaip KT atvėrė kelią Lietuvai prisijungti prie europinės žmogaus teisių apsaugos sistemos

Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.

Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Tryliktoji – apie sudarytą galimybę Lietuvai prisijungti prie europinės žmogaus teisių apsaugos sistemos. 1995 metų Konstitucinio Teismo išvada pripažino, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neprieštarauja mūsų Konstitucijai, todėl LR Seimas galėjo šią konvenciją ratifikuoti ir Lietuvos žmonės įgijo teisę naudotis pažangiausia pasaulyje žmogaus teisių apsaugos sistema – kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą.

Ši Konstitucinio Teismo (KT) išvada atvėrė kelią Lietuvai ratifikuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija) bei jos protokolus (po šios išvados Konvencija ir atitinkami jos protokolai Seimo ratifikuoti 1995 m. balandžio 27 d.), įsipareigojant veiksmingai įgyvendinti jų nuostatas, taigi ir – garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui Konvencijoje apibrėžtas žmogaus teises ir laisves.

KT išaiškino, jog ratifikuota ir įsigaliojusi Konvencija taps sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikoma kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Iš tikrųjų Konvencija įgijo gerokai didesnę reikšmę. Ji dar gali būti vadinama mažąja arba žmogaus teisių Konstitucija, nes tapo KT jurisprudencijos šaltiniu aiškinant konstitucinių žmogaus teisių nuostatas.  

KT pabrėžė, kad valstybė turi pareigą užtikrinti Konvencijos normų įgyvendinimą jos teisinėje sistemoje: valstybė nustato, kokiais būdais tai darys, tačiau Konvencijos nuostatos turi būti realiai įgyvendinamos, o joje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas negali būti aiškinamas tuo, kad valstybės įstatymai numato ką kita.

Lietuvai ratifikavus Konvenciją ir jos protokolus, asmenys įgijo teisę teikti skundus dėl Konvencijoje ir jos protokoluose įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo Europos Žmogaus Teisių Teismui (toliau – EŽTT), o valstybė įsipareigojo vykdyti šio teismo sprendimus, taip prisidedant ir prie efektyvesnio žmogaus teisių apsaugos užtikrinimo.

Bylą inicijavo tuometinis Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Jis prašė KT pateikti išvadą, ar Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsniai ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai. Paklausimas buvo pateiktas iki Konvencijos ratifikavimo Seime.

Jis buvo motyvuojamas tuo, kad Darbo grupė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei jos protokolų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos lyginamajai analizei atlikti priėjo prie išvados, jog kai kurie Konvencijos ir jos protokolų straipsniai gali prieštarauti Konstitucijos nuostatoms (arba neatitikti jų pagal apimtį). Tokiu atveju Lietuvos Respublika, ratifikavusi Konvenciją bei jos protokolus, nebūtų galėjusi įvykdyti tarptautinių įsipareigojimų, nes Konstitucijos 7 straipsnyje numatyta, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.

Prezidentūrai abejonių kilo dėl šių Konvencijos ir jos protokolų nuostatų suderinamumo su Konstitucija:

Konvencijos 4 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių priverčiamojo ar privalomojo darbo draudimą ir apibrėžiančių, koks darbas nelaikomas priverstiniu ar privalomu (dėl kalinimo metu atliekamo darbo priskyrimo priverstiniam ar privalomam darbui);

Konvencijos 5 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių garantijas sulaikytiems ar suimtiems asmenims (dėl asmenų, kurie turi būti pristatomi į teismą, rato, dėl termino, per kurį jie turi būti pristatyti į teismą, dėl šiuo aspektu teisėjo atliekamo vertinimo pobūdžio);

Konvencijos 9 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių religijos laisvę (tuo aspektu, ar jomis įtvirtinta galimybė riboti asmens laisvę išpažinti religiją ar tikėjimą);

Konvencijos 14 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių diskriminacijos draudimą (dėl pozityvios diskriminacijos draudimo neįtvirtinimo, dėl diskriminacijos draudimo pagrindų sąrašo);

Konvencijos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio nuostatų, kuriomis įtvirtinta garantija, kad kiekvienas asmuo, teisėtai esantis valstybės teritorijoje, turi teisę joje laisvai judėti ir laisvę pasirinkti gyvenamąją vietą (dėl subjektų, kuriems suteikiama ši garantija, rato).

KT, įvertinęs pareiškėjo nurodytas Konvencijos ir jos protokolo nuostatas, pateikė išvadą, kad jos neprieštarauja Konstitucijai.

 

Esminiai argumentai

Konstitucijoje įtvirtinta paralelinė tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema, kuri grindžiama taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisės sistemoje (inkorporuojamos į ją). Taigi Konstitucijoje įtvirtintas būtent šis Konvencijos realizavimo būdas.

KT konstatavo, kad Konvencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas kitoks nei daugumos kitų tarptautinės teisės aktų. Šis tikslas yra visuotinis – siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves.

Šiuo, tai yra tikslo, požiūriu Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir konstitucinės žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu lygiu. Konvencijos pirmame skyriuje yra apibrėžtos žmogaus teisės ir laisvės, kurias ją ratifikavusi valstybė turi garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui. Būtent toks Konvencijos vaidmens išryškinimas leidžia ją laikyti Konstitucijos aiškinimo šaltiniu, suderinti konstitucinių žmogaus teisių ir Konvencijos nuostatų aiškinimą.

Atskleisdamas Konvencijos ir Konstitucijos santykį, KT nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir jos tarptautinės sutartys (šiuo atveju – Konvencija). Priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti Konvencijoje pripažįstamų teisių ir laisvių teisinės gynybos. Valstybės institucijos, vykdančios teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas, taip pat įgyvendinti Konvencijos nuostatas. Šios nuostatos turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kitose teisinę gynybą vykdančiose  institucijose.

Kartu pabrėžta, jog Konvencijoje tiesiogiai neformuluojamas, nes jo ir nebūtų galima realizuoti, reikalavimas, kad valstybės vidaus teisės normos paraidžiui atitiktų Konvencijos normų turinį. Joje taip pat nėra griežtai nurodoma, kokiais būdais turi būti įgyvendinamos Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės. Pati valstybė nustato, kokiais būdais ji užtikrins Konvencijos nuostatų taikymą. Tačiau Konvencijos normos turi būti realiai įgyvendinamos, o joje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas negali būti aiškinamas tuo, kad valstybės įstatymai numato ką kita.

KT išvadoje konstatuota, kad pagal Konstituciją (jos 138 straipsnio 3 dalį) ratifikuota ir įsigaliojusi Konvencija (kaip ir bet kuri kita tarptautinė sutartis) taps sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikoma kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai, o jos nuostatos Lietuvos Respublikos teisės šaltinių sistemoje atitiks įstatymų lygmenį. Kadangi pagal Konstituciją (jos 7 straipsnio 1 dalį) negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas priešingas Konstitucijai, tarptautinės sutarties nuostatos turi neprieštarauti Konstitucijos nuostatoms (jei prieštarautų, būtų problemiška įgyvendinti Konvenciją Lietuvos Respublikos vidaus teisėje).

KT pabrėžė, kad nei Konstitucijoje, nei Konvencijoje nėra išsamaus ir baigtinio žmogaus teisių ir laisvių sąrašo. O Konstitucijos ir Konvencijos normų suderinamumo (santykio) aiškinimas turi būti prasminis, loginis, o ne tik pažodinis. Vien pažodinis žmogaus teisių aiškinimas nepriimtinas žmogaus teisių apsaugos prigimčiai.

Tai, kad pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir jų garantijos vienokia ar kitokia žodine forma suformuluotos Konstitucijoje, dar neleidžia teigti, jog šios formuluotės visais atvejais yra absoliučios jų taikymo atžvilgiu. Įstatymu žmogaus teisės, laisvės ir jų garantijos gali būti suformuluotos plačiau, nei jos pažodžiui išreikštos konkrečiame Konstitucijos straipsnyje ar jo dalyje. Taigi platesnis jų taikymas įmanomas, jeigu jį numato kitas teisės aktas, turintis įstatymo galią.

KT, atlikęs Konvencijos ir Konstitucijos tekstų bendrąją analizę, pažymėjo, kad jokia Konstitucijos ir Konvencijos žmogaus teises ir laisves įtvirtinanti nuostata neleidžia teigti, kad Konstitucija draudžia kokius nors veiksmus, o Konvencija apibrėžia šiuos veiksmus kaip vienokią ar kitokią laisvę. Šiame kontekste pabrėžta, jog interpretuojant konkrečios konstitucinės nuostatos turinį daugeliu atvejų negalima jo aiškinti atsietai nuo kitų Konstitucijos nuostatų.

Konvencija – minimalus konstitucinių žmogaus teisių apsaugos standartas

Ši išvada buvo pirmoji, atskleidžianti Konvencijos reikšmę Lietuvos Respublikos Konstitucijos aiškinimui. Vėliau KT, aiškindamas Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teises, dešimtis kartų rėmėsi Konvencija ir EŽTT praktika. Tačiau ypač išskirtini keli KT nutarimai, iš kurių matyti, kad Konvencija ir EŽTT praktika yra ne tik Lietuvos teisės apskritai, bet ir Konstitucijos konkrečiai aiškinimo šaltinis, t.y. turi gerokai didesnę reikšmę nei Lietuvos Respublikos įstatymai ir de facto yra konstitucinės reikšmės aktas. KT savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Jis taip pat yra išaiškinęs, kad Konvencija, kaip ratifikuota tarptautinė sutartis, turi taikymo pirmenybę prieš nacionalinius teisės aktus (išskyrus Konstituciją), įskaitant konstitucinius ir kitus įstatymus.

Tačiau ypač paminėtini 1998 m. gruodžio 9 d. KT nutarimas dėl mirties bausmės panaikinimo ir 2014 m. kovo 18 d. nutarimas dėl baudžiamosios atsakomybės už genocidą, iš kurių matyti, kad Konvencija yra minimalus konstitucinių žmogaus teisių apsaugos standartas, kad Lietuvos įstatymuose negali būti nustatomas žemesnis žmogaus teisių apsaugos lygis nei numatyta Konvencijoje. Taigi, jeigu įstatymai numato mažesnes žmogaus teisių apsaugos garantijas negu Konvencija, tai yra konstitucinis pagrindas konstatuoti tokio įstatymo prieštaravimą Konstitucijai.

Iš KT 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimo dėl draudimo asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų, būti renkamam Seimo nariu aišku, kad Konvencijos nuostatų nesuderinamumas su Konstitucija suvokiamas kaip anomalija, kuri turi būti pašalinta, prireikus – net ir priimant Konstitucijos pataisas. Kitaip tariant, pati Konstitucija liepia, prireikus, derinti jos nuostatas su Konvencijoje įtvirtintomis žmogaus teisėmis, netgi keisti Konstituciją, kad būtų veiksmingai užtikrintos Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės.

Taigi, pagal Konstituciją, Lietuvos valstybė negali atsisakyti savo pagal Konvenciją prisiimtų įsipareigojimų, nes toks atsisakymas būtų nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintais atviros pilietinės visuomenės ir vakarietiškos geopolitinės orientacijos principais.