2010-ųjų gegužę dalyvaudama parodos, skirtos atminti tragiškai žuvusiam Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui, atidaryme prezidentė Dalia Grybauskaitė ištarė tarsi pranašiškus žodžius.

„Belieka tikėtis, kad nesugadinsime tų santykių, kuriuos sukūrėme per pastaruosius penkerius metus“, – kalbėjo šalies vadovė.

Tačiau jau labai greitai Lietuvos ir Lenkijos santykiai atsidūrė aklavietėje.

„Belieka tikėtis, kad nesugadinsime tų santykių, kuriuos sukūrėme per pastaruosius penkerius metus“, – kalbėjo šalies vadovė.

L.Kaczynskis ir D.Grybauskaitė. „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Santykių dardėjimas į aklavietę

Politologas Andžejus Pukšto tikino, kad prezidentas Valdas Adamkus paliko labai gerus dvišalius santykius. D.Grybauskaitė pirmosios kadencijos pradžioje ir tuometinis Lenkijos vadovas Lechas Kaczynskis taip pat buvo pradėję ieškoti dialogo, nors kaimyninės šalies prezidentas labai aiškiai rodė, kad Lietuva turėtų labiau globoti lenkų tautinę mažumą.

Tačiau išaušo tragiška 2010-ųjų balandžio 10-oji – diena, kai L.Kaczynskis ir dalis Lenkijos valdančiojo elito žuvo aviakatastrofoje.

Pasak A.Pukšto, prezidento poste L.Kaczynskį pakeitus Bronislawui Komorowskiui, o prie Vyriausybės vairo stojus partijai „Piliečių platforma“, Lietuvos ir Lenkijos santykiai atsidūrė aklavietėje – nauji valdantieji gerokai paaštrino lenkų tautinės mažumos teisių klausimą.

Buvo priekaištaujama dėl lenkiškų raidžių asmens dokumentuose rašybos, tautinių mažumų mokyklų ir gatvių pavadinimų lenkų kalba.

„Yra kaltės abiejose pusėse. Reikia labai aiškiai pasakyti, kad Dalia Grybauskaitė daug metų neprisidėjo prie santykių raidos ir tikrai turi prisiimti atsakomybę, kad ilgą laiką santykiai buvo įšaldyti“, – teigė A.Pukšto.

Pasak politologo, toks prezidentės pasyvumas santykių su Lenkija atžvilgiu gali būti susijęs su asmeninių interesų siekimu – galbūt buvo norima įtikti dešiniųjų pažiūrų patriotiškai nusiteikusiai auditorijai.

Tuo tarpu ilgametė prezidentės bendražygė Daiva Ulbinaitė knygoje „Nustokim krūpčiot“ rašo, kad D.Grybauskaitę sukrėtė, kad santykiai su nauju Lenkijos vadovu, beje turinčiu lietuviškų šaknų, Bronislawu Komorowskiu tapo grįsti tik interesais, o iš Lenkijos girdėjome tik reikalavimus, ką Lietuva turi padaryti dėl draugystės“. Knygoje buvęs prezidentės patarėjas užsienio politikos klausimais Darius Semaška intriguoja, kad būta dalykų, kurie papiktintų didelę dalį Lietuvos visuomenės dėl to, kaip elgėsi tuometė Lenkija ir kai kurie jos politikai. Tačiau juos sužinoti dar per anksti.

Atšilimas, bet ne prezidentės dėka

Varšuvoje besilankiusi 2009, 2010, 2011 ir 2013 metais, antrosios kadencijos pabaigoje valstybinio vizito išvykusi į Lenkiją D.Grybauskaitė visus nustebino. Prezidentūra tuomet skelbė, kad kaimyniniai santykiai – „labai geri“.

Lenkai, ilgą laiką pykę dėl tautinių mažumų klausimo Lietuvoje ignoravimo, tokį vizitą taip pat įvertino teigiamai. Pasak Vidurio Europos instituto analitiko Dominiko Wilczewskio, tuomet Lenkijoje buvo manoma, kad D.Grybauskaitė pasimokė iš praeities klaidų – suprato, kad politika lenkų mažumos ir Lenkijos atžvilgiu buvo pernelyg griežta.

„Buvo manoma, kad ji suprato, jog yra kitų prioritetų, kurie turėtų šalis vienyti, ir kad  reikia tų prioritetų laikytis – bent jau turėti bendrą balsą Europos Sąjungoje ir NATO“, – tikino analitikas.

D.Grybauskaitės vizitas Lenkijoje

A.Pukšto ir D.Wilczewskis pastebi, kad svarbus postūmis dvišaliuose santykiuose įvyko 2018-ųjų birželį, kai „Lietuvos geležinkeliai“ ir Lenkijos energetikos bendrovė „Orlen“, valdanti naftos perdirbimo  gamyklą Mažeikiuose, pasirašė sutartį dėl krovinių vežimo geležinkeliais tarifų.

Pasak D.Wilczewskio, ne vienerius metus analitikai tikino, kad šalių santykiai galės pradėti judėti į priekį tik išsprendus šį konfliktą.

„Turime prisiminti, kad konflikto apogėjus buvo pasiektas tuomet, kai „Lietuvos geležinkeliai“ išardė dalį geležinkelių ruožo, kuriuo lenkai iš „Mažeikių naftos“ gabeno naftą į terminalą Latvijoje. Teismo byla atsidūrė net Europos Komisijoje. <...> Tada kalbėta, kad Donaldo Tusko vyriausybė nori „Orlen“ parduoti rusų koncernams. „Orlen“ klausimas negali būti vertinamas vien iš ekonominės, verslo pusės. Tai – ir saugumo klausimas“, – tikino A.Pukšto.

Ar D.Grybauskaitei tenka visi laurai už išspręstą konfliktą ir atšilimą santykiuose su kaimyne? A.Pukšto teigimu, už tai dėkoti reikėtų premjerui Sauliui Skverneliui, pirmajam parodžiusiam iniciatyvą suartėti su Lenkija. Jį įvertino ir kaimynai: 2018-aisiais premjeras buvo paskelbtas Krynicos ekonomikos forumo metų žmogumi.

Mateuszas Morawieckis ir Saulius Skvernelis / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

„O po to atskubėjo ir Dalia Grybauskaitė. Prezidentės nuopelnai tokie, kad ji pati ir buvo viena iš tų santykių sugadinimo dalininkių“, – teigė A.Pukšto.

Pasak politologo, problema ta, kad formuojant Lietuvos užsienio ir saugumo politiką Seimas ir Vyriausybė pernelyg daug galių delegavo prezidentūrai.

„O po to atskubėjo ir Dalia Grybauskaitė. Prezidentės nuopelnai tokie, kad ji pati ir buvo viena iš tų santykių sugadinimo dalininkių“, – teigė A.Pukšto.

Rūpestis dėl Lietuvos lenkų nedingo

Politologas Marijušas Antonovičius tikino, kad abiejų kadencijų metu prezidentės pozicija dėl Lietuvos lenkų padėties „koreliavo su santykiais su Lenkija“.

„Jei santykiai su Lenkijos politikais būdavo aštresni, ji pradėdavo kalbėti aštriau ir priimdavo drastiškesnius sprendimus Lietuvos lenkų atžvilgiu. Dabar, kai susitarta apsiriboti energetika ir gynyba, kiti klausimai neliečiami. Tiesą sakant, darytina hipotezė, kad prezidentė ir neturi nuomonės“, – dėstė analitikas.

„Jei kyla diskusijos, prezidentė atsitraukia. Jei Lenkija labiau paspausdavo Lietuvą, ji, tikėdamasi, kad tai padės reitingams, pasisakydavo prieš klausimų sprendimą“, –  sakė jis.

2018-ųjų pabaigoje Vilniuje Lenkijos prezidentą Andrzejų Dudą priėmusi prezidentė tvirtino, kad pagrindinis konfliktas – dėl lenkų Lietuvoje teisių – išspręstas.

Pasak D.Wilczewskio, Lenkijos valdančiųjų požiūris taip pat šiek tiek pasikeitė: atsirado daugiau kantrybės laukiant, kol lenkų Lietuvoje problemos bus išspręstos, o pagrindiniais prioritetais tapo bendradarbiavimas infrastruktūros, ekonomikos, gynybos ir saugumo srityse.

„Lenkijoje vis dar manoma, kad problemos dėl lenkų mažumos niekur nedingo, tačiau suprantama, kad tai neturėti būti kliūtis siekiant glaudesnio bendradarbiavimo apskritai“, – teigė analitikas.

Susitaikymas, bet iš reikalo?

Pasak D.Wilczewskio, Lietuvos ir Lenkijos santykių atšilimą paskatino ir geopolitinė situacija – 2014 metais Rusijos  įvykdyta Ukrainos Krymo pusiasalio okupacija ir šioje šalyje pradėtas karas.

Valstybės, kurias jungia beveik šimto kilometrų ilgio „Suvalkų koridorius“, įvairių ekspertų įvardijamas kaip silpnoji Lietuvos gynybos vieta, suprato, kad jų saugumo prioritetai sutampa: abi nori regione matyti didesnį NATO, ypač JAV pajėgų, įsitraukimą.

Andrzejus Duda ir Dalia Grybauskaitė / Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr.

Be to, konservatorių partijos „Teisė ir teisingumas“ vadovaujama vyriausybė, įsitraukusi į konfliktą su Briuseliu dėl teisės viršenybės principo, nebeturi tiek sąjungininkų. O Lietuvos Vyriausybė ir prezidentūra šiame konflikte išreiškė paramą Varšuvai. Tai, pasak D.Wilczewskio, Lenkijoje buvo išgirsta ir labai vertinama.

Politologas A.Pukšto pabrėžia, kad tai – tikrai ne vienintelės suartėjimo priežastys.

„Jaroslawo Kaczynskio valdomi lenkų konservatoriai savo programinėse nuostatose yra numatę norą vienyti posovietines šalis, kad Rytų ir Vidurio Europos valstybės taptų atsvara Vokietijai bei Prancūzijai. Taip pat daugiausia bendradarbiauti su JAV, stiprinti NATO rytinį flangą“, – teigė politologas.

D.Wilczewskio teigimu, kantresni Lenkijos valdantieji viltis deda ir į dabartinę Lietuvos Vyriausybę ir į išrinktąjį prezidentą Gitaną Nausėdą. O jis savo pirmąjį užsienio vizitą planuoja būtent Lenkijoje.