Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė

Gimė: 1885 m. liepos 16 d. Kėdainių apskrities Šaravų dvare gausioje smulkaus bajoro šeimoje

Studijavo: Kauno mergaičių gimnazijoje, baigė Aukštuosius moterų kursus, po jų – Maskvos imperatoriškąjį universitetą

Gyveno: 1918 m. grįžo iš Maskvos į Kauną, 1940 m. persikraustė į Vilnių

Mirė: 1941 m. Vilniuje

Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė: dėl „Aigipto“ būtų galėjusi paaukoti viską 

XX a. pradžioje vienintelės Lietuvos egiptologės Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės aistra „Aigiptui“ aplinkiniams atrodė nesuprantama. Kaip visą gyvenimą skurdusių dailininkų paveikslai staiga pasakiškai išbrangsta tik po jų mirties, taip ir M.Rudzinskaitės-Arcimavičienės Egipto vertybių kolekcija pagaliau rado vietą, yra eksponuojama ir gausiai lankoma – tačiau pačiai mokslininkei savo akimis to pamatyti neteko. Ji turėjo su skaudančia širdimi stebėti, kaip vienos seniausių žmonijos civilizacijų palikimas muziejuose tai pametamas vestibiulyje, tai eksponuojamas kartu su vaikų piešiniais.

Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė. M.K.Čiurlionio nacionalinio muziejaus nuotr.

Senovės Egipto kultūra pakerėjo Maskvoje

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dailės skyriaus vadovė humanitarinių mokslų daktarė Aldona Snitkuvienė prisimena, kad lietuvių kolekcininkų muziejuje sukaupta Egipto senienų kolekcijos istorija ji pati išsamiau domėtis pradėjo tuomet, kai buvo paskirta į šias pareigas. Mokslininkė pastebėjo, kad jai trūksta žinių atsakyti į klausimus visiems, besidomintiems šia kolekcija. Taip gimė ilgus metus trukęs tyrimas, daktaro disertacija, o šiandien A.Snitkuvienė yra ekspozicijos „Senovės pasaulio dailė“, įrengtos M.Žilinsko dailės galerijoje, kuratorė ir knygos „Lietuva ir Senovės Egiptas. XVI a. pab. – XXI a. prad.“ autorė. Knygoje daug dėmesio skirta pirmajai Lietuvos egiptologei Marijai Rudzinskaitei-Arcimavičienei, kuri visą savo gyvenimą paskyrė Egipto istorinio palikimo tyrinėjimui.

Žinoma, kad, baigusi gimnaziją Kaune, M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė baigė Pedagogų kursus (1904 m.) ir Aukštuosius moterų kursus (1908 m.), istorijos ir filologijos specialybę. Kadangi ji mokėsi rusų kalba ir ją puikiai mokėjo, po mokslų išvyko į Maskvą pas brolį Dionizą Rudzinską. Jai bestudijuojant prie Maskvos imperatoriškojo universiteto buvo atidarytas Dailės muziejus, o jame eksponuotas Senovės Egipto rinkinys. Šio rinkinio saugotojas ir ekspozicijos kuratorius buvo rusų egiptologas Borisas Turajevas, greičiausiai jis ir užkrėtė M. Rudzinskaitę-Arcimavičienę meile Egiptui.

Rusų egiptologas Borisas Turajevas

Iš negausių archyvuose rastų egiptologės laiškų galima suprasti, kad studentai B.Turajevo paskaitų klausydavosi sužavėti: „Gyvendamas savo Aigipto „kerėjančiu“ gyvenimu, jis kerėdavo ir mus, savuosius klausytojus“, – rašė M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė.

Taip būsima Lietuvos egiptologė pradėjo studijuoti Senovės Egipto kultūrą, o 1916-ųjų lapkritį sėkmingai išlaikė baigiamuosius Maskvos imperatoriškojo universiteto egzaminus ir gavo I laipsnio pasaulinės istorijos magistrės diplomą.

Maskvoje egiptologė ištekėjo, tačiau jos santuoka buvo itin trumpa – sutuoktinis buvo pašauktas į kariuomenę ir iš jos taip ir negrįžo.

1918-aisiais M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė viena grįžo į Kauną ir pradėjo mokytojauti gimnazijose, mokyklose,1922–1939 m. su pertraukomis ji dėstė Lietuvos universitete, darbui trukdė jos prasta sveikata. Savo laiške bičiuliui Juozui Tumui-Vaižgantui egiptologė apgailestavo, jog dorai nemoka lietuvių kalbos. Mokslininkė pirmuosius dvejus metus buvo gavusi universiteto leidimą dėstyti rusų kalba, tačiau vėliau susiėmė ir išmoko lietuvių.

VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojai. Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė – trečioje eilėje trečia iš kairės. Lietuvos mokslų akademijos nuotr.

Rašė ir apie hieroglifus, ir apie Egipto vardų reikšmę

Dėstydama  Lietuvos universitete ir kitose mokyklose, M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė vykdė savarankiškus mokslinius tyrinėjimus. Ji išvertė iš egiptiečių į lenkų kalbą kelis Senovės Egipto literatūros paminklus, rašė straipsnius bei publikavo prisiminimus iš kelionių po Egiptą. 1932 m. mokslininkė Kaune išleido hieroglifų ir lietuvių kalbos žodynėlį „Egipto hieroglifai“ ir leidinuką „Moters būklė Senovės Egipte“.1933 m. knygelę „Tut-Anch-Amono kapas ir Tebų paminklai“. 1934 m. knygelę „Vardo reikšmė senovės Egipte“ M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė dedikavo prof. B.Turajevui. 1936 m. publikuota mokslininkės knygelė „Dievų ir kvepalų žemė“ bei išsami studija „Senovės Rytų istorija. I. Aigiptas“. Tačiau dar daugybė mokslininkės parengtų knygų bei straipsnių taip ir nebuvo išleisti.

M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė atstovavo Lietuvai pasaulio orientalistų kongresuose Berlyne, Romoje bei Briuselyje. Lietuvos egiptologijos pradininkės dalyvavimas kongresuose visų pirma buvo labai reikšmingas jai pačiai, čia įgytas žinias ji perteikė mokiniams ir studentams bei skleidė savo veikaluose. Galima teigti, jog lietuviškoji egiptologija atsirado XX a. 3–4 dešimtmetyje.

Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė

Kambarys – kaip iš „Tūkstančio ir vienos nakties“

M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė aplinkiniams buvo keistuolė, apsisiautusi nematytais raštais išpieštomis skaromis, sijonais, gyvenusi egzotiškais smilkalais dvelkiančiame kambaryje1936-aisiais gyvendama politiko, diplomato ir žurnalisto Juozo Purickio namuose, ji susidraugavo su šeimininko dukra Silvija. Mergaitė, mokslininkę, kurią vadino Archimuvka, apibūdino taip: „Dėvi ji neregėtas egiptietiškas skraistes, keistai suvelti plaukai nepanašūs į kitų moterų šukuosenas. Jos kambaryje stalo, spintos, sofos tarsi nematyti – visur tyso rytietiškų raštų staltiesės, skaros, sijonai. Stovi mūsuose neregėtos vazos ir fajanso statulėlės. Į tą kambarį įeinu kaip į „Tūkstantis ir viena naktis“ knygą.“

M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė mėgdavo mergaitę aprengti savo turimais drabužiais, vadindavo ją princese Anchesenamona (Tutanchamono sutuoktine), džiaugdavosi, kaip sako pati Silvija, „lyg būtų įkvėpusi gyvybę kokios faraono dukters mumijai“. M.Rudzinskaitės-Arcimavičienės aplinka, apranga bei papuošalai visuomet atspindėjo jos aistrą.

Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės kolekcijos eksponatas

Nepageidaujama kolekcija ir nepageidaujama nuomininkė

Keliaudama po Egiptą M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė kaupė senienų rinkinį. Iš Kairo muziejaus mokslininkė buvo įsigijusi sarkofagą su mumija bei dalį kito sarkofago (manoma, jog iš privataus kolekcionieriaus rinkinio). Jos rinkiniui priklausė ir dvi vaikų mumijų kaukės bei kelios dievybių ir ušebtų statulėlės, amuletai, papirusai. Mokslininkė kreipėsi į Kauno muziejus dėl jos turimų vertybių eksponavimo. Tačiau M. K.Čiurlionio galerijoje tam trūko vietos. Čia buvo eksponuojami M.K.Čiurlionio kūriniai, lietuvių liaudies meno dirbiniai – kuo tai susiję su Senovės Egiptu? Todėl direktorius nenorėjo šių sarkofagų priimti. Vėliau M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė kažkaip įkalbėjo ir muziejus paėmė mumiją... tik ji buvo eksponuojama kažkur vestibiulyje po laiptais. Mokslininkė labai pyko dėl to ir netrukus eksponatus atsiėmė. Neturėdama, kur jų dėti, M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė buvo priversta laikyti sarkofagus ir mumiją savo kambaryje. Žinoma, šeimininkams toks mokslininkės „kraitis“ nepatiko, todėl jai teko ne sykį ieškotis naujo būsto. M.Rudzinskaitės-Arcimavičienės kolekcija vargais negalais rado vietą Kauno apskrities pedagoginiame muziejuje.

Pedagoginio muziejaus direktorius Vincas Ruzgas muziejuje. Kaunas, 1934 m. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotr.

Tačiau sarkofagas su mumija stovėjo ekspozicijoje kartu su vaikų piešiniais... Ant vitrinos su sarkofage gulinčia mumija pastatytos vaikų kaukės. Vėl buvo jaučiama, kad vietos šiems eksponatams nėra.

1940-aisiais, švietimo ministro įsakymu, mokslininkė buvo perkelta dirbti į Vilniaus universitetą, paskirta Visuotinės istorijos katedros docente. Tais pačiais metais ji kreipėsi į Vilniaus universiteto rektorių, prašydama eksponuoti vilnietišką Egipto senienų rinkinį kartu su jos sukauptu rinkiniu. Deja, ir šįkart tokiam tikslui nepavyko gauti reikiamų patalpų. Po ilgų ir nesėkmingų bandymų kur nors įsteigti Egipto senienų skyrių M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė 1940-aisiais atsiėmė iš Pedagoginio muziejaus eksponatus ir atidavė juos Kauno valstybiniam kultūros muziejui (dabar – Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui). Netrukus M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė mirė, eksponatai taip ir liko muziejui.

Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė

Keliaudama nepaisydavo lėšų stygiaus ir rizikos

Bičiulius, tarp kurių buvo tokių žinomų veikėjų, kaip profesorius Tadas Ivanauskas, rašytojai Juozas Tumas-Vaižgantas, Liudas Gira, Vincas Mykolaitis-Putinas, tapytojas Antanas Žmuidzinavičius, egiptologė į svečius kviesdavo sakydama: „Prašom aplankyti manuosius Egipto dievus.“ Įvairias statulėles, suvenyrus iš Egipto ji dažnai dovanodavo savo draugams – dabar muziejus juos vieną po kito išperka ir tarsi dėlionę lipdo privačią egiptologės kolekciją.

Perskaitęs dr. A.Snitkuvienės straipsnį, skirtą paminėti M.Rudzinskaitės-Arcimavičienės 100-ąsias gimimo metines, kuriame buvo apgailestauta dėl pradingusių mokslininkės papirusų, vienas kaunietis kolekcininkas atnešė į muziejų papiruso fragmentą. Jis teigė, kad papirusas priklausė M.Rudzinskaitės-Arcimavičienės rinkiniui. Į mokslininkės rinkinį sugrižo ir jos egiptietiškos senienos, dovanotos dailininkui Antanui Žmuidzinavičiui bei literatūrologui Zigmui Kuzmickiui. Papirusas restauruotas ir šiuo metu eksponuojamas tarp sarkofagų, vaikų kaukių ir Senovės Egipto dievų statulėlių, ušebtų bei daugybės amuletų „Senovės pasaulio dailės“ ekspozicijoje M. Žilinsko dailės galerijoje. Taip buvo išpildyta egiptologės M.Rudzinskaitės-Arcimavičienės svajonė.

Egiptas 1934 metais. Vida Press nuotr.

1924-aisiais egiptologė paprašė universiteto paramos kelionei į Egiptą. Iš prašytų 1500 litų, skirta 1000. Sukaupusi apie 3000 litų iš įvairių šaltinių, mokslininkė išvyko į Jeruzalę su Žydų draugijos ekskursija, o tuomet iš ten vargais negalais pasiekė Egiptą. Šiame ją kerėjusiame krašte M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė yra lankiusis tris kartus (1910, 1924 ir 1934 metais), tačiau nė karto nedalyvavo kasinėjimuose, ekspedicijose – tiesiog išvykų Egipte metu bendraudavo su kasinėjimus vykdančiais bičiuliais iš Maskvos, pastarieji ją supažindindavo su naujausiais atradimais. Realioms misijoms Egipte M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė neturėjo nei lėšų, nei valstybės leidimo.

Kartą, viešėdama Egipte, savo kelionę namo ji atidėjo savaitei ir iš Kairo į Luksorą keliavo traukiniu, būdama vienintelė moteris europietė tarp arabų. Rizika jai buvo nė motais, kai galvoje jau dėliojosi planai, kaip išvys karaliaus Sečio I pomirtinę šventyklą.

„Jauti tą egiptiečių gyvenimo troškulį, kurie taip baisiai nekentė mirties ir visomis savo sąmonės jėgomis stengėsi rasti būdą nemirti, mirčiai nepasiduoti. Šitas mirčiai priešinimasis ir sukūrė egiptiečių mumijas, piramides ir tuos ten, Libijos kalnuose, požeminius faraonų rūmus“, – rašė M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė.

„Į Egiptą ji vykdavo tiesiog kaip turistė. Ir visa ši kolekcija – jos privatus rinkinys. Tačiau ji rinko vertybes ne  tam, kad pasipuikuotų – viską darė, kad studentai galėtų geriau įsisavinti jos dėstomą medžiagą – juk kurse reikėjo mokytis skaityti hieroglifus, tam būtinos vaizdumo priemonės“, – sakė dr. A.Snitkuvienė.