Elena Jackevičaitė

Gimė: 1895 metų vasario 18 d. Rokiškio apskrityje, Mažeikiškio palivarke.  

Studijavo: mokėsi Onos Jastržembskaitės gimnazijoje, Petrapilio (Sankt Peterburgo) Bestuževo Moterų aukštuosiuose kursuose studijavo matematiką, o vėliau perėjo į juridinį fakultetą. Baigė Maskvos B.Paltrockienės aukštuosius moterų kursus

Gyveno: 1913–1914 m. mokėsi Petrapilyje, 1918 m. baigė mokslus Maskvoje ir 1919 m. grįžo į Lietuvą

Mirė: 1976 m. Kaune

Elena Jackevičaitė. Viena pirmųjų moterų teisėjų Europoje: ji buvo pažangumo pavyzdys kitiems

Užduotis parašyti apie pirmuosius savo srities žmones, palikusius pėdsaką istorijoje, dažniausiai atrodo juokų darbas. Perskaitai kelias knygas, paprastai jų būna dešimtys, randi nuotraukų, liudininkų prisiminimų... Prisipažinsiu – tokios mintys sukosi ir mano galvoje, kai pamačiau, jog man teko atskleisti Elenos Jackevičaitės asmenybę. Juk pirmasis savo srities atstovas dažniausiai būna apipilamas plojimais, šūksniais, jam skiriamos atminimo lentos. Tačiau, regis, į vyrišką profesiją įsiliejusiai ir ramiai savo darbą dirbusiai moteriai tai negalioja. O visai be reikalo. 

Prieš 100 metų Lietuvos moterys gavo teisę balsuoti. Nors dar turime kur tobulėti, ypač darbo užmokesčio srityje ar tiesiog vienodo požiūrio vertinant abiejų lyčių atstovus, bet kiek mažiau nei per šimtmetį kai kurios vyriškomis laikytos profesijos ne tik įsileido moteris – jose moterys šiandien dominuoja. Viena iš tokių profesijų – teisėjų. 

Statistikos departamento duomenimis, dabar moterų ir vyrų, dirbančių teisėjais skaičius, skiriasi kartais. Kasmet teisėjų korpuse gausėja moterų. 2018 metais Lietuvos teismuose dirbo 726 teisėjos, o vyrų buvo 259.

Moterų ir vyrų teisėjų skaičius metų pabaigoje. Lietuvos statistikos departamento duomenys

Tačiau taip buvo toli gražu ne visada – E.Jackevičaitė yra pirmoji šios profesijos atstovė Lietuvoje ir šis pasakojimas būtent apie ją.

– Ar tamstai nekyla abejojimų dėl moterų darbo Lietuvos teismuos užtikrinimo ateityje?

– Jei nebus didesnio susirūpinimo dėl savo ateities moterų teisininkių tarpe, tai galimumas praktiškai pritaikyti įgytas žinias gali sumažėti.

(Citata iš interviu su teisėja E.Jackevičaite. „Moteris“ 1932 m. Nr. 6)

Šiaulių apygardos teismo teisėjas Alfredas Vilbikas, „Šiaulių naujienų“ žurnalistės paklaustas, ar tarpukariu būta teisėjų moterų, atsakė: „Pradžioje Lietuvoje tarp teisėjų moterų nebuvo. Moterims teisės suteiktos tik po 1918 m., todėl nenorėkim, kad viskas vyktų taip greitai.“

Išties, visko iškart ir dabar nereikia norėti. Tačiau dabar akivaizdu, kad Elenai dėl teisėjų moterų ateities nereikėjo nerimauti.

O kaipgi toji Elena, kuri sugebėjo įsilieti į tuomet vyriška vadintą profesiją? Informacijos apie ją nedaug, tačiau iki šių dienų išlikęs unikalus dokumentas – interviu su ja pačia.

E.Jackevičaitė nurodo gimusi 1895 m. vasario 18 dieną Zarasų (dabar Rokiškio) apskrityje, Mažeikiškio palivarke. Tiesa, pastebima, kad dalyje šaltinių rašoma, jog ji gimė 1891 metais.

Interviu su teisėja Elena Jackevičaite. Žurnalas „Moteris“ 1932 m. birželio mėn. Nr. 6

Gimė ji dvarininkų šeimoje, tad turėjo galimybę gauti gerą išsilavinimą. Gimnaziją lankė Rygoje, baigė Onos Jastržembskaitės gimnaziją. Kalbėdama apie save ji pabrėžė, kad  8 pedagoginę klasę baigė aukso medaliu.

Svajojo Elena savo gyvenimą sieti su tėviške, todėl stojo į agronomiją – kad galėtų pritaikyti įgytas žinias. Tačiau dėl, kaip pati sako, vietų moterims stokos nebuvo priimta į  Maskvos Petrovsko-Razumovsko akademiją. Kartu ji buvo padavusi prašymą į  Petrapilio (Sankt Peterburgo) Bestuževo Moterų aukštuosius kursus, kur studijavo matematiką.

„Matematikos mokslas man nepatiko ir mane stačiai slėgte slėgė“, – 1932 metais publikuotame interviu apie save pasakojo būsima teisėja.

Skaičiai ir algoritmai moters dėmesį traukė tik pusantro mėnesio, mat, sekdama draugės iš gimnazijos laikų pavyzdžiu, ji persirašė į juridinį fakultetą. Elena aiškina tai padariusi paskutinę dieną ir net paskutinę valandą.

„Šiandieną matau, kad tai buvo reikšmingas momentas mano gyvenime ir gali būti nesąmoningai tą atjausdama palikau savo atmintyje net vaizdą tos vietos, kurioje padaviau prašymą“, – tuomet kalbėdama aiškino moteris.

Anot Elenos, ji niekad nesvarstė apie juridines studijas, mat prieš karą buvo mažai galimybių pritaikyti savo žinias praktiškai. Ji tuomet nežinojo, kad jai lemta tapti pirmąja Lietuvos teisėja, o jos draugei – žymia advokate. 

„Nežiūrint į tai, kad mano pasirinkimas buvo beveik atsitiktinas, šiandien galiu pasakyti, kad su savo pašaukimu turbūt neprasilenkiau“, – tikino ji.

Dažnas žmogus, svarstydamas, kodėl pasirinko vieną ar kitą kelią, atsigręžia į savo tėvus. E.Jackevičaitės atveju tai galėjo būti tėvas. Jis, kaip pati pasakojo žurnalistei, domėjosi teismo klausimais. Esą jis būdamas teismuose užsirašinėdavo advokatų kalbas ir paskui vienas jas vertindavo.

„Pats bylinėtis nemėgo“, – apie tėtį pasakojo Elena.

Elena Jackevičaitė. Nuotrauka iš Žilvino Mongirdo asmeninės kolekcijos

Petrapilyje E.Jackevičaitė mokėsi 1913–1914 metais, o  1914-ųjų vasarą kartu su motina  Felicija Jackevičiene išvyko į vokiečių kurortą Bad-Vildungeną. Čia dvarininkes užklupo Pirmasis pasaulinis karas, todėl iki pat tų pačių metų gruodžio jos praleido Dortmunde, Vestfalijoje. Iš ten, keliaudamos per Švediją ir Petrapilį, jos grįžo į Lietuvą.

Tačiau po metų, 1915 metų vasarą, moteriai ir vėl teko bėgti nuo karo. Tuomet ji su šeima pasislėpė pas giminaitį Maskvoje. Ten ji įstojo į B.Paltrockienės aukštuosius moterų kursus, kuriuos baigė pirmojo laipsnio diplomu 1918 metais. Grįžti į Lietuvą ji dar negalėjo, todėl įstojo į tarnybą Turkestano respublikoje. Jai vadovavo inžinierius F.Dobkevičius, kuris vėliau Lietuvoje ėjo geležinkelių direktoriaus pareigas.

Į Lietuvą ji grįžo 1919 metais, bet iškart į teisėjų gretas neįsiliejo – iki 1922 metų dirbo mokytoja Dotnuvos ūkio mokykloje. Tačiau tais metais ji pradėjo staigiai kilti karjeros laiptais: 1922-ųjų balandžio 3 dieną buvo priimta II eilės teismo raštininke Kauno apygardos teisme, o tų pačių metų balandžio 16 dieną buvo perkelta į jaunesnes teismo kandidates.

Dirbo ji Kauno apygardos teisme ir pas Kauno I nuovados Taikos teisėją Gerubavičių. Nuo 1923 metų rugsėjo buvo komandiruota pas Kauno IV nuovados (vėliau – Aleksoto nuovada) taikos teisėją teikti pagalbos ir dirbti savarankiškai.

1923 metų spalio 11 dieną perkelta į vyresnius kandidatus, o lapkričio 28 dieną teisingumo ministro įsakymu Nr. 171 buvo paskirta laikinai eiti Kauno miesto ir IV apskrities (vėliau pervadintos į Aleksoto nuovadą) taikos teisėjo pareigas. Nuo 1923 m. sausio 11 d. buvo patvirtinta eiti šias pareigas, jose išdirbo šešerius metus.

Liudymas. Lietuvos centrinio valstybinio archyvo nuotr.

1925 metais žurnale „Moteris“ rašyta, kad savo pareigas ji atlieka gerai ir sąžiningai.

1930 metų pradžioje buvo paskirta Marijampolės Apygardos teismo nare, o nuo 1933 iki 1938 metų tame pačiame teisme dirbo Civilinio skyriaus teisėja. 1941–1944 metais Kauno apygardos teisme ėjo Civilinio skyriaus teisėjos pareigas.

Nosį Elena ir tuometinė Lietuva šluostė ne tik kitoms Baltijos valstybėms, bet ir likusiai Europai.

„Tarptautiniame moterų biuletenyje buvo pranešta, kad Lenkijoje dirba dvi moterys mažamečių teismuose. Pabaltijos valstybėse moterų teismuos nėra. Estijoje visai nepriima moterų net teismų kandidatėmis. Vokietijoje Berlyne yra viena moteris mažamečių teismuos. Kolegialiniuos teismuos Vokietijoje taip pat moterų nėra. Anglijoje Londone vienasmeniniame teisme yra viena moteris. Skandinavijos valstybėse yra viena moteris kolegialiniame teisme. Bendrai paėmus kolegialiniuose teismuose moterų labai maža“, – pasakojo ji.

„Lietuva šiuo atveju yra pažangumo pavyzdys kitoms valstybėms“, – tvirtino Elena, kuri teisėjos darbą pasirinko atsitiktinai.

Klausiama, ar ši, teisėjos, profesija tinkama moterims, Elena atsakė, kad tikrai taip – puikiai tinka. Jos nuomone, bylas sprendžiant moterims smarkiau rūpi teisingas ir teisėtas jų išsprendimas. Tačiau klausiama, ar einant į šią teismo darbo sritį nekilo sunkumų ir ar moterys nebuvo ignoruojamos, tuometinė Marijampolės apygardos teismo teisėja į klausimą neatsakė.

„Teisme maža vietos sentimentalizmui, bet širdies jautrumą labai galima pritaikyti. Teismo darbas yra sulaužytų teisių atstatymas, kuris auklėja protą ir valią visuomenės narių santykiuose“, – interviu aiškino ji.

E.Jackevičaitė buvo ir aktyvi Lietuvos moterų tarybos narė, 1929 metais ji buvo išrinkta į valdybos nares. Taip pat dalyvavo Lietuvos abolicionistų draugijos veikloje.
 

– Ar Tamsta patenkinta savo profesija?

– Taip, aš pilnai ja patenkinta.

(Citata iš interviu su teisėja E.Jackevičaite. „Moteris“ 1932 m. Nr. 6)