Prezidentas Valdas Adamkus – vienas tų retų politikų, kurie bene kiekviename pasisakyme dedikuoja bent keletą žodžių jaunimui – tai visuomenės daliai, kuria visuomet labiausiai tiki. Todėl šįsyk pokalbis su prezidentu išties išskirtinis, nes visi interviu klausimai sugalvoti ne žurnalistų, tačiau būtent jaunosios kartos atstovų.

Virš šimto jaunuolių – daugiausia studentijos – buvo paprašyta įvardinti vieną klausimą, kurį norėtų užduoti prezidentui V.Adamkui. Atsakymų susilaukta labai įvairių: temos varijavo nuo socialinių problemų, šešiolikmečių teisės balsuoti, skautavimo, šauktinių kariuomenės iki mėgstamo vyno ar netgi pirmųjų bučinių. Pokalbis vyko asmeniniame V.Adamkaus kabinete Prezidentūroje.

1. Viena mergina vietoj suformuluoto klausimo man atsiuntė štai tokią žinutę: „Neseniai lankiausi V.Adamkaus vardo bibliotekoje Kaune. Be galo įdomi vieta, ekskursija truko apie gerą pusvalandį. Daug naujo sužinojau apie šį didų žmogų, puiki gidė. Prie vienos sienos matėme nuotraukų, kur buvo V.Adamkaus atestatas-pažymiai. Pasakojo kad mokykloje jis nebuvo moksliukas pirmūnas.“ Prezidente, tai kaip ten buvo iš tikrųjų?

– Ogi labai paprastai. Mokiausi Jono Jablonskio pradžios mokykloje Kaune. Tarp kitko, labai džiaugiuosi, puiki mokykla, davusi man tvirtus pačius pirmuosius pagrindus. Galbūt negalėčiau savęs įvardyti, kaip sakoma, mokslo graužiku, tačiau ir nebuvau toks prastas mokinys. Atestatas, kurį matėte, su patenkinamais balais, buvo mano šeštojo skyriaus baigiamasis pažymėjimas.

Toks sutapimas, kad tuo metu vyko Europos krepšinio pirmenybės, kurios mane be galo domino. Atvirai kalbant, vietoj to, kad ruoščiausi baigiamiesiems egzaminams, visas dienas leidau krepšinio salėje Kauno valstybiniame stadione. Negaliu skųstis – to bagažo, kurį susikroviau per mokslo metus, man pakako patenkinamai užbaigti mokyklą. Bet (taria pabrėžtinai) pats jaučiau, jog toks rezultatas man ne itin patinka – gimnaziją baigiau jau visai kitais pažymiais. Brandos atestate tėra du ketvertai, o visi kiti penketai.

– Įdomu, o iš ko ketvertai?

– Iš visuotinės literatūros ir filosofijos. Taigi, galvoju, jog gimnazijos metais aš save reabilitavau (šypsosi).

2. Vaikystėje pažinojote prezidentą Kazį Grinių, bendravote su jo sūnumi ir V.Landsbergio broliu, nuo grįžimo kariauti su okupantais jus atgrasė Algirdas Julius Greimas, dalyvavote Pavergtųjų tautų olimpiadoje ir laimėjote medalius, buvote vienas paskutinių žmonių, mačiusių Antaną Škėmą, vėliau tapote prezidentu. Atrodo, kad nuo pat jūsų vaikystės, visuose Lietuvai reikšmingiausiuose įvykiuose sukotės būtent jūs – Valdas Adamkus. Ar kada pagalvojate, kad esate savotiškas lietuviškasis Forestas Gampas (Tomo Hankso įkūnytas personažas 1994 m. Roberto Zemeckio filme – red. past.)?

– Negalėčiau pasakyti, jog tai kaip nors specialiai organizuota. Būnant aktyviam, besidomint lietuvišku gyvenimu, visais įvykiais, esant įvairių organizacijų nariu, tai tiesiog savaiminga. Pats likimas suveda su įdomiais žmonėmis, kultūros žmonėmis, politikos žmonėmis. Iš jų galėjau semtis patirties ir visa, kas geriausia. Tai man labai stipriai padėjo formuotis kaip asmenybei.

3. Kas jums atrodo svarbiausia darbuose ir charakteryje, kad iki šiol esate vienas mėgstamiausių Lietuvos politikų?

– Sunku kalbėti, kai tai liečia bet kokią savikritiką ar savipanegiriką. Vėlgi, galvoju, gyvenimas susiklostė taip, jog teko dalyvauti sprendimuose, kuriuos istorija vienaip ar kitaip iškėlė. Nuo pat paauglystės įsitraukiau į jaunimo organizacijų veiklas. Atsidūręs už Lietuvos ribų savo, kaip lietuvio, pareiga laikiau prisidėti prie bendrų lietuvių tautos pastangų išsilaisvinti iš okupacinės priespaudos. Savo žiniomis, savo kontaktais siekiau palengvinti esamą padėtį tiek pačioje išeivijoje, t.y. išlaikyti lietuvybės dvasią, tiek ir bendroje, pavadinkime taip, politinėje veikloje.

Tai nebuvo išeivijos kova – aktyvi kova vyko Lietuvoje. Išeivija tik išnaudojo galimybes, stengdamasi palaikyti Lietuvos laisvės bylą gyvą ir apie tai skleisti žinią plačiajai visuomenei. Kadangi buvau aktyvus akademinės bendruomenės, Santaros-Šviesos federacijos dalyvis, stengiausi savo įnašu prisidėti prie to darbo, kurį atliko visa išeivija. Taigi, nemanau, kad esu kuo nors išskirtinas. Buvau vienas iš eilinių lietuvių, kuriam rūpėjo lietuvių tauta, kuriam rūpėjo Lietuvos valstybės esmė.

4. Koks, jūsų manymu, geriausias Lietuvos prezidentas be jūsų paties? Kodėl?

– Na, manau, čia, Lietuvoje, tų prezidentų, dėkui Dievui, tiek daug ir nebuvo, tačiau gi yra du skirtingi laikotarpiai. Vienas laikotarpis Atgimimo, 1918-ųjų metų, kada Lietuva turėjo pakilti praktiškai ant plyno lauko – nebuvo nei valstybės kaip tokios, nei valstybinių struktūrų, trūko ir pačių vadovų, išvedusių Lietuvą į nepriklausomybę, patirties. Visgi, galvoju, Antanas Smetona, žinoma, taip pat ir Lietuvos taryba, Jonas Basanavičius, yra tie pagrindiniai žmonės, kurie atvedė Lietuvą į pasaulį. O kalbant apie prezidentus, manau, Antanas Smetona turėjo tikrai sunkų uždavinį – prikelti ir sudaryti pačius pirmuosius pagrindus valstybės, kuri iš viso kaip tokia neegzistavo.

Todėl nori nenori turiu jį išskirti iš trijų mūsų pirmuoju nepriklausomybės laikotarpiu valdžiusių prezidentų. Tiek prezidentui Aleksandrui Stulginskiui, tiek Kaziui Griniui, buvo šiek tiek lengviau, kadangi šalies pagrindai sukurti, tad jiems tvarkytis teko jau, sakyčiau, demokratinėje, seiminėje valstybėje. Aišku, tolimesnis A. Smetonos valdymas buvo autokratinis, remiamas tvirtos savos partijos, vykdant savo politinę struktūrą...

– O kaip jūs galvojate, reikėjo Lietuvai tos tvirtos rankos tuomet?

– Mano šventu įsitikinimu – taip. Tuo metu Europa buvo visiškai nestabili: šiandieninė Europa ir tuometinė – dvi nepalyginamos sistemos. Reikėjo ne tik viską kurti iš nieko, bet ir nugalėti išorines jėgas, ieškoti paramos užsienyje, tada dar grėsė okupacinės kariuomenės. Negalėjo jokiu būdu būti leista, kad valstybės viduje kiltų kokie nors neramumai – net ir atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje reikėjo kovoti su tam tikrais vidaus elementais, priešiškais Lietuvos valstybingumui, Lietuvos laisvei.

Manau, verta išskirti A.Smetonos prezidentavimo laikotarpį – neteisinga jam primesti, jog jis esą buvo totalus, griežtas, vienos krypties, nesuvaldomas diktatorius. A.Smetonos autokratinis valdymas vis tiek turėjo demokratinių atspalvių. Be to, nepamirškime, kaip tada atrodė pati Europa: Vokietijoje diktatūra, Italijoje diktatūra, Lenkijoje irgi tam tikras režimas, netgi kaimynė Latvija pasižymėjo autokratizmu. Taigi, Lietuva niekuo neišsiskyrė iš tuometinių valstybių santvarkos. Mano supratimu, A.Smetonos įnašas yra tikrai išskirtinas, ir aš jį vis dėlto laikyčiau pozityviu, konstruktyviu kuriant naująją valstybę.

5. Kokias savybes turi turėti geras politikas? To galima išmokti ar jau privalu gimti su gyslele?

– Manau, reikia pripažinti, jog politikoje dalyvaujantys žmonės turi turėti savotišką gyslelę, kaip išsireiškėte. Turiu galvoje pamėgimą, domėjimąsi. Ir, aišku, pakankamai žinių. O svarbių svarbiausia – turėti tvirtą nusistatymą, kas tau yra vertinga, kokios tavo vertybės ir tomis vertybėmis politikoje vadovautis. Tokią politiką aš laikau sėkminga bei drauge naudinga bendruomenei, tautai. Tai politika, kuria galima pasitikėti, o tokia asmenybė yra didžiai vertinama.

6. Priimant svarbius valstybinius sprendimus, kaip tuo metu jaučiasi prezidentas? Ar tai nerimas, baimė, jaudulys? O galbūt pavyksta išlaikyti šaltą protą ir jausmai paliekami nuošalyje?

– Sudėtingas klausimas. Nėra taisyklių, kurios nustatytų, kas išlaiko šaltą protą ar vadovaujasi tam tikra linija. Man atrodo, tai yra asmenybės reikalas. Asmenybė turi pasižymėti tomis gerosiomis savybėmis, kurios tarnautų artimam, žmogui, valstybei, o tai ir išryškėja veikloje. Manau, savaime privalu turėti tas savybes, kurios išlaiko tavo pastovumą, charakterio tvirtumą, vertybių turėjimą.

Būtent pastarąjį dalyką norėčiau akcentuoti. Svarbiausia, mano supratimu, vertybės ir gebėjimas jų laikytis, nepaisant susidariusios padėties. O tie, kurie, vėjeliui papūtus į vieną pusę, užima vieną poziciją, papūtus į kitą pusę, užima kitą poziciją, yra silpnos valios žmonės.

7. O iš kur jūs semdavotės stiprybės ir drąsos susitvarkyti su situacijomis, kurios buvo sudėtingos ir net skaudinančios jus kaip žmogų?

– Žinot, nemanau, kad galėčiau taip tiesmukiškai imti ir atsakyti. Tai vėlgi priklauso nuo žmogaus, asmenybės, nuo charakterio. Man atrodo, tai ką darau aš, yra visiškai natūralu – tai dalis manęs. Kai tvirtai žinai, ko sieki, ko nori, atlikti darbus ar kitokius užmojus nėra sunku. Mėgdamas žmogų, vertindamas draugystę savo aplinkoje su tais, su kuriais dirbu, gaunu iš jų paspirties, jėgos, motyvacijos, o to išdava yra rezultatai.

8. Ar jūs mėgstate vienatvę, kitaip tariant, laiką skirtą tik sau, nepaisant šeimos ir didelio visuomeninio darbo?

– Jau galėjote net nebaigti klausimo [šypteli]. Ne. Aš esu toks, kuris kaip tik mėgsta aplinką, myli žmogų. Būtent meilė žmogui, manau, yra pagrindas visai veiklai, laikysenai, bendravimui. O aš tikrai nepajėgčiau užsidaryti savyje. Kuo plačiau galiu prieiti ir pabendrauti su žmogumi, bendruomene, visuomene, tuo laimingesnis esu.

9. Kaip skautavimas paveikė jūsų prezidentavimą? Šį klausimą uždavusi mergina dar paliko tokį prierašą: „Jei klausčiau labai nuoširdžiai, tai pridėčiau ką tu į tai, ką tu į tai?, nes čia yra skautų Vyčių Tradicinės dainos paskutiniai žodžiai.“

– Norėdamas tinkamai atsakyti, turėčiau grįžti į savo vaikystę. Mano skautavimas prasidėjo Jono Jablonskio pradžios mokykloje – tuomet man buvo užrištas raudonas kaklaraištis. Tada susipažinau su pirmaisiais skautiškais principais. Vėliau, jau gimnazijoje, skautiška veikla nutrūko. Daug dalykų keitėsi: vienus pilnus metus pabaigiau dar nepriklausomos Lietuvos sistemoje, antrus – jau sovietinėje santvarkoje, kur skautų organizacija panaikinta. Į skautų judėjimą vėl įsijungiau tik išeivijoje – ten buvo savotiškas skautų sąjungos atkūrimas. Baigiamaisiais gimnazijos metais pasiruošiau skautų Vyčio programai, daviau skautų Vyčio įžodį, kurio kaip tada, taip ir dabar laikausi. Džiaugiuosi, jog ir šiandien skautų organizacija gyvuoja.

Deja, su tam tikru gailesčiu turiu pripažinti, jog norėčiau ją matyti stipresnę. Manau, kad ir mokyklos pakankamai neprisideda, kad patrauktų jaunimą į skautų gretas. Žinoma, galbūt ir pats gyvenimas pasikeitęs – visokios šalutinės sąlygos nesukuria jauniems žmonėms tokių galimybių, kurios buvo pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu. Tačiau, kiek teko pačiam dalyvauti skautų stovyklose, skautų renginiuose, esu laimingas, matydamas, jog ši organizacija juda ir linkiu jiems ateityje įgauti pagreitį. Esu įsitikinęs, kad skautų judėjimas auklėja žmogų, stiprina jį Lietuvos požiūriu, ugdo patriotinę dvasią ir verčia pasijausti tikru lietuvių tautos nariu.

10. Nemažai jaunimo organizacijų Lietuvoje kelia idėją dėl balsavimo teisės nuo šešiolikos metų. Kokia jūsų pozicija dėl to?

– Ne, aš tam prieštarauju. Iki aštuoniolikos vyksta tam tikras sąmoningas brendimas, auklėjimas, o šešiolikmečiai jaunuoliai apskritai dar yra tik mokyklos eilėse. Valstybiniu požiūriu, jiems yra dar daug erdvės augti – kad suprastų valstybės problemas, valstybines struktūras. Taip pat, kad būtų efektingi piliečiai, visiškai suvokiantys savo pareigas. Ir aštuoniolikos metų jaunuoliui apstu, kur tobulėti – jis labai pasitiki aplinka, o žinios irgi dar mokyklinės. Mano galva, būtų ne per blogiausia amžiaus cenzą pakelti iki dvidešimt vienerių metų. O jei jau kalbame apie paankstinimą, tai tikrai ne. Taigi, mano pozicija – ne anksčiau aštuoniolikos metų.

11. Kokia jūsų nuomone dėl šauktinių kariuomenės? O galbūt kariuomenė turėtų būti privaloma visiems?

– Aš manau, kad taip ir turi būti.

– Ir vaikinams, ir merginoms?

– O kodėl ne? O kas bloga merginoms pajusti tam tikrą drausmę? Gi kariuomenėje nebūtina šaudyti. Kariuomenė turi daug sričių, kur merginų patirtis irgi gali būti panaudota. Manau, kad tai yra asmenybės grūdinimas, auklėjimas, ir nieko blogo nematau, kad ir merginos prisidėtų prie to.

– Tai jūs galvotumėte, kad, tarkim, po mokyklos baigimo kokius tuos devynis mėnesius būtų galima praleisti privalomojoje karinėje tarnyboje visiems be išimties ir tik po to stoti į universitetus ir panašiai?

– Na, nesileisiu į detales – kada, kaip ir kas. Aš tik principą turiu omenyje. Mano supratimu, kariuomenė, ypač vyrukams, yra tikrai naudinga organizacija, kurioje jie subręsta ir iš berniukų tampa vyrais. O merginoms, žinoma, yra truputį kitaip. Nemanau, kad jos turi lygiai tą patį režimą pereiti, kitaip sakant, viską, ko reikalaujama iš vaikinų. Atitinkamai merginoms kariuomenės sistema turi būti palengvinta arba pritaikyta.

12. Lietuva be pamirštų žmonių. Koks sėkmės kelias tai pasiekti? Kaip pasitikslinau, klausimo autorė turėjo omenyje būtent socialines grupes, pavyzdžiui, senelius, beglobius vaikus.

– Klausimo nelabai suprantu, tačiau konstatuoju faktą, kad yra socialinis sluoksnis, kuris nepajėgus kovoti su gyvenimo iškeltomis problemomis. Vieni dėl sveikatos sumetimų, kiti dėl įvairių kitų priežasčių. Todėl teigti, jog toks sluoksnis neegzistuoja, negalima, bet aš jo nepavadinčiau pamirštu. Tai yra nelaimingų, gyvenimo nuskriaustų žmonių nepajėgumas susitvarkyti su problemomis ir dėl to atitinkamai turi padėti valstybė – rasti taikytinas socialines programas, sudaryti sąlygas, kur tokiems žmonėms tobulėti. Tiems, kurie silpnos sveikatos, pavyzdžiui, neįgalieji, valstybė turi sudaryti kuo žmogiškesnes sąlygas pragyventi. Tai juk valstybės įsipareigojimas savo piliečiams.

13. Ar ir kaip įmanoma suderinti valstybės tapatybę, savitumą ir suverenitetą su atsivėrimu pasauliui?

– Aš nematau tame didelės problemos. Kaip ten bebūtų, mes gyvename atvirame pasaulyje. Kuo pasaulis atviresnis, tuo, man atrodo, bendravimas, technologijos, pažanga, sudaro tokias sąlygas, kad žmogus tiesiog negali užsisklęsti savyje. Lygiai taip pat ir Lietuva negali užsidaryti vien savo ribose ir ignoruoti to, kas dedasi pasaulyje. Turime savo principus kaip tauta, juos saugojame ir neiškeičiame į bendrines sąvokas, branginame savo tautybę, papročius, kultūrą, kalbą, o tai vienas kitam kenkti negali. Priešingai. Kaip tik pasaulis papildo mus pačius, galime iš jo pasisemti visa, kas geriausia, moderniausia, tai pritaikydami toliau tobulinant valstybę.

– Taigi, grėsmės globalizacijos procesuose, kaip neretai rašoma žiniasklaidoje, jog išnyks lietuvių tauta, lietuvių kalba, nematote?

– Mano atsakymas būtų toks – mes patys būtume kalti, jei išnyktume. Mes priklausome nuo mūsų pačių. Kuo mes norime būti, kaip mes tvarkysimės ir kiek tvirti būsime.

14. Kaip laikui bėgant keitėsi Amerikos lietuvių bendruomenė?

– Na, čia natūralusis procesas. 1905-ųjų pirmoji emigracija, kur žmones iš Lietuvos išvijo caristinė priespauda, vienokia. Tai buvo žmonės, kurie neturėjo progos savęs išvystyti, drįstu pasakyti, buvo mažamoksliai, sunkiai besiverčiantieji. Jie gyveno vargiai, dabarties požiūriu, įsivaizduojamose sąlygose, tad lenkiu prieš juos galvą – jie išlaikė savyje lietuvybę, kultūrinį, tapatybinį savęs suvokimą. Antrojo pasaulinio karo, mano tėvų, mano paties emigracija jau visai kitokia: kitoks išsilavinimas, visai kitas požiūris bei kitokie uždaviniai. Pagrindinis tikslas – įgyti kuo daugiau mokslo žinių, leisti susidaryti naujam išeivijos intelektualiniam sluoksniui.

Tai ir pavyko padaryti mūsų tėvams, kurie, atsisakę savo įgytų pozicijų nepriklausomoje Lietuvoje, ėjo dirbti juodžiausių darbų į fabrikus, siekdami sudaryti savo vaikams kuo geresnes sąlygas siekti aukštojo mokslo. Todėl pastaroji emigracijos banga lietuvybę Amerikoje statė jau ant visai kitų pamatų – esmė buvo ne tik išlaikyti lietuvių kultūrinę tapatybę, bet ir rūpintis Lietuvos valstybės atstatymu, laisvės grąžinimu. Šios emigracijos indėlis išsilaikęs iki pat šių dienų.

Dabar, tai yra po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, atsirado trečioji, vadinama, trečiabangininkų emigracija. Jos tikslas skirtingas, lyginant su mano minėta antrąja, kurios pastangos buvo nukreiptos į Lietuvos laisvės reikalus. Ši emigracija, mano suvokimu, yra ekonominė. Tačiau ji rado stiprius pagrindus, sudarytus mano laikmečio bangos, tad viliuosi, kad irgi rems mūsų tautybės, mūsų tapatybės liniją jaunojoje kartoje bei palaikys artimus ryšius su nepriklausoma Lietuva.

15. Ankstesniuose interviu pasisakydavote už dvigubos pilietybės įstatymą. O kokiomis sąlygomis, jūsų nuomone, turėtų būti Lietuvos pilietybė suteikiama?

– Tai stipriai kontroversiškas ir ilgai, jau dešimtmečius, besitęsiantis klausimas. Kaip ten bebūtų, savo valstybėje turime aiškius Konstitucijoje deklaruojamus įstatymus, kurių privalu laikytis, tačiau, remiantis ir ta pačia Konstitucija, drauge reikia ieškoti teisinių pagrindų, kurie sudarytų sąlygas, kad naujoji emigracija neprarastų Lietuvos pilietybės. Nematau nieko tragiško, jei lietuviai užsienyje turėtų dvigubą pilietybę. Tačiau tam reikalinga pereiti tam tikrus institucinius žingsnius, nepažeidžiant dabartinės Lietuvos Konstitucijos. Kokie tie žingsniai – be abejo, čia jau atskira tema.

16. Ar yra koks nors nutikimas, kurio niekada nepamiršite? Toks, kuris būtų palikęs žymę visam gyvenimui?

– Ach, sunkiai atsakomas klausimas. Galėčiau vardinti visą eilę įdomių gyvenimo įvykių. Universiteto pabaigimas – nepamirštamas įvykis. Iš Lietuvos gyvenimo, tai išrinkimas Lietuvos valstybės prezidentu – irgi nepamirštama akimirka. Visa eilė. Tikrai vienintelio kaip nors ypatingai negalėčiau išskirti.

17. Vienas vaikinas paprašė pasidomėti, kokį vyną labiau mėgstate – baltąjį ar raudonąjį?

– Na, kaip. Mėgstu ir vieną, ir kitą. Bet atsižvelgiant į esamą mano sveikatos būseną, gydytojų rekomendacijas, turiu leidimą retsykiais į dieną dvi taures raudonojo vyno išgerti.

18. Dabar toks šmaikštesnis klausimas. Aišku, galite atsakyti, galite neatsakyti: kada pirmą kartą pasibučiavote?

– Oo… Vau. Žinau, kad po gimnazijos baigimo. O kada tas buvo, su kuo ten… Iki gimnazijos nesibučiavau – atsilikęs (šypteli). Bučinius atstojo sportas.

19. Koks jūsų mėgstamiausias filmas, muzikos atlikėjas, knyga?

– Deja, aš ne filminis žmogus. Nesakau, kad aš nežiūriu filmų, tiesiog niekad per daug nekreipiau dėmesio į juos. Muzikos atlikėjų, jų yra daug, nenorėčiau leistis į detales. O dėl knygų, bendru žvilgsniu pasakysiu – įžymių žmonių biografijos. Jų esu skaitęs daugybę. Visokių pasaulio žmonių, politikų, karių prisiminimus.

Iš lietuvių kultūros, tai, sakyčiau, mūsų klasikai, su kuriais susipažinau dar mokyklos suole, man yra įsimintini. Be abejo, išeivijoje susipažinau su daug literatų. Marius Katiliškis, Antanas Škėma, Julius Kaupas, Henrikas Nagys, Liūnė Sutema, Kazys Bradūnas, Bernardas Brazdžionis, Algirdas Landsbergis, Algimantas Mackus, Kostas Ostrauskas – visa plejada mūsų literatūros kūrėjų.

20. Kokių patarimų iš dabartinės perspektyvos duotumėte sau, jei vėl būtumėte 20-ies?

– Būti tokiam pačiam energingam, besidominčiam gyvenimu ir semtis sau jėgos, formavusios mano charakterį, padariusios mane sąmoningu lietuviu ir lygiai tiek pat turėti energijos dirbant tautai.

21. Kodėl visada taip pasitikite jaunimu?

– Todėl, jog esu įsitikinęs, kad būtent jaunimas savyje turi tą jėgą, talentą, potencialą. Mano supratimu, visų mūsų pareiga yra padėti tam talentui skleistis, padėti, kad toji jėga būtų nukreipiama tinkame linkme – ne tik žmonijos, tačiau ir bendrai lietuvių tautos gerovei išlaikyti. O kuo gi dar galima pasitikėti? Kur visas tas kuriamosios energijos šaltinis yra? Būtent jaunime. Ir čia sudėtos mano visos viltys.

22. Paskutinis klausimas iš viso šito klausimų sąrašo. Prezidente, kaip norėtumėte, kad jus prisimintų Lietuva? Kaip jūs pats pageidautumėte?

– Žmogus, kuris nuoširdžiai tikėjo savo tauta ir atidavė viską, jo manymu, geriausia savyje, artimui bei Lietuvos žmogui.