„Dalia Grybauskaitė palieka savo įpėdiniui pakankamai didelius batus. Daugeliu atžvilgių, teks palaikyti aukštą kartelę, kurią prezidentė iškėlė“, – kartą sakė į D.Grybauskaitės vietą besitaikiusi Seimo narė Ingrida Šimonytė.

Tiesa, su šiuo teiginiu sutiktų ne visi.

Didelius batus ir „patikimas rankas“ valstybei D.Grybauskaitė žadėjo dar eidama į rinkimus. „Pilietinė Lietuva“ ir stiprūs ryšiai su užsienio lietuviais, „tikra demokratija“, saugumas ir orus gyvenimas, siekis atremti ekonominę krizę bei išnaudoti ekonomikos atsigavimą, socialinis teisingumas ir galimybės kiekvienam žmogui, energetinė nepriklausomybė, kova su „korumpuotomis grupuotėmis“ – tai dviejų prezidentės kadencijų gairės.

Su korupcija kovojo baudomis

Naudodamasi konstitucine teise D.Grybauskaitė per dešimtmetį ėmėsi 140 įstatyminių iniciatyvų. Jos, politologo, kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus buvusio patarėjo Ramūno Vilpišausko nuomone, „atitiko deklaruojamus prioritetus“.

Viešumas, skaidrumas, netolerancija korupcijai ir nusikalstamumui – dalies teiktų pasiūlymų šerdis. Juridiniams asmenims uždrausta finansuoti partijas, sugriežtinta baudžiamoji atsakomybė už rinkėjų papirkinėjimą, organizacijoms įvesta prievolė detaliai viešinti gaunamą paramą, padidintos baudos už nusikalstamas veikas, ypač korupcinius nusikaltimus, didelio masto mokesčių vengimą.

Baudos augo ir negalintiems pagrįsti savo pajamų kilmės.

Valstybė ir savivaldybės įgavo teisę nemokamai naudotis valstybės registrais, teisėsauga – už akių teisti didelę žalą padariusius nusikaltėlius. Išplėstas ratas asmenų, privalančių viešinti turto deklaracijas, įvestos kadencijos valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių vadovams, griežtesnė investicijų patikra siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą ir kita.

Audrius Gavėnas / 15min video

Skaitydama paskutinįjį metinį pranešimą, prezidentė įspėjo valdančiuosius, kad „tijūno bizūnas ir nurodymai, ką valgyti, kada gerti, kur gydytis ir su kuo susitikinėti, laisvos ir darnios visuomenės nesukurs“, tačiau ir pati, kaip pažymėjo R.Vilpišauskas, nevengė iniciatyvų „bausti, griežtinti, įvesti daugiau sankcijų“.

„Kritika, kurią šįmet ji išsakė valdantiesiems, kažkiek tiktų ir jos pačios teiktoms iniciatyvoms. Nors, žinoma, galbūt ji rėmėsi prielaida, kad šviečiamosios ar kitokio pobūdžio – švelnesnės, informacinės – priemonės Lietuvoje, siekiant sumažinti korupcijos galimybes, yra neefektyvios“, – dėstė mokslininkas.

Anot jo, norint išsiaiškinti, ar D.Grybauskaitės priemonės kovoje su korupcija – veiksmingos, reikia tyrimo. Bet bent jau vertinant pastarųjų dešimties metų visuomenės suvokimą apie korupcijos paplitimą tarp viešojo sektoriaus tarnautojų ir politikų, matyti, kad teigiamų poslinkių yra.

„Kritika, kurią šįmet ji išsakė valdantiesiems, kažkiek tiktų ir jos pačios teiktoms iniciatyvoms. Nors, žinoma, galbūt ji rėmėsi prielaida, kad šviečiamosios ar kitokio pobūdžio – švelnesnės, informacinės – priemonės Lietuvoje, siekiant sumažinti korupcijos galimybes, yra neefektyvios.“

Mažiau iniciatyvos dėl reformų

D.Grybauskaitė užsibrėžė siekti kiekvienam gyventojui prieinamų kokybiškų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų, išsilavinimo, užimtumo galimybių. Siekiai labiausiai skleidėsi į procesą įtraukiant nevyriausybines organizacijas, vykdant kampaniją „Už saugią Lietuvą“: bandant išgyvendinti smurtą artimoje aplinkoje, savižudybes, patyčias, pertvarkant vaikų globos sistemą, padedant nepasiturintiems.

Teisėkūroje D.Grybauskaitės veržlumo buvo mažiau. Taip, Seimas, siūlant prezidentei, įvedė sveikatos priežiūros įstaigų vadovų kadencijas ir viešus jų konkursus, gydymo įstaigoms nustatė prievolę viešinti veiklos rezultatus, apibrėžė terminą, per kurį pacientams turėtų būti suteiktos paslaugos.

Mokytojams sudarė geresnes galimybes kelti kvalifikaciją, studentams – praktikuotis, o neįgaliesiems – studijuoti alternatyviais būdais, sukūrė sąlygas profesinio mokslo pertvarkai. Tačiau.

„Kalbant apie tebesitęsiančią pensijų reformą, aukštojo mokslo reformą, sveikatos apsaugos tinklo reformą, aš sakyčiau, kad čia ji rodė mažai iniciatyvų. Dažniau kritikuodavo tai, ką šiose srityse darydavo valdantieji – visų pirma Vyriausybė – bet kritikuodama retai pasiūlydavo kažką konkretaus“, – teigė R.Vilpišauskas ir svarstė, kad to priežastis – galimai nepopuliarūs sprendimai, kurie neigiamai paveiktų prezidentės reitingus.

„Kalbant apie tebesitęsiančią pensijų reformą, aukštojo mokslo reformą, sveikatos apsaugos tinklo reformą, aš sakyčiau, kad čia ji (D.Grybauskaitė) rodė mažai iniciatyvų."

Palaikė Vyriausybę krizės metais

Į prezidentūrą D.Grybauskaitė žengė ekonominės krizės metais. Buvusio V.Adamkaus patarėjo, politologo Lauro Bielinio nuomone, jai, kaip ekonomistei, šis laikotarpis siekti valstybės vadovo posto buvo parankus.

„Tai jai buvo suprantama problematika, kurioje ji galėjo konstruktyviai ir profesionaliai reikštis, politiniame lauke sukurti efektyviai veikiančios komisarės įvaizdį“, – nurodė jis.

Krizės tema ekspertinę nuomonę D.Grybauskaitė teikė kaip eurokomisarė – iš esmės teigiamai vertino premjero Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės antikrizinę programą, tačiau pažymėjo, kad Vyriausybė stokojo dialogo su visuomene.

„Didžiausia padaryta klaida – tai, kad nebuvo bendraujama ir aiškinama žmonėms pagrindinių priemonių būtinybė, kurias bet kuri Vyriausybė tokioje padėtyje būtų priversta daryti. Taip pat kai kurių mokesčių įvedime, ypač smulkiojo ir individualaus verslo srityje, buvo padaryta techninių klaidų“, – 2009 metų sausį kalbėjo D.Grybauskaitė.

Dalia Grybauskaitė. Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Tapusi prezidente, ragino politikus apsikarpyti algas (sau algą nusirėžė pusiau, tačiau gavo išmokas kaip darbą baigusi eurokomisarė), gyrė Vyriausybės pastangas taupyti, rėmė sprendimą nesiskolinti iš Tarptautinio valiutos fondo: „Tarptautinės rinkos mus vertina gerai ir tiki, kad mes galime išsikapstyti patys. Tai yra labai gera žinia.“

Krizei traukiantis, 2011-ųjų kovą, D.Grybauskaitė taupymo priemones įvardijo būtinomis, pensijas žadėjo grąžinti į prieškrizinį lygį: „Paskutiniai dveji metai buvo labai sunkūs, mažinome algas viešajame sektoriuje, pensijas. Tai buvo labai skausmingos priemonės, bet jos apsimokėjo. Kitais metais jau atkursime pensijas.“

Būtent pastaruoju klausimu prezidentės ir valdančiųjų nuomonės susikirto – šalies vadovė reikalavo numatyti pensijų kompensavimo mechanizmą, o Vyriausybė, anot premjero A.Kubiliaus, „krizės metu atsirandančius pensijų sumažinimus“ matė kaip tokius, „dėl kurių valstybė neturėtų prisiimti naštos“.

Ekonomikai augant, D.Grybauskaitė skatino Vyriausybę planuojant 2012 metų biudžetą atsisakyti noro didinti mokesčius: „Šešėlinė ekonomika, kontrabanda, korupcija... Masė tų rezervų. Ir nereikia eiti lengviausiu keliu per mokesčių kėlimą.“

D.Grybauskaitės pozicija ekonomikos klausimais krizės laikotarpiu mažai kuo skyrėsi nuo Vyriausybės, patikino L.Bielinis: „Kategorišku žvilgsniu į taupymą, ekonominių sąlygų griežtinimą, ji savotiškai padėjo Vyriausybei, galbūt kartais net perimdama iniciatyvas.“

Blaškėsi tarp energetikos strategijų

Ministrų kabinetas, R.Vilpišausko įsitikinimu, prezidentės palaikymą turėjo ir suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo bei Visagino atominės elektrinės statybų klausimais.

SGD terminalo projekto įgyvendinimą D.Grybauskaitė vadino nacionaliniu prioritetu, „viena svarbiausių užduočių sau“.

LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės oficialus „YouTube“ kanalas

„Visagino jėgainė energetinio saugumo požiūriu, – komentavo prezidentė, – taip pat yra itin svarbus projektas, tačiau jam reikėtų didesnio politinio ir visuomenės pritarimo.“

Su atomine energetika susijusius klausimus prezidentei teko spręsti tik pradėjus eiti pareigas – ji pasirašė įstatymų pataisas, leidžiančias likviduoti bendrovę „LEO LT“ – kaip ji pati sakė – „negražiausią oligarchizacijos pavyzdį“.

Svarsčiusi, ar Lietuvai išvis verta likti branduolinės energetikos valstybe – esą sugebėtume išgyventi ir be atominės elektrinės – vėliau D.Grybauskaitė reiškė viltį, kad kartu su Latvija, Estija ir Lenkija statoma atominė elektrinė Lietuvoje pradės kilti 2013–2014 metais.

Po nesėkmingos statybų investuotojo paieškos pradžios, šalies vadovė paragino skirti dėmesio alternatyviems energijos šaltiniams – biokurui, vėjo energetikai, šiukšlių perdirbimui.

Galiausiai nuo projekto statyti atominę elektrinę Lietuvoje įgyvendinimo nusisuko Lenkija, Lietuvoje įvyko patariamasis referendumas. Dauguma rinkėjų pasisakė „prieš“ naują elektrinę.

„Visuomenės nuomonė, pareikšta patariamajame referendume, labai svarbi, bet ji buvo suformuota, sakyčiau, labai neatsakingai, nes nebuvo teikiama informacija, o lobistinių interesų propagandos buvo daug. Galima sakyti, kad žmonės buvo apgaudinėjami“, – rezultatus komentavo D.Grybauskaitė.

Alternatyvių energijos šaltinių ji nebevertino kaip opcijos: „Lietuvai, neturtingai šaliai, neturinčiai savo energetinių išteklių, svajoti, kad galėsime tik saule, vėju, biomase patenkinti savo besivystančios ekonomikos poreikius, pernelyg optimistiška.“

„Lietuvai, neturtingai šaliai, neturinčiai savo energetinių išteklių, svajoti, kad galėsime tik saule, vėju, biomase patenkinti savo besivystančios ekonomikos poreikius, pernelyg optimistiška“, – komentavo D.Grybauskaitė.

Lietuva, uždarinėjanti Ignalinos atominę elektrinę, atsisakė plėtoti atominę energetiką, bet tokį kelią pasirinko kaimyninė Baltarusija. Yra manančių – jei Lietuvos sprendimas būtų buvęs kitoks, Astravo atominė elektrinė maždaug už 50 km nuo Vilniaus nebūtų pradėjusi kilti.

Ar tai – tarp energetikos strategijų besiblaškiusios prezidentės klaida?

„Čia daug klaidų padarė visi politiniai veikėjai. Vienos prezidentės aš neišskirčiau“, – teigė R.Vilpišauskas.

Su tuo sutiko ir L.Bielinis: „Sakyti, kad tai būtų jos klaida, ko gero, neteisinga. [...] Šalia Vilniaus elektrinę turime dėl savo negebėjimo susitarti tarpusavyje tiek šalies viduje, tiek Europos Sąjungoje.“

Ką šiuo klausimu galėjo padaryti D.Grybauskaitė? Anot L.Bielinio, – moderuoti diskusiją, spausti Europos Sąjungos institucijas. Tačiau tai daryti esą buvo sudėtinga, nes vieningos pozicijos neturėjo ir pati Lietuva.

Reagavo į saugumo ir demografinius iššūkius

D.Grybauskaitei rūpėjo ne tik energetinis šalies saugumas, bet ir kinetinis. Jos valdymo metais NATO patvirtino kolektyvinės Lietuvos gynybos planus, atkurta šauktinių sistema, pasirašytas nacionalinis susitarimas dėl gynybos finansavimo skiriant 2 proc. BVP. Tiesa, jei ne Rusijos agresija prieš Ukrainą, vargu ar būtų imtasi pastarųjų dviejų iniciatyvų.

„Būtent nuo tada prezidentės nuomonė labai sutvirtėjo tiek dėl poreikio daugiau biudžeto lėšų skirti gynybai, tiek dėl įvairių NATO pajėgų buvimo Lietuvoje, ir apskritai Baltijose šalyse, ir Lenkijoje, tiek dėl šauktinių kariuomenės grąžinimo“, – nurodė R.Vilpišauskas ir pridūrė, kad nuo 2014-ųjų D.Grybauskaitė šiais klausimais aktyviai komunikavo ir šalies viduje, ir bendraudama su NATO partneriais.

Ramūnas Vilpišauskas. Luko Balandžio / 15min nuotr.

Komunikatoriaus vaidmuo prezidentei teko ir bandant sulaikyti emigruojančią Lietuvą. 2009-aisiais, kai išvykstančiųjų srautai pradėjo augti, ji siūlė galvoti apie grįžimo skatinimo programas. Po metų, kai emigracija pasiekė piką, D.Grybauskaitė darė prielaidą, kad lietuviai savame krašte jaučiasi svetimi.

„Šiandieninė politinė kultūra ir moralė verčia abejoti, ar dar įmanoma dirbti tai, ko reikia Lietuvos žmonėms, o ne kažkuriam politiniam konsorciumui, ar interesų dariniui“, – kreipdamasi į Seimą kalbėjo prezidentė.

Kai emigracijos mastai traukėsi, ji, nors ir kukliai, nevengė tuo pasidžiaugti, bet ir toliau skatino valstybės institucijas, savivaldą imtis priemonių – pateikti daugiau į emigrantus orientuotos informacijos, sudaryti sąlygas jų perkvalifikavimui, grįžtantiems pasiūlyti specialių lengvatų paketą, remti jaunas šeimas.

Jeigu darysime prielaidą, kad emigraciją lemia ekonominės priežastys, pavyzdžiui, galimybės verslauti, čia daugiau galių veikti turi Vyriausybė, sakė R.Vilpišauskas. Tačiau prezidentas, anot jo, gali prisidėti teisėkūros iniciatyvomis ar formuodamas nuomonę: „Prezidento vaidmuo veikiau formuojantis bendras nuostatas ir komunikuojantis jas tiek gyventojams, tiek Vyriausybei, Seimo valdantiesiems. Jeigu D.Grybauskaitės teisėkūros iniciatyvos prisidėjo prie korupcijos mažėjimo, gal tai irgi padarė teigiamos įtakos.“


„Šiandieninė politinė kultūra ir moralė verčia abejoti, ar dar įmanoma dirbti tai, ko reikia Lietuvos žmonėms, o ne kažkuriam politiniam konsorciumui, ar interesų dariniui“, – kreipdamasi į Seimą kalbėjo prezidentė.

Sulaukė Seimo priešpriešos

Bet Seimas prezidentės įsiklausydavo ne visais klausimais ir ne visada – ne kartą atmetė jos veto ir priėmė grąžintus įstatymus be pakeitimų. Pavyzdžiui:

  • nutarė netaikyti Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų politinių partijų vykdomiems pirkimams;

  • leido vidaus sandorius savivaldybėse;

  • įtvirtino, kad generalinis prokuroras būtų atleidžiamas Seimo siūlymu;

  • priėmė naujos redakcijos Mėgėjų žvejybos įstatymą;

  • nesutiko atsisakyti PVM lengvatos keleivių vežimo paslaugoms;

  • įtvirtino 42 miškų urėdijų skaičių;

  • priėmė Darbo kodeksą be siūlytų pataisų;

  • uždraudė atliekų deginimo jėgaines statyti arčiau nei 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamųjų teritorijų.

Tiesa, vertinant bendrai, parlamento priešprieša prezidentei nebuvo dažna. Visgi sutelkto darbo trūko – ir ne tik su skirtingomis politinėmis jėgomis, bet ir visuomene.

Dalia Grybauskaitė. Josvydo Elinsko / 15min nuotr.

„Telkiančios veiklos aš pasigesčiau per šias dvi prezidentės kadencijas. Dažniau buvo galima girdėti jau suformuotą jos pačios tvirtą poziciją, bet ne bandymus suvesti skirtingas nuomones svarbiais Lietuvai klausimais turinčias grupes, ir veikti kaip moderatoriui ieškant bendro vardiklio, visiems priimtino sprendimo“, – svarstė R.Vilpišauskas.

Rodos, nei jis, nei politologas L.Bielinis nesutiktų su nuomone, kad prezidentūroje lieka pakankamai dideli D.Grybauskaitės batai.

„Nemanau, kad ji išaugino lūkesčius politikams, politikai, politiniam laukui“, – svarstė L.Bielinis.

Tęsė paternalizmo tradiciją

„Prezidentė per 10 metų palaikė ir puoselėjo, mano nuomone, vieną labai ydingą, iš sovietinių, stalininių laikų ateinantį, paternalistinį požiūrį į valdžią. Pilietis nustojo būti pilietišku todėl, kad mato valdžioje sprendėją, šeimininką, globojantį tėvą, motiną. D.Grybauskaitė nesugebėjo sulaužyti paternalizmo tradicijos“, – pažymėjo jis.

Prezidentės valdymas, R.Vilpišausko matymu, nebuvo išskirtinis: „Manau, kad ji elgėsi taip, kaip elgtųsi daugelis į šią poziciją išrinktų politikų.“ D.Grybauskaitė, anot jo, vengė pripažinti klaidas, bet tai esą būdinga daugeliui politikų.

„Kaip tiesiogiai renkamas politikas, prezidentas politinę galią įgyja iš to, kiek yra remiamas visuomenės. Jei jo reitingai labai aukšti, kas Lietuvoje, su kai kuriomis retomis išimtimis, įprasta, jis gali tvirčiau bendrauti su kitais galios centrais – Seimu, Vyriausybe.

Noras išsaugoti reitingus šia prasme – suprantamas. Bet jis įstato prezidentą į rėmus, kai vengiama aiškiai išsakyti poziciją tais klausimais, kurie visuomenėje vertinami prieštaringai.

Gali būti vengiama vetuoti įstatymus (o jų D.Grybauskaitė vetavo 84), kurie didelei daliai rinkėjų gali atrodyti patraukliai, bet būti nenaudingi viešojo intereso požiūriu. Iš to ir kyla veikimas, kurį matėme per šias dvi kadencijas“, – apibendrino R.Vilpišauskas.