Gimė: 1861 m. sausio 13 d. Kišiniove (tuo metu Rusijos imperija, dabar Moldovos respublika).
Mokėsi: Nuo 1870 iki 1882 mokėsi Sankt Peterburgo Smolnio kilmingųjų mergaičių institute.
Ištekėjo: 1897 m. už gydytojo bei visuomeninko Antano Vileišio, tačiau bažnytinė santuoka registruota 1900 m. A.Vileišis yra signataro Jono Vileišio bei visuomenininko Petro Vileišio brolis.
Gyveno: Vilniuje (nuo 1897 m.). Laikinai, kol gydėsi, gyveno Kaune. Taip pat, skirtinguose JAV miestuose, kai rinko paramą lietuvių našlaičiams.
Mirė: 1935 m. rugpjūčio 26 d. Palaidota Rasų kapinėse. Laidotuvėse atiduoti pagarbos atvyko nemažai to metų svarbių lietuvių politikos bei visuomenės veikėjų.
Emilija Vileišienė: lietuvių globėja lenkiškajame Vilniuje
Įsivaizduokite: Pirmasis pasaulinis karas, vokiečiai okupuoja Lietuvą, jų kariai įžengia į Vilnių. Iškabinami plakatai vokiečių ir lenkų kalbomis, kuriuose kreipiamasi į gyventojus, nurodoma, ką turėtų daryti. Tačiau netrukus jie virsta skutais: galime pamatyti gatvėmis žygiuojančią moterį, kuri plėšo vieną plakatą po kito. Kitą dieną ta pati moteris eina pas vokiečių karo komendantą. „Jūs įžengėte į Lietuvos sostinę, o kreipiatės lenkų kalba“, – piktinosi ji. Šitaip pareikšti niekas kitas neišdrįso. Ir už kelių valandų dėka šios moters iškabinti nauji plakatai, kurie į Vilniaus gyventojus kreipėsi lietuvių kalba.
Tai tik viena akimirka iš Emilijos Vileišienės gyvenimo: moters, kuri siekė padėti kiekvienam lietuviui lenkiškajame Vilniuje. Apie jos gyvenimą išsamiau rašo Vileišių šeimos istoriją nagrinėjęs istorikas Jonas Aničas. Taip pat – Vilniuje gyvenanti signataro Jono Vilešio anūkė Reda Tursaitė, kuri papasakojo įžangoje paminėtą situaciją.
Emilija gimė bajorų Jasmantų šeimoje, tačiau paauglystėje su broliu Jonu tapo našlaičiais. Besimokydama Sankt Peterburge, kilmingųjų mergaičių institute, Emilija prisijungė prie slapto Peterburgo lietuvių studentų būrelio. Bendraudama su tėvynainiais, ji pramoko lietuvių kalbos, nes, kaip rašo istorikas J.Aničas, iš tėvų šių įgūdžių buvo menkai įgijusi. Jau suaugusi ji su broliu pasiekė, kad Sankt Peterburgo katalikų Šv. Kotrynos bažnyčioje būtų vedamos pamaldos ir lietuvių kalba, rūpinosi labdarybės draugija.
J.Aničas daro prielaidą, kad būtent Peterburge E.Jasmantaitė susipažino su broliais Vileišiais: Jonu, kuris vėliau tapo Nepriklausomybės akto signataru, Petru, inžinieriumi ir visuomenės veikėju, ir Antanu, gydytoju bei būsimu sutuoktiniu.
Pašlijus brolio Jono sveikatai, Emilija kartu su juo keliaudavo, jį slaugydavo. Taip atsidūrė ir Vilniuje, kur pamažu kelėsi ir lietuvių inteligentija. Brolį gydė Antanas Vileišis, tačiau, kai Joną Jasmantą liga galutinai pasiglemžė, Emilija ištekėjo ir tapo Vileišiene.
Brolio liga sutelkė inteligentus, ir Antano bei Emilijos Vileišių namai, kaip sakė signataras Jonas Vileišis, tapo „lietuvybės lizdu“: čia buvo gaivinamos lietuvių idėjos, padedama kitiems tautiečiams. Susikūrė „12 Vilniaus apaštalų“ – draugija žadino lietuvių tautinę sąmonę, siekė įvesti lietuvių kalbą į viešąjį gyvenimą. Netrukus jiems buvo perduota Šv. Mikolojaus bažnyčia: tai buvo pirmieji maldos namai sostinėje, kuriuose pamaldos vyko lietuvių kalba. Bažnyčios erdvėse išsirutuliojo daugiau lietuvybės idėjų. Galiausiai 1904 m. draugija tapo Vilniaus lietuvių savišalpos draugija, kurią kuravo A.Vileišis, o jo žmona po 3 metų kartu su Jonu Basanavičiumi mokytojavo pirmoje įsteigtoje dviklasėje lietuvių mokykloje. Pastatas yra dabartinėje Vilniaus Pranciškonų ir Lydos gatvių sankirtoje, visai šalia minėtos Šv. Mikalojaus bažnyčios. E.Vileišienė ne tik rūpinosi lietuvių kalbos sklaida: besimokančius vaikus ji aprūpindavo maistu, drabužiais.
Galima teigti, kad iš čia kilo noras padėti ir rūpintis kiekvienu likimo nuskriaustu lietuviu Vilniuje. J.Aničas rašo, kad Pirmojo pasaulinio karo metais, įkūrus Lietuvių draugiją nukentėjusiesiems nuo karo šelpti, vokiečių karinė valdžia 1915 m. leido steigti Vilniuje lietuvišką gimnaziją vietoje lietuviškos dviklasės mokyklos. E.Vileišienė ėmėsi bendrabučio šalia gimnazijos steigimo darbų, o vėliau tapo jo vedėja.
Pasak J.Vileišio anūkės Redos, E.Vileišienė vadovavo kelioms lietuvių vaikų prieglaudoms, įsteigtoms po karo be tėvų likusiems našlaičiams. Jos buvo Aušros Vartų, Subačiaus gatvėse, Antakalnyje. R.Tursaitė pabrėžia, kad E.Vileišeinė ne tik važinėjo arklio kinkomu vežimu po miestą ir rinko maistą vaikams, bet ir sklypus prie bendrabučio paversdavo daržais, kuriuose dirbdavo patys vaikai, kad vėliau galėtų maitintis.
Džiaugsmas paskelbus nepriklausomybę tvyrojo neilgai. 1919 m. liga pakirto Emilijos vyrą Antaną. Rašoma, kad našlė visą likusį gyvenimą dėvėjo tik gedulingus drabužius, o R.Tursaitė pridūrė, kad jos vyro medicinos instrumentus atidavė gydytojo profesijos siekusiam studentui.
Dar po metų Vilnių užėmė lenkai, kuriems Emilija nespinduliavo meile. R.Tursaitė skaito iš jos mamos Birutės Vileišytės-Tursienės atsiminimų išspausdintame laikraštyje „Naujoji Vaidilutė“.
„Kas iš vilniečių XX a. pradžioje nepažino Emilijos Vileišienės? Ji buvo žinoma, ir ją pažino ne tik lietuviai, bet ir gudai, žydai, lenkai ir rusai. Lietuviai jos vardą minėjo su meile, gudai, rusai ir žydai su pagarba, o lenkai – su neapykanta, ironizuodami pravardžiuodavo „Lietuvos karalienė be sosto“. Aukšto ūgio, žilais plaukais, gedulingai ir elegantiškai apsirengusiai poniai šis vardas tiko.“
Visgi galima manyti, kad lenkai visiškai nepažabojo E.Vileišienės dėl to, kad ji galimai išgelbėjo maršalo Juzefo Pilsudskio, kuris vėliau žygiuos okupuoti Vilniaus, gyvybę. R.Tursaitė pasakoja, kad sklandė kalbos, jog dar cariniais laikais į Vileišių namus užklydęs J.Pilsudskis bėgo nuo caro žandarų ir prašė padėti pasislėpti.
„Pati Vileišienė buvo gana stambi moteris. Aiškinama, kad Pilsudskis pasislėpė po sijonu. Kai atlėkė žandaras, ieškodamas, ar nepabėgo Pilsudskis, Vileišienė pasakė „ne“, o tarnaitė ir jos vyras rėžė, kad ponia daktarienė nėščia ir negali keltis“, – apie incidentą užsimena R.Tursaitė.
Sunkesnėmis sąlygomis E.Vileišienė nesudėjo rankų. Be to, kad stebėjo vaikų namus ir bendrabutį, taip pat ji toliau rūpinosi karo belaisviais: kartu su kuruojamo bendrabučio mergaitėmis bei J.Vileišio dukromis nešdavo maistą jiems, neretai pačios likdavo be pietų. Mergaitės taip pat siuvo, lopė, skalbė drabužius. R.Tursaitė užsimena, kad Emilija pati slaugydavo sužeistus lietuvių karius ir neleisdavo lenkų kareiviams jų paimti nelaisvėn.
„Tik per mano lavoną įžengsite į kambarį, kur guli sužeistas kareivis“, – taip E.Vileišienę cituoja R.Tursaitė. Ji pridūrė, kad tokių incidentų su kareiviais pasikartojo ne kartą.
J.Vileišio anūkė cituoja tarpukario teisininko Martyno Yčo prisiminimus: per pirmą lenkų kratą E.Vileišienės namuose buvo toks pokalbis:
„Kur tamsta paslėpei kulkosvaidį?“ – paklausė karininkas.
„Ogi štai mano ginklas, mano kulkosvaidis prieš Lietuvos priešus“, – atkirto E.Vileišienė, rodydama liežuvį.
E.Vileišienę lenkai ne kartą buvo suėmę už pasipriešinimą lenkų valdžiai, tačiau jos areštai Lukiškėse trukdavo neilgai: arba ją paleisdavo už užstatą, arba ji paskelbdavo bado streiką. Be visų rūpesčių, E.Vileišienė taip pat prižiūrėjo ir lietuvių kalinius.
„Daug gyvenimo valandų Emilija išstovėjo prie Lukiškių kalėjimo. Kas ją ten vedė? Meilė lietuviams. Kiekvienas ten patekęs lietuvis buvo jos aprūpinamas maistu ir drabužiais. Tame kalėjime ji buvo kasdienis svečias, ypač prieš didžiąsias šventes. Prieš jas ruošdavo švenčių dovanėlių maišelius, kad pajaustų bent švenčių iliuziją“, – pasakojo R.Tursaitė.
Ironiška, kad teismuose su lenkais E.Vileišienę gynė lenkų kilmės advokatas Tadas Vrublevskis.
Noras padėti stokojantiems E.Vileišienei buvo svarbiau nei jos pačios gerovė. J.Aničas rašo, kad būdama beveik 70-ies metų, ji išplaukė į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kur kone dvejus metus keliavo iš miesto į miestą, lankydama lietuvių bendruomenes ir prašydama sušelpti beveik 500 lietuvių vaikų lenkiškajame Vilniuje.
Net būdama garbaus amžiaus, E.Vileišienė liko ištikima savo principams: keliaudama namo, ji sužinojo, kad Klaipėda pasiektų lenkišku laivu, todėl ji atsisakė juo plaukti.
Paskutiniais gyvenimo metais E.Vileišienės sveikata silpo, tačiau ji toliau kuravo lietuvių jaunimo švietimą. Jau paaugę jos mokiniai palaikė ryšius su ja, ji buvo gerbiama ir sveikinama.
E.Vileišienė mirė 1935 m. vasarą, Vilniuje pragyvenusi apie 40 metų. Į jos laidotuves atvyko nemažai tarpukario Lietuvos politikų, visuomenės veikėjų, akademinės bendruomenės narių bei jos užauginti globotiniai. R.Tursaitė pasakoja, kad lietuviai vilniečiai studentai, kurių draugijos E.Vileišienė buvo pirmoji garbės narė, atiduodami paskutinę pagarbą, karstą ant savo pečių nešė į kapines. Paskutinėje kelionėje Vilniaus gatvėmis ją lydėjo lietuviškai giedamos laidotuvių giesmės.
„Kai eisena ėjo centrinėmis Vilniaus gatvėmis, lydėjo nedraugiški lenkiški žvilgsniai. Lenkų spauda apie tai nieko nerašė“, – teigė R.Tursaitė.
