Lietuvos karines paslaptis šnipas nešė į Rusijos GRU pulkininko garažą Šiauliuose

Tai turėjo būti eilinė medžioklė, bet tąnakt Lietuvos kariuomenės kapitono Sergejaus Pušino gyvenimas pasikeitė negrįžtamai. Stovėdamas sutemų apgaubtame bokštelyje savo medžioklės draugo švarke jis išvydo mirksinčią raudoną lemputę. Ir tam nebuvo jokio logiško paaiškinimo, ir, rodėsi, nebeliko kelio atgal.

Tai įvyko 2012-ųjų pabaigoje žvėringuose Šiaulių rajono miškuose, tarp kurių prabėgo Sergejaus Pušino vaikystė ir paauglystė, kur jis medžiodavo su seneliu ir kur grybaudavo, į kur sugrįždavo vėliau, jau tapęs Lietuvos kariuomenės karininku.

Tai baigėsi po dvejų metų, kai iš tarnybos grįžusį Sergejų Pušiną prie daugiabučio laiptinės pasitiko kriminalistai ir sulaikė dėl šnipinėjimo Rusijos karinei žvalgybai GRU.

Sovietinių karininkų klubas

Senelis Sergejui Pušinui nuo vaikystės buvo svarbiausias žmogus: buvęs sovietinės armijos karininkas, aplinkinių gerbiamas, išmintingas, – taip senelį apibūdina anūkas. Sako, senelis išmokė jį daugybės dalykų: medžioti, žuvauti, grybauti, žaisti šachmatais.

„Mane nuo vaikystės traukia prie gamtos. Visos vasaros prabėgo pas senelį sodyboje“, – pasakoja S.Pušinas.

Sovietinės okupacijos metais senelis buvo vietinio karininkų medžiotojų būrelio pirmininkas, dalindavo medžioklės leidimus, todėl į jo sodybą Šiaulių rajone atvykdavo daug medžiotojų. Tarp jų būdavo ir rusas Sergejus Moisejenka, tuometės Šiaulių karinės ligoninės vadovas. Retas svečias, pasirodydavo kartą per kelerius metus, bet S.Pušinas jį pažinojo.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pulkininkas S.Moisejenka kažkur išvyko, sukūrė verslą, tapo turtingas, bet grįždavo pamedžioti Šiaulių miškuose. Senelio sodyboje pasirodydavo iš anksto neįspėjęs, nuo kojinių iki kepurės vilkįs brangiausia, ką galima įsigyti medžioklės parduotuvėj. Kartais jis atvažiuodavo į senelio ar močiutės gimtadienius su didžiule puokšte gėlių ir brangia dovana, – net brangesne už giminaičių, – tačiau aplinkinių tai nestebino, mat Moisejenką Sergejų visi pažinojo kaip turtingą ir dosnų žmogų.

„Senelis sako, kad moskvičiaus padangas reikia keist, bet nėr pinigų, o Moisejenka numeta šimtą litų ir sako: tai pasikeisk tu tas padangas, ne problema“, – pasakoja S.Pušinas.

Šimtas litų dosniajam pulkininkui buvo menka suma, – ne problema, kaip pats sakydavo, – o štai S.Pušino seneliui pinigų nuolat trūkdavo.

Lemtinga medžioklė

2001-aisiais S.Pušinas įstojo į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Po aštuonerių metų pradėjo tarnauti gimtuosiuose Šiauliuose esančioje Karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje. Sako, esą tuo laiku S.Moisejenka ėmė dažniau lankytis senelio sodyboje – atvažiuodavo keliskart per metus.

Dažnėjantys pulkininko apsilankymai nesukėlė įtarimų. S.Pušinas tikina, esą svečias neklausinėdavo apie tarnybą aviacijos bazėje, bet pripažįsta, jog kartais pats prabildavo apie savo darbą. Esą kalbėdavo apie neįslaptintus dalykus.

„Jis tikrai žinojo, ką aš veikiu, – pripažįsta S.Pušinas. – Sėdint prie bendro stalo, natūraliai kas nors paklausdavo, kaip sekasi mokslai, tarnyba. Niekada nebuvo, kad jis klaustų manęs ko nors specifinio. Tai buvo natūralūs, draugiški pokalbiai.“

Maždaug 2009-aisiais, kai garbaus amžiaus sulaukęs senelis nebemedžiodavo, S.Pušinas ir S.Moisejenka į medžiokles ėmė važiuoti dviese. „Jis važiavo medžiot, pasiūlė man, aš apsimoviau seną kamufliažą ir išvažiavau. Pabuvome kelias valandas bokštelyje, išgėrėm arbatos ir grįžom“, – prisimena S.Pušinas.

Jiedu medžiodavo kartą per metus, gal rečiau. S.Moisejenka atvažiuodavo vasarą arba rudenėjant. Kartais iš anksto paskambindavo S.Pušino seneliui, įspėdavo apie atvykimą ir pasiūlydavo prisidėti anūkui. Tai tęsėsi penkerius metus.

Po senelio mirties medžioklės buvo tęsiamos. Bokštelyje gerdami arbatą jiedu kalbėdavo apie senus laikus, kai pulkininkas ir senelis buvo jauni, ir giriose knibždėdavo žvėrių, ir laimikiai būdavo stambūs ir dažni, ir kartais S.Pušinas pats prabildavo apie savo tarnybą Karinėse oro pajėgose.

Sykį, 2012-ųjų pabaigoje, žiemą, gūdų vakarą, jiedu iš bokštelio stebėjo mišką, kai staiga S.Pušinas savo medžioklės draugo S.Moisejenkos švarko kišenėje pamatė mirksint raudoną lemputę.

„Aš jo paklausiau, kas čia mirksi. Juokais sakau: tu ką, mane įrašinėji? Man pasirodė, kad jis šiek tiek sutriko. Sako, telefonas. Bet aš matau, kad jo telefonas padėtas ant bokštelio palangės. Tada jis man sako: nekreipk dėmesio. Jis kažkaip juokais viską nuleist bandė“, – pasakoja S.Pušinas.

Apie raudonąją lemputę tą vakarą jiedu nebekalbėjo, bet jaunasis kapitonas pajuto, jog viskas pasikeitė.

Buvusių pulkininkų nebūna

S.Pušinas kasdien galvojo apie nutikimą medžioklėje. Kas ten mirksėjo? Kodėl S.Moisejenka galėtų įrašinėt jų pokalbius? Kur juos panaudotų? Ką jam pripasakojo per visą tą laiką? Tokie klausimai S.Pušino galvoje sukosi kelis mėnesius, iki kitos medžioklės.

Jie vėl susitiko Šiaulių rajono miškuose, medžioklės bokštelyje. Mėnesių mėnesius S.Pušinas repetavo klausimus pulkininkui apie raudonąją lemputę, bet dabar nedrįso prabilti; S.Moisejenka buvo senas šeimos draugas, dosnus seneliui, esą todėl atrodė nemandagu – net paranojiška – klausinėti apie keistąjį incidentą.

Ir štai nuaidėjo šūvis. Apsipylusi krauju ant žemės krito stirna. Vyrai išsiropštė iš bokšto ir skubriai patraukė prie nušauto žvėries. Tą akimirką pagautas adrenalino S.Pušinas paklausė: „Sakyk rimtai, kas nutiko per praeitą medžioklę? Tu mane įrašinėji?“

S.Moisejenka išliko ramus. Lėtai, kruopščiai apžiūrinėdamas nušautą žvėrį, atsakė: „Sergejau, pats supranti, buvusių pulkininkų nebūna.“

„Man akyse aptemo“, – sako S.Pušinas.

Nušautą žvėrį jie įvertė į automobilio bagažinę. Susidėjo į mašiną. Išvažiavo iš miškų. S.Pušinas sakosi neprisimenąs, apie ką jiedu kalbėjo kelyje, kaip sugrįžo į sodybą. Ir nušauta stirna jam neberūpėjo. „Man buvo toks šokas, kad kai per apklausą manęs paklausė, ką tą vakarą kalbėjom, aš nieko negalėjau prisimint. Neprisiminiau net koks metų laikas tada buvo“, – pasakoja S.Pušinas. Nors tai liko neištarta, bet abu suprato, kas įvyko ir kas vyks toliau.

Slaptavietė – garaže

Slinko mėnesiai. S.Pušinas laukė. Galiausiai S.Moisejenka vėl pakvietė medžioklėn. Šįkart paprašė susitikti ne sodyboje, kaip įprastai, bet Šiaulių mieste esančiame jo garaže – sakėsi laikąs ten medžioklės įrangą.

Sutartu laiku atvykęs į garažą, S.Pušinas rado S.Moisejenką, palinkusį prie automobilio bagažinės. Senasis pulkininkas vairavo kelių dešimtmečių senumo „Mercedes-Benz 400“, pilkšvą, sukiužusį, nederantį prie jo brangių drabužių.

„Man tai nebuvo eilinis susitikimas. Jaučiausi įsitempęs, žinojau, kas vyksta ir apie ką kalbėsim. Bet Moisejenka elgės lyg nieko nebūt įvykę: kažką pajuokavo, kalbėjo ramiai. Jam viskas buvo natūralu“, – prisimena S.Pušinas.

Jis apsidairė pulkininko garaže, aplink matė visokio šlamšto: švirkštai metalinėse dėžutėse, ligoninės chalatai, metalo šepečiai, automobilinės padangos, – matyt visa tai S.Moisejenka sukaupė per darbo metus sovietinėje ligoninėje. Garažo viduryje buvo kelių metrų gylio duobė, skirta remontuoti automobilį, o giliau toje duobėje – ankšta patalpa, užgriozdinta bulviniais maišais ir rakandais. Šioje betoninį kapą primenančioje angoje ir vyko jų slaptieji susitikimai, o patalpos sienos, prie kurių prisilietus byrėjo tinkas ir dažai, liudijo išdavystę.

S.Moisejenkai sukrovus savo medžioklės reikmenis į bagažinę, jiedu išvažiavo miškan. Pakeliui apie reiklaus nekalbėjo – pulkininkas nieko nesakė, o S.Pušinas nedrįso klausinėt. Atvažiavus į mišką, išsikrovus daiktus ir jau įsitaisius bokštelyje, S.Moisejenka tarė: „Mus domina viskas, kas susiję su tavo tarnyba.“ Savo užverbuotam karininkui jis aiškino: Sergejau, nuo šiol turi būt atidus, dėmesingas ir rinkt informaciją, kuri galėtų sudominti mus.

„Aš nežinojau, kas yra tie jie. Tik per tardymą sužinojau, kad jis dirba GRU“, – tikina S.Pušinas (tuo galima suabejoti, mat paties S.Pušino išdėstytos detalės sufleruoja, jog jis suprato dirbantis Rusijos žvalgybai, – 15min).

66-erių Rusijos pilietis S.Moisejenka – profesionalus Rusijos karinės žvalgybos GRU karininkas, pulkininkas, rezidavęs Rusijoje, bet dirbęs ir Baltijos šalyse. S.Pušinas teigia, esą S.Moisejenka jam apie tai nepasakojęs – savo atstovaujamą žvalgybos tarnybą vadinęs Centru.

Centrą domino viskas, kas susiję su Lietuvos kariuomene, NATO partneriais, tarptautinėmis misijomis. Karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje tarnavęs kapitonas S.Pušinas turėjo galimybę rinkti jautrią informaciją – nuo NATO naikintuvų skrydžių iki lietuvių misijos Afganistane, kur išvyko po metų.

Linkėjimai nuo Centro

S.Pušinas tikėjosi galįs pats išspręsti savo problemą. Sakosi svarstęs kreiptis į Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą (AOTD), užsiimantį karine kontržvalgyba, bet nusprendęs to nedaryti: esą nuo studijų laikų jam atrodė, jog geriau su AOTD neturėt jokių reikalų, geriau nė nestovėt vienoje rūkykloje su tos tarnybos žmonėmis, be to, jis sakosi bijojęs Rusijos žvalgybos keršto.

„Kartą Moisejenka kažką man pasakojo ir staiga pradėjo kalbėt apie [Aleksandrą] Litvinenką. Maždaug: gal mūsiškiai čia per stipriai su juo, buvo galima kitaip viską sutvarkyt“, – pasakoja S.Pušinas. Jis sakosi tai supratęs kaip psichologinį spaudimą.

Nesikreipęs į AOTD kontržvalgybą ir pats neradęs išeities, S.Pušinas tapo tikru šnipu.

Kasdien tarnaudavo Karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje, dirbdavo su jautria informacija, o kartą per kelis mėnesius sulaukęs „Skype“ žinutės važiuodavo į S.Moisejenkos garažą. Ten jiedu nulipdavo į garažo duobėje esančią ankštąją patalpą, – nedidelio ūgio S.Pušinas sėdėdavo sukritęs ant bulvių maišų, o aukštas, visu ūgiu išsitiesęs S.Moisejenka stovėdavo tarpduryje ir klausinėdavo.

„Mano nusistatymas buvo, kad reikia jam ką nors duot, stengiantis nepadaryt žalos, – tikina S.Pušinas. – Nebuvo taip, kad aš iš anksto ruoščiausi susitikimams. Kai jau susitardavom susitikt, rasdavau ką nors nereikšminga ir duodavau jam, kad paliktų mane ramybėje dar keliems mėnesiams.“ Tačiau ramybėje jo niekas neketino palikti.

Per kiekvieną susitikimą S.Pušinas perduodavo S.Moisejenkai vadinamuosius skrydžių tvarkaraščius. Juose būdavo pažymėta, kokiu laiku iš aviacijos bazės kyla orlaiviai; šie grafikai naudojami tam, kad aerodrome budinčios specialiosios tarnybos būtų pasiruošusios nelaimės atveju.

Jis sakosi suvokęs, jog ilgainiui skrydžių lentelių ir bendros informacijos nebeužteks. Galiausiai suvokė ir tai, kad pačiam iš tokios keblios padėties išsisukti neįmanoma. 

Per trečiąjį jų susitikimą S.Moisejenka padavė jam voką ir pasakė: „Linkėjimai nuo Centro.“ S.Pušinas suprato, kas yra viduje. Voką atplėšė tik išėjęs iš garažo ir užsidaręs savo automobilyje. Viduje rado pirmąjį šnipinėjimo uždarbį – 300 eurų. „Anksčiau dar galvojau, kad pats susitvarkysiu, bet kai paėmiau pinigus, supratau, kad nesusitvarkysiu“, – pasakoja S.Pušinas.

Už informaciją mokamos sumos didėjo – 500 eurų, 1000 eurų. S.Pušinas tikina negalėjęs rodyti tų pinigų artimiesiems, kurie pajuto vykstant kažką blogo.

Gyvenimas nežinioje

Šeima, draugai, kolegos iš šono Sergejų Pušiną matė kaip jauną, perspektyvų Lietuvos kariuomenės karininką, apdovanotą ir kylantį karjeros laiptais. Bet jis pats sakosi galvojęs tik apie šnipinėjimą. Su šia mintimi keldavosi ryte ir užmigdavo vakare.

Sakosi tuo laiku gyvenęs nuolatinėje įtampoje, jutęs nesibaigiantį nerimą, baimę ir vis didėjančią nežinomybę. Mintys apie slaptąjį gyvenimą vargino, tolino nuo artimųjų ir draugų. Po slaptųjų susitikimų grįžęs į namus jis elgdavosi irzliai, atrodė perdėtai jautrus. Prasidėjo barniai šeimoje, bet jis nieku gyvu negalėjo papasakot, kas iš tikrųjų vyksta. Net kolegos kariškiai pastebėjo jo nuolatinį nuovargį.

Kai slaptųjų susitikimų nebūdavo, S.Pušinas gyvendavo nežinioje, laukdavo senojo pulkininko žinučių. Kartais S.Moisejenka dingdavo keliems mėnesiams ir S.Pušino gyvenimas tapdavo ramesnis; esą šmėkštelėdavo viltis, galbūt senasis pulkininkas suvisam pradingo, gal nebepasirodys, gal jam kas atsitiko. O tada S.Moisejenka atsirasdavo lyg iš niekur ir per „Skype“ pranešdavo apie naują susitikimą. Nerimas grįždavo.

„Mūsų šeimos kompiuteris stovėjo kambaryje. Ir skaipas visada įjungtas būdavo, nes kartais pabendraudavome su giminaičiais. Kai viskas prasidėjo, aš specialiai stengdavaus išjungt skaipą, kad Moisejenka manęs nerastų. Šeima nieko nežinojo, klausinėdavo, ko tu tą skaipą amžinai išjungi“, – pasakojo S.Pušinas.

Paklaustas, ar juto galįs įkliūti, S.Pušinas atsakė: „Žinojau, kad vieną dieną tai baigsis.“

Išdavė tarnybos draugus

2012-ųjų pabaigoje S.Pušinas išvyko į JAV, kur mokėsi dirbti su bepiločiais orlaiviais. Per kursų laikotarpį jis nesirodė skaipe ir senasis pulkininkas tai pastebėjo. Per kitą jų susitikimą, S.Pušinui jau grįžus į Lietuvą, S.Moisejenka iškart paklausė, kur šis buvęs. Užverbuotas karininkas atskleidė viską, ką sužinojo kursuose, bet pats tą informaciją vertina kaip neva nereikšmingą.

„Man kaip specialistui tuose kursuose nebuvo nieko naujo – baziniai dalykai, kuriuos galima rast pagūglinus internete. Bet jam tai buvo įdomu“, – pasakoja S.Pušinas.

JAV vykę kursai buvo pasiruošimas svarbesnei užduočiai. 2013-ųjų vasarą S.Pušinas pirmą kartą išvyko į Lietuvos kariuomenės misiją Afganistane. Sakėsi Afganistane turėjęs asmeninį kompiuterį ir internetą, bet su S.Moisejenka nebendravęs – esą apie misiją jie pasikalbėjo tik S.Pušinui sugrįžus į Lietuvą.

Svarbu pabrėžti: nors pats S.Pušinas teigė Rusijos karinei žvalgybai perdavęs tik nereikšmingų dalykų apie misiją Afganistane, – neva pasakojęs tik apie karių buitį ir gyvenimą karinėse bazėse, – tačiau paklaustas pripažino, kad S.Moisejenkai atskleidė ir itin jautrios informacijos apie Afganistane dislokuotas lietuvių pajėgas. Man šių detalių neatskleidė.

S.Pušino paklausiau, kuri jo perduota informacija buvusi pati jautriausia? Intuityviai maniau, kad jis papasakos apie ikiteisminiame tyrime minimą epizodą, kai jis Rusijos GRU perdavė laikmeną su informacija apie savo tarnybos draugus iš Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės. Tačiau S.Pušinas apie tai nepanoro kalbėti ir pasakojo visai kitą istoriją.

2014-aisiais, sugrįžęs iš antrosios savo misijos Afganistane, S.Pušinas pulkininkui S.Moisejenkai perdavė įslaptintą Lietuvos kariuomenės dokumentą – AOTD kontržvalgybos parengtą pažymą, kurioje buvo išvardinti Rusijos ambasados darbuotojai, susiję su slaptosiomis tarnybomis. 

„Vakare turėjau susitikt su Moisejenka. Visą dieną galvojau, ką jam duot. Buvo ant stalo padėtas tas sąrašas. Pagalvojau, niekam labai nepakenksiu atidavęs; išeis taip, kad jie žino, kad mūsiškiai žino“, – aiškina S.Pušinas.

Atidavęs S.Moisejenkai kontržvalgybos pažymą apie Rusijos ambasados darbuotojus, S.Pušinas gavo voką su tūkstančiu eurų. Kitas jų susitikimas buvo paskutinis.

Palengvėjo dėl pirštų atspaudų

2014-ųjų gruodžio 29-osios vakarą S.Pušinas sulaukė žinutės nuo S.Moisejenkos. Šis klausė, ar S.Pušinas galįs dabar pat susitikti garaže. Įprastai susitikimus jie planuodavo iš anksto, todėl ši skuba sukėlė įtarimų.

„Aš nuvažiavau į garažą, – pasakoja S.Pušinas. – Bet nieko tokio nekalbėjom. Jis paklausė manęs, kaip šeima, pasikalbėjom kažką apie bendrus dalykus ir jis pasakė, kad turi važiuot.“ Toks senojo pulkininko elgesys sustiprino įtarumą.

Po susitikimo S.Pušinas parvažiavo į savo daugiabučio kiemą. Buvo tamsu. Tarp kitų mašinų pastebėjo dvi lig šiol nematytas „Škodas“. Kulniuodamas savo laiptinės link, pastebėjo ten rūkančius du nepažįstamus vyrus. Įtampoje jis gyveno ilgiau nei dvejus metus, kėlėsi ir migo su mintimi, jog šnipinėja kitai valstybei, todėl šios detalės užgniaužė kvapą.

„Kai priėjau arčiau laiptinės, tie vyrai pasakė, kad yra iš Policijos departamento. Uždėjo antrankius ir nusivedė į tarnybinį automobilį. Aš jau supratau, kas vyksta, bet vis tiek paklausiau, kodėl mane sulaikė. Jie pasakė, kad tuoj viską paaiškins“, – prisimena S.Pušinas.

Pasikalbėję jie išlipo iš kriminalistų automobilio, sugrįžo į laiptinę, pakilo laiptais aukštyn. Įžengė į butą. Antrankiais surakintas S.Pušinas matė, kaip policijos psichologė nusiveda namiškius į kitą kambarį. Kriminalistai vedžiojo surakintą kapitoną po namus ir darė kratą. „Aš iškart sakiau jiems, kad bute nieko neras, nes namie aš nieko nelaikiau“, – sako S.Pušinas.

Vėliau vakare jį nuvežė į Karinių oro pajėgų Aviacijos bazę. Jo kabinete pareigūnai atliko kratas, paėmė darbo kompiuterį, dokumentus, kitas laikmenas. Tą patį vakarą jį pervežė iš Šiaulių į Vilnių, kur jis buvo uždarytas laikino sulaikymo izoliatoriuje.

„Ten tokia procedūra, kad reikėjo mano pirštų atspaudų. Tada pamačiau, kad prieš mane pirštų atspaudus paliko Moisejenka. Man palengvėjo. Tikrai palengvėjo. Prieš tai aš galvojau, kad jis išsisuko, pabėgo“, – sako S.Pušinas.

Jis iškart sutiko bendradarbiauti su kriminalistais. Atskleidė viską, ką žino. Tai padėjo sumažinti jo padarytą žalą valstybei, o jam pačiam – susimažinti bausmę.

„Aš galiu nuoširdžiai pasakyt: kai mane sulaikė, man kaip akmuo nuo širdies nusirito. Kiekvieną dieną gyvent su ta įtampa buvo labai sunku, o kai sulaikė – iškart palengvėjo“, – sako S.Pušinas. Jis tikina pajutęs palengvėjimą ir dėl to, kad S.Moisejenka nespėjo išgauti itin jautrios NATO informacijos, prie kurios jis turėjo prieigą.

Paskutinis susitikimas

Artimiausi žmonės sunkiai patikėjo, jog S.Pušinas šnipinėjo Rusijos karinei žvalgybai. Šeimą ištiko dar gilesnis sukrėtimas sužinojus, kad jį užverbavo senasis pulkininkas S.Moisejenka – senelio medžioklės draugas ir dosnusis sodybos svečias.

Bylos nagrinėjimas vyko Šiaulių apygardos teisme. Kartą konvojaus pareigūnai tuo pačiu koridoriumi vedė ir S.Pušiną, ir S.Moisejenką. Senasis pulkininkas atsisuko į savo užverbuotą vyrą ir draugiškai šūktelėjo: „Sveikas, Sergejau! Kaip tu laikais?“

„Jis atrodė toks kaip visada, lyg nieko nebūtų įvykę“, – pasakoja S.Pušinas.

Tai buvo paskutinis kartas, kai jis matė pulkininką S.Moisejenką, vėliau nuteistą 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Pats S.Pušinas buvo nuteistas 5 metų laisvės atėmimo bausme. Jis  ir S.Moisejenka pateikė apeliacinius skundus, bet Lietuvos apeliacinis teismas paliko galioti ankstesnius nuosprendžius. Kalėjime, kur mes ir kalbėjome, S.Pušinas jau praleido ketverius metus, liko dar vieneri.

Klausiu, ko galima pasimokyti iš jo istorijos. Atsako lyg pasiruošęs tekstą: „Jeigu galėčiau ką nors pakeist, tai iškart nedvejodamas eičiau į AOTD. Dabar suprantu, kad pats tokių problemų niekaip neišspręsi, o jie realiai gali padėti.“

Klausiu, kaip įsivaizduoja savo ateitį. Sako suprantąs savo padėtį, galvojąs tik apie šeimą, kaip sutvarkyti santykius ir pasivyti prarastą laiką.

„Galvoju, kaip kompensuot žalą šeimai. Ir finansinę, ir psichologinę. Kaip kompensuot tai, ką jie dėl manęs patyrė. Kad nė viena minutė nepraeitų veltui“, – sako buvęs karininkas Sergejus Pušinas, nuteistas už šnipinėjimą Rusijos karinei žvalgybai GRU.

Pagalbos ragina ieškoti net tapus šnipu

Rusijai šnipinėjusio Sergejaus Pušino istoriją pakomentavo kontržvalgyba ir grėsmių vertinimu užsiimantis AOTD. Jų atsiųstame komentare rašoma, kad pranešti apie priešiškos žvalgybos veiksmus ir sulaukti pagalbos galima net įsitraukus į šnipinėjimą:

AOTD dar kartą pažymi, kad potencialiu priešiškų žvalgybos ir saugumo tarnybų verbavimo objektu (taikiniu) gali būti pasirinktas kiekvienas Lietuvos pilietis, ypač – krašto apsaugos sistemos personalas, nepriklausomai nuo jo kategorijos, einamų pareigų, karinio laipsnio, turimo leidimo ar teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija; taip pat įslaptintos ir neįslaptintos informacijos, prie kurios turi prieigą, pobūdžio.

Sergejaus Pušino užverbavimo atvejis tik iliustruoja, kaip Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, taikydamos tradicinę verbavimo taktiką, į slaptą ir ilgalaikį bendradarbiavimą asmenį įtraukia pamažu, vystydamos draugiškus, abipusiu pasitikėjimu paremtus santykius ir sukurdamos tokias aplinkybes, kurios verčia asmenį jaustis skolingą, taip pat palaužia jo valią ir pasiryžimą nutraukti šią veiklą.

Stiprindamas krašto apsaugos sistemos saugumą ir didindamas personalo atsparumą šnipinėjimo ir kitoms nusikalstamoms veikoms, AOTD nuolat vykdo žvalgybinių grėsmių prevenciją, kurios vienas iš esminių tikslų – gebėjimo atpažinti žvalgybos veiklos požymius ir šios kenkėjiškos veiklos neigiamų padarinių suvokimo didinimas. 

Svarbu pažymėti, kad, be kita ko, krašto apsaugos sistemoje tarnaujančius ir dirbančius, taip pat kitus asmenis AOTD nuolat ragina, kviečia ir drąsina pasidalyti informacija apie žvalgybos veiklos požymius paties asmens, kolegų, krašto apsaugos sistemos ar Lietuvos Respublikos gynybinės galios atžvilgiu, nepriklausomai nuo šios veiklos etapo. Deja, S.Pušinas šia galimybe nepasinaudojo nei jo verbavimo, nei jau slapto bendradarbiavimo su Sergejumi Moisejenka metu, taip prisiimdamas atsakomybę ir už visas su tuo susijusias pasekmes trumpalaikėje ir ilgalaikėje perspektyvoje.

AOTD gali pasidžiaugti ne viena sėkmės istorija, kuomet budrių ir pilietiškai nusiteikusių asmenų su AOTD pasidalyta informacija bei vertinga jų pagalba padėjo identifikuoti priešiškų žvalgybos ir saugumo tarnybų pareigūnus, jų užverbuotus agentus, taip pat atskleisti ir nutraukti žvalgybos veiklą Lietuvos Respublikos piliečių atžvilgiu.

Komentarą pateikė ir Valstybės saugumo departamentas (VSD), taip pat užsiimantis kontržvalgyba:

VSD taip pat norėtų atkreipti piliečiu dėmesį, kad su verbavimo ir šnipinėjimo rizika galite susidurti ir jūs kasdieniame gyvenime. Kilus klausimams ar abejonėms kviečiame pasitarti su Saugumo departamento pareigūnais pasitikėjimo linija 8700 70007.

Straipsnio autoriaus pastaba:

Rašydamas šią istoriją rėmiausi skirtingais šaltiniais – straipsniais, TV reportažais, teismo pranešimais, bet daugiausia rėmiausi paties S.Pušino pasakojimu iš mūsų susitikimų kalėjime. Atkreipiu dėmesį į šį faktą, nes tai gali padėti skaitytojui susidaryti objektyvesnį vaizdą.

Pavyzdžiui, S.Pušinas man tvirtino nežinojęs, jog dirba būtent Rusijos karinei žvalgybai, tačiau pats sakė, jog kalbėdamas apie Aleksandro Litvinenko nunuodijimą, S.Moisejenka rusų žvalgybą vadino saviškiais. Kitas pavyzdys – S.Pušinas iš dalies neigė perdavęs jautrią informaciją apie savo tarnybos draugus Karinės oro pajėgose, bet iš teismo pranešimų matyti, kad visa tai jis pats prisipažino per ikiteisminį tyrimą.

Visgi šios istorijos vertė yra ne detalus išdavystės atpasakojimas, bet nesumeluotas liudijimas apie tai, kaip mūsų šalyje vyksta šnipų verbavimas. Kartu tai ir pamoka, jog visada yra išeitis.