Paukštis, kuriam reikia žmogaus

Meldinė nendrinukė – tai mažas paukštelis, kuris yra tikras pavyzdys taip sunkiai mums suvokiamų nematomų jungčių tarp gyvų organizmų. Kartais iškasi kanalą ir jautiesi pasaulio progreso dalimi, tačiau tik vėliau pastebi, kad negirdi kai kurių paukščių giesmių. Šis paukštis ypatingas tuo, kad tai yra labai specializuota rūšis – gyvena tik tose vietovėse, kurios atitinka net kelias buveinės sąlygas: teritorijos turi būti didelio ploto, jose turi vyrauti tam tikrų viksvų augalija, turi būti užtikrinta tam tikro vandens lygio dinamika, dėl ko buveinėje yra ypač gausu vabzdžių (maisto). Tokias sąlygas atitinkančios buveinės yra ypač vertingos ir kitoms saugomoms rūšims. Meldinės nendrinukės nykimas reiškia ir daugybės toje pačioje aplinkoje gyvenančių rūšių išnykimą. Tad meldinukės egzistavimas svarbus ir kitiems gyviems organizmams, taip pat ir žmogui.

Meldinė nendrinukė šiuo metu yra rečiausias Europos giesmininkas paukštis, yra tikimybė jog apskritai ši rūšis pasaulyje gali išnykti. Tačiau buvo laikas, kai žmogus taikiai gyveno su šia rūšimi. Net vokiečių ornitologas Erichas Hesse rašė, kad tai buvo įprastas šlapynų paukštis. Tada žmonės vertino lėtumą, labai atidžiai prižiūrėjo kiekvieną pievų plotą, o šienavimas tęsdavosi visą vasarą. Ten, kur žmogaus nebuvo, teritorijas natūraliai reguliavo nesugadintas natūralus vandens lygis. Po to, atsiradus technikai, žmogus stengėsi gamtą įdarbinti savo naudai ir sugadino natūralius gamtos procesus. Taip prasidėjo nendrinukės nykimas, o kartu ir toje pačioje aplinkoje esančių rūšių, nes rūšys nyksta ne po vieną. Kodėl meldinė nendrinukė globaliai nyksta? Jei trumpai – žmonės nusausino pelkes, nustojo šlapiose vietose ūkininkauti, o jos apaugo nendrėmis, krūmais. Paradoksalu, tačiau dominuojant meldams ir nendrėms paukščiai nebegali sukti lizdų. Meldinės nendrinukės gyvena tokiose buveinėse, kuriose dominuoja tam tikrų rūšių pelkinės žolės – viksvos.

20 kartų retesnė nei visų saugomi afrikiniai drambliai

Arūnas Pranaitis, Žuvinto biosferos rezervato vadovas ir ornitologas, leidinyje „Meldinė nendrinukė. Jos vis dar gieda“ yra surinkęs nemažai žinių apie šį mažą žvirblinių paukštį, nuo to laiko atlikta ir nemažai mokslinių tyrimų. Nendrinukes saugo įstatymai – ne tik Lietuvos, ES, bet ir tarptautiniai įsipareigojimai. Netgi yra sukurtas specialus Tarptautinis memorandumas dėl meldinės nendrinukės apsaugos. Nepaisant to, ši rūšis vis tiek nyksta. Paukščių buveinių mažėja dėl intensyvaus ūkininkavimo, žemės paskirties keitimo, šlapynių sausinimo ar žemės apleidimo – ūkinės veiklos nutraukimo. Liko vos kelios vietos Europoje, kur paukštis dar gali perėti.

Minėto leidinio autorius taip pat pasakoja, kiek nedaug apie šį paukštį dar visai neseniai žinojome – tik porą gamtininko Tado Ivanausko sakinių. Gamtininkai dabar jau žino, kad šio paukščio vardas lietuvių kalba yra gana apgaulingas. Meldai ir nendrės iš tiesų šiam paukščiui nėra tinkama vieta perėti. Reikia drėgnų žemapelkių ar pievų, kur dominuoja tam tikrų rūšių viksvos. Būtent tokios buveinės nyksta ir dažnai apauga krūmais, kurie išveja sparnuotį iš jam tinkamos vietos.

Skaičiuojama, kad dabar pasaulyje yra per 11 tūkst. giedančių patinų. Meldinės nendrinukės peri tik 4 pasaulio šalyse – Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Lietuvoje gausiausią šių paukščių populiaciją galima aptikti Pamaryje ir mažą, nykstančią populiaciją Žuvinto pelkynuose. Tai pavojingai maža populiacija, kuri dėl kokio nesėkmingo atsitiktinumo ar prastų migracijos sąlygų gali tiesiog išnykti.

Gerokai didesnė populiacija Vengrijoje 2011 metais tiesiog pradingo ir mokslininkai iki šiol neranda paaiškinimo, kodėl taip nutiko.

Nors paukštis per vasarą veda dvi vadas, tačiau toks mažas paukštis, kasmet skrendantis į Afriką žiemoti, susiduria su daugybe iššūkių išgyventi. Nendrinukė dauginasi greitai – veda net dvi vadas, vyrauja poligamija – išgyvenimo strategija, kai patinas dauginasi su daug patelių, o patelės – su daug patinų. Taip užtikrinama didelė genų įvairovė ir prisitaikoma gyventi izoliuotomis sąlygomis. Tačiau verta paminėti, kad šių paukščių mirtingumas taip pat labai didelis.

Paukščių translokacija yra laikoma išskirtine gamtosaugos priemone, kuri taikoma, kuomet kiti natūralūs gamtosaugos būdai (pvz., buveinių atkūrimas) nėra pakankami. Pasaulinė nendrinukių populiacijos tendencija yra išties grėsminga, gali būti, jog siekiant užtikrinti rūšies išlikimą tokios priemonės kaip translokacija taps neišvengiamos (pvz., Vokietijoje, nors ir yra dideli tinkamų buveinių plotai, rūšis savarankiškai neatsikuria).

Vis dėlto iki šiol dar niekas nėra bandęs įgyvendinti tokios perkėlimo programos su meldine nendrinuke. Yra tik labai ribota patirtis auginant šiuos sparnuočius nelaisvėje, visiškai nežinomas galimas tokių perkėlimo programų efektyvumas ir įvairūs niuansai, būdingi šiems paukščiams. Tolimųjų migrantų, tokių kaip meldinės nendrinukės, translokacijos yra ypač didelis iššūkis, pasaulyje patirties su tolimaisiais migrantais labai trūksta.

Todėl nelaukdami, kol rūšies būklė pasieks kritinį lygį (kuomet nebeliks laiko kaupti naują patirtį ir perkėlimo galimybės smarkiai sumažėtų), specialistai nusprendė išmėginti šį gamtosaugos būdą su meldine nendrinuke. Žuvinte sukaupta patirtis formuoja labai svarbų pagrindą siekiant išsaugoti meldines nendrinukes ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

Specialistų vertinimu, translokacija yra labai svarbi priemonė norint atkurti paukščių populiaciją Žuvinto šlapynėse.

Tokia padėtis paskatino sukurti gana sudėtingą planą – atgabenti meldinių nendrinukių jauniklių lizdų iš Baltarusijos pelkių į Žuvintą.

Tiesa, šis sumanymas yra kur kas didesnio plano dalis. Būtina koncentruotis į bendrą, pasaulinę nendrinukių situaciją. Svarbiausia tai, kad pasaulinė populiacija nyksta nuo kraštų, todėl svarbu išsaugoti nykstančias kraštines populiacijas, o translokacija – kone vienintelis būdas tai padaryti. Pačios nendrinukės šios vietos nieku gyvu nerastų, nes jos grįžta ten, kur augo lizde.

Ilgas ir apgalvotas pasiruošimas

Viskas prasideda nuo pasiruošimo. Žuvinte buvo atkuriami dideli buveinių plotai, mokslininkai tikrino, ar Žuvinto šlapynėse sąlygos meldinei nendrinukei yra tinkamos ar yra sąlygų jas išlaikyti tinkamas ir ateityje. Tyrimai parodė, kad Žuvintas tam tinkamas ir pasirengęs vėl priimti meldines nendrinukes. Tik reikia transporto, specialistų, tinkamo maisto ir pačių lizdų su paukščiais. Tokia procedūra su meldinėmis nendrinukėmis vykdoma pirmą kartą pasaulyje. Taip yra daryta su kitais paukščiais, tačiau niekas negali garantuoti, ar su šia rūšimi viskas vyks sklandžiai. Juk visos paukščių rūšys – labai skirtingos.

Vienas iš pasiruošimo žingsnių – maisto mažiems paukšteliams paruošimas. Tai nėra taip paprasta, jei nori užauginti visavertį gamtos individą, o ne narvelio gyventoją.

Dubysos regioninis parkas. Parko ekologas Vaidas Greičius šalia savo sodybos laiko kelias dešimtis avilių. Kaip susijusios bitės ir meldinės nendrinukės? Beveik niekaip, tačiau bičių lervos yra puikus maistas mažiems paukšteliams.

Kas netiki, gali pats paragauti. Šviežios lervos tiesiog ištirpsta burnoje, palikdamos migdolinių riešutų skonį. Bičių lervose yra daug naudingų baltymų, ko reikia mažam augančiam sparnuočiui. Šios lervos naudojamos mažylių maistui Žuvinte.

Bitininkas šiuo atveju kalba kaip ekologas – bičių šeima yra lyg vienas gyvas organizmas. Paėmus dalį perų visam organizmui nepakenki. Taip pat lyg būtum donoru ir duotum kraujo. Bičių šeima uoliai atkurs pusiausvyrą.

Paukščių namai pievose prie pelkės

Dar vienas pasiruošimo žingsnis – statiniai pelkėje, kurie toli gražu nėra tiesiog narvai. Tai greičiau meldinių nendrinukių daugiabučiai – saugūs ir modernūs. Meistrai juos sukūrė pagal kruopščiai apgalvotus brėžinius, kur kiekviena detalė svarbi. Kaip vėliau paaiškėjo – visos smulkmenos pasiteisino.

Pirmiausia – jie pasukti taip, kad paukščiams pakaktų saulės, bet būtų ir šešėlio. Yra dvejos durys – lyg kokiame kosminiame laive – kad mokslininkai ir savanoriai iš pradžių galėtų saugiai patekti į vidų netrikdydami paukščių, tačiau taip pat neišleistų paukščių, kol tam dar ne laikas.

Tinklelis taip pat apgalvotas. Iš pradžių bus smulkus, o vėliau – stambesnis, kad paukščiai galėtų išskristi, kai tam bus metas. Tinklo dydis tiksliai toks, kokio reikia – kad didesni plėšrūs paukščiai nepasiektų lengvu grobiu tapusių svetimšalių nendrinukių.

Kelionė į užsienį – pas paukščius ir uodus

Kelionė prasideda. Nuo Baltijos aplinkos forumo (BEF) būstinės sostinės Užupio rajone pajuda du ekipažai. Viename – gamtininkai, jie paims ir parveš paukščius, o kitame – žurnalistai šiai neįprastai paukščiui migracijai apdainuoti.

Žymantas Morkvėnas ir Gintaras Riauba – abu yra gamtos apsaugos ekspertai. Jie rodo kelią, nes Zvaneco pelkėje lankėsi jau ne kartą. Koks tikrasis kelionės į Baltarusiją tikslas? Atvežti į Lietuvą pusšimtį jauniklių. Rodos, viskas paprasta – kelionei turime bičių lervų. Ar gali būti paprasčiau?

Du ekipažai pajuda Baltarusijos link. Prieš tai buvo daug kalbų apie „žaliąjį koridorių“ – taip sakoma, kai pro valstybinę sieną praleidžia be eilės ir ilgų patikrinimų. Pasieniečiai geranoriški, bet vis tiek domisi, kur vykstame, ir nustebę trauko pečiais: „Kaip tai į pelkę? Ar savų uodų nebeturite?“

Po kelių valandų vingiuotais Baltarusijos keliukais ir šiek tiek greitkelio – keltas per Dniepro-Bugo kanalą. Keltas – tai toks plaustas, skriemuliais slystantis per plieninį lyną į kitą krantą.

Kanalo vanduo – beveik stovintis. Visi besikeliantys ima į rankas po metalinį įnagį su dviem „dantimis“. Tarpdančiu užkabina lyną ir traukia. Naujokai traukia lyg irkluodami valtį, o patyrę tai daro atbulomis. Tiesiog šnekučiuojasi ir stumia nugara be didelių pastangų. Greičiau nebus.

Vėliau sužinosime, kad šis kanalas yra vienas tų baisių dalykų, kuris ir čia naikina mūsų paukščiams tinkamas buveines.Kita vertus, – dabar, kai mes jau viską žinome, specialiais šliuzais galime reguliuoti pelkės vandens lygį ir taip tausoti gamtą.

Kaip žmogus paukščiui tampa mama

Nedidelis mūrinis namas šalia vieno tvenkinio yra virtęs gamtininkų viešbučiu ir paukščių inkubatoriumi. Jie čia turi būti kiaurą parą, nes būtina prižiūrėti jau iš gamtos paimtus meldinių nendrinukių jauniklius. Jų – 25. Dar tiek pat su visais lizdais surinks kita gamtininkų grupė, įsirengusi stovyklą laukinėje pelkėje.

Patalpa, kurioje laikomi paukščiai, tarnauja ir kaip gamtininkų virtuvė, kur jie sau gamina maistą ir arbatą. Šalia palangės išrikiuotose dėžutėse sudėta po vieną lizdą. Mažyčiai paukšteliai ramiai snaudžia. Tačiau tai trunka neilgai. Išgirdę šurmulį, visi pradeda tiesti kaklus ir žioti savo oranžines gerkles.

Toks įtemptas rūpestis trunka nuo penktos valandos ryto iki devintos vakaro, be jokių pietų pertraukų. Naktį paukščiai ir prižiūrėtojai pailsi.

Pirma ir svarbiausia pamoka – maistas paukščiams turi būti visiškai šviežias. Jo nereikia trinti ar marinuoti. Jo reikia įvairaus, todėl neįmanoma prikaupti ilgesniam laikui. Jei mažylis gaus leisgyvį vabzdį, jam gyvenime jau nieko netrūks. Bent jau artimiausias 15 minučių. Po keleto valandų nesimaitinę vabzdžiai tampa ne tokie vertingi, nes netenka dalies maistingųjų medžiagų.

Paruošti paukščiams pietus čia nėra sudėtinga. Brauki per pievas vabzdžių gaudykle ir per porą minučių turi maisto valandai. Tereikia iš šios gaudyklės visus skanėstus ištraukti. Čia gyvybės tiesiog knibžda. Tik vėliau sužinosime, kad Lietuvoje tuo pat metu net palei pat pelkes pievose prigaudyti saują žiogų bus didžiulis iššūkis.

Tuomet supranti, kad tie užšaldyti bičių perai – geras kąsnelis juodai dienai, kai neturėsi nieko geresnio. O tokia diena greitai ateis.

Kilnūs lizdų medžiotojai

Tolumoje pasirodo automobilis. Virš jo kažkas plevėsuoja. Gal balta vėliava? Pasisvečiuoti nusprendė keletas gamtininkų iš kitos stovyklos. Jie yra lizdų ieškotojai. Čia dirbantys yra vyresnio amžiaus inteligentai, daug filosofuojantys apie pasaulio vienovę, o šie – plačiai besišypsantys hipiai, visiškai suėsti uodų.

Plevėsavo ne vėliava, o tokia pat vabzdžių gaudyklė. Į svečius juk dykas nevažiuosi. Taip per langą iškištoje gaudyklėje įkliuvo kelios saujos sultingų aklių. Tai puikios lauktuvės – sotus maistas – tik judriausieji mažyliai per kartą gali paprašyti jų dviejų.

Netrukus pavyko pasiekti ir pačių gaudytojų stovyklavietę. Nors automobilį palieki ant žvyrkelio, už šimto metrų jau tikra žemapelkė – tai didžiulė drėgna pieva, apžėlusi viksvomis ir daugybe kitų tokiai pelkei būdingų augalų. Čia beveik nėra nendrių, kurių taip nereikia mūsų ieškomiems paukščiams

Šie gamtos vaikai savo štabo palapinėje gaudo silpnai užklystantį internetą ir valgo ant laužo gamintą maistą. Jie turi surasti dar keletą lizdų – juk planuojama į Lietuvą atgabenti pusšimtį paukščių. Dar turime tik pusę.

Vaikščioti po tokią pelkę, kai vandens lygis nusileidžia žemiau, nėra sudėtinga. Šiek tiek klimpsti, tačiau viksvų šaknų kilimas puikiai viską atlaiko. Gamtininkai aiškina, kaip jie randa lizdus.

Pirmiausia, jie akylai stebi vietovę ir klausosi – atpažįsta meldinės nendrinukės balsą. Vėliau išsiaiškina, kur jos tupia. Motina gudri – ji nusileidžia ne į savo lizdą, o per keletą žingsnių nuo jo. Tada, pasislėpusi žolėje, nueina iki savo vaikų, įmeta į alkaną gerklę skanėstą.

Kai keli lizdo ieškotojai nurodo savo matytas koordinates, nustatoma tiksli jo vieta. Jei nežinosi tikslios lizdo vietos, jo nerasi. Meldinė nendrinukė savo guolį kiaušiniams suka išmoningai. Visada iš viršaus lizdą dengia palinkusios arba specialiai užlenktos viksvos – nendrių juk neužlenksi.

Gamtininkai lizdą paima su dalimi aplinkinių žolynų, įstato į kartoninę dėžutę, aptaiso greta nurautomis  žolėmis ir gabena į kitą stovyklavietę, kur juos iškart pradės maitinti naujos mamos. Tai dvasiškai jautrus momentas. Su lizdais grįžę vyrai netaria nė žodžio – kažkoks gumulas kyla gerklėje.

Kas nutinka su lizdo netekusia nendrinuke? Ji, žinoma, nerimaus, bet netrukus pradės sukti naują lizdą. Šie paukščiai, kaip ir dauguma kitų žvirblinių, per vasarą dažniausiai spėja išauginti dvi vadas. Pirmojoje vadoje paprastai būna penki ar šeši mažyliai, o antroje – vienu dviem mažiau.

Gamtininkas privalo sugalvoti pasiūlymą verslui

Nendrės, kurios užkariavo kadaise sausintas pelkes, taip lengvai neišnyksta. Zvanece dažniausiai jas sudegina, kuomet tam yra tinkamas metas – būna šalta ir dar šiek tiek ledo bei sniego. Tuomet žala gamtai būna minimali. Dabar tai yra dažniausiai naudojamas nendrių „šienavimo“ būdas Baltarusijoje, tačiau pažangiau būtų elgtis kitaip.

Būtų neblogai, jei pavyktų šias nendres tiesiog nušienauti ir kam nors panaudoti. Tai ne šiaip kokie naujoko pasvarstymai. Gamtininkai, kuriems rūpi meldinės nendrinukės likimas, turi sugalvoti ką nors, kad verslui apsimokėtų nendres išpjauti ir panaudoti. Jie privalo ką nors sugalvoti, nes nuo to labai priklauso vieno mažo paukščio likimas.

Vienas paprasčiausių ir lengvai įgyvendinamų būdų yra gaminti iš nendrių kuro granules ar briketus. Specialus traktorius nušienauja ir surenka, kita technika smulkina ir presuoja. Tik yra viena bėda – tai daryti tiesiog neapsimoka.

Yra dar viena idėja, kurią išsako Lietuvos gamtininkai, – iš nušienautų nendrių gaminti granules, kurios naudojamos gyvulių, o ypač žirgų pakratams. Tai turėtų būti taupūs pakratai, ant kurių būtų patogu gyvuliui stovėti ir gulėti. Granulės būtų naudojamos žymiai taupiau už šiaudus – galima lengvai išmesti tik tas vietas, kurios permirko mėšlu. Svarbiausia – nendrės grįžtų į gamtą kaip trąša.

Žuvintas – nauja gimtinė

Svarbiausias klausimas šioje istorijoje – kodėl reikia paimti paukštį iš jo gimtosios vietos, kur jam yra labai gerai ir gabenti į Lietuvą? Todėl, kad naujakurės gali išgelbėti nykstančias ar jau išnykusias populiacijas ir taip padėti visai rūšiai išlikti. Tačiau natūraliai Žuvinte yra per maža populiacija, kad sugebėtų pati atsikurti iki stabilios, gausios populiacijos. Kad pro šalį iš žiemaviečių skrendančios nendrinukės užsuktų ir įsikurtų Žuvinte – maža tikimybė. Paukščiai grįžta ten, iš kur išskrido arba į greta esančias teritorijas.

Gamtininkai aiškina, kad paukščiui jo gyvenamosios vietos koordinatės įsirašo į atmintį tuomet, kai jis palieka lizdą. Jei lizdas atsidurtų Žuvinto biosferos rezervate, gal, rudenį išskridę į Afriką, pavasarį sugrįžtų čia?

Toks lizdų perkėlimas jau buvo taikomas su kitais paukščiais, tačiau su meldinėmis nendrinukėmis – pirmą kartą pasaulyje. Niekas negali nuspėti, kaip viskas baigsis, visgi visi prie to prisidėję aistringai tiki, kad viskas bus gerai. Ne tik tiki, bet ir tam tinkamai pasirengė – įtraukė visus žmones, kurie turi bent kokios nors patirties tiek su perkėlimu, tiek su meldinių nendrinukių ar panašių paukščių auginimu.

Taigi – pragariškos bemiegės paros – meldinių nendrinukių perkėlimas prasideda. Apie 20 valandą vakaro į Lietuvos gamtininkų automobilį kartu su 25 paukščiais sėda ir ornitologas Vitalijus Jakovičius – paukščių maitinimo virtuozas.

Gamta čia savaitę vėluoja: vabzdžių negausu ir dėl Lietuvoje užsitęsusios sausros. Kai nendrinukėms trūksta maisto, nesunku suvokti, kokie reikalingi gamtai yra vabzdžiai. Viena šį faktą suvokti darant tyrimus, bet visai kas kita patirti atliekant mamos pareigas maitinant alkanus vaikus. Tarsi tai žinai, suvoki teoriniu lygmeniu, tačiau, kai visa tai vyksta praktikoje, – geriau suvoki problemos mastą. Deja, vabzdžiai pasaulyje sparčiai nyksta dėl chemikalų naudojimo.

Paukščių maistas Lietuvoje – problema

Per didžiulius vargus pavyksta pamaitinti paukščius dar vieną pusdienį. Vėliau intensyviai dirbę gamtininkai parūpina reikiamą maisto kiekį, nors kartais tam prireikia važiuoti ne vieną dešimtį kilometrų. Diena užbaigta sėkmingai. Gamtininkai taip pat pasirūpina didesniu kiekiu milčių, svirplių.

Kitą dieną gamtininkai vėl išvyksta į Zvaneco pelkę parsivežti dar tiek pat paukščių. Savanoriai su V.Jakovičiumi priešakyje lieka dirbti mamomis. Taip su dideliu jauduliu ir nerimu slenka diena po dienos. Netrukus Lietuvos pievose atsiranda kiek daugiau paukščiams tinkamo maisto.

Viskas palengva įsibėgėja. Maitinimas tampa lengvas tik tada, kai paukščiai perkeliami į jau minėtus lauko avariumus.

Išpili sietelio turinį ant žolės, o jau prakutę ir skraidantys paukščiai patys pasirenka, ko nori.

Vitalijus kone mėnesį gyveno su paukščiais: „Kai išgirsdavau lietuvių kalbą, tik tuomet suprasdavau, kad esu Lietuvoje. Nesijaučiau svetimu – buvau kitoje šalyje, bet savas. Visi – kolegos. Visi – supranta. Tik kalbos barjeras, bet ne suvokimo.“

Mokslininkas keldavosi 4:30 val. ir iki 21 valandos be perstojo rūpinosi mažyliais. Buvo daug nerimo, kai vienas ligotas paukščiukas nugaišo, o vėliau mokslininkai pastebėjo, kad keleto paukščių kojos – labai silpnos. Silpnumas pastebėtas tada, kai kiti paukščiukai pradėjo bėgioti po narvelį, o silpnieji liko lizduose.

Pagyros iš užsienio mokslininkų

Iš esmės meldinių nendrinukių perkėlimas vyksta labai sėkmingai, mokslininkai tam intensyviai ruošėsi, tačiau neslepia, kad patys džiaugiasi tokia sėkme. Paukščiai sėkmingai adaptavosi prie natūralios gyvenamosios aplinkos, savarankiškai maitinasi. Apie perkėlimo sėkmę kalba ir tarptautiniai ekspertai, jie džiaugiasi profesionaliu komandos darbu ir perkėlimo įgyvendinimo sėkme.

Tarptautinės meldinės nendrinukės apsaugos grupės pirmininkas, daugiau nei 20 metų šios rūšies apsauga besirūpinantis dr. Martinas Flade sako: „Galiu tvirtai pareikšti, jog projektas yra kruopščiai apgalvotas ir turi didelę reikšmę mokslui – sužinoma daug naujų duomenų ir faktų. Meldinė nendrinukė yra viena iš labiausiai Europoje nykstančių paukščių rūšių. Tik Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lenkijoje vis dar egzistuoja didelės populiacijos, tačiau jos taip pat nyksta dėl buveinių praradimo ir netinkamo vandens lygio reguliavimo.

Šiaurės vakarų Lenkijoje ir Vokietijoje keleto didelių LIFE gamtosaugos projektų metu anksčiau svarbiomis buvusiose buveinėse sėkmingai vykdyti buveinių atkūrimo darbai. Nepaisant to, natūralus rūšies atsikūrimas (rekolonizacija) yra mažai tikėtinas. Šiuo metu vykstantis pirmasis meldinių nendrinukių perkėlimas Lietuvoje suteikia vilties, kad galėsime šį metodą taikyti tokiose atkurtose teritorijose ir sugebėsime atgaivinti išnykusias globaliai nykstančios rūšies populiacijas.“

Kitas garsus meldinės nendrinukės tyrinėtojas, iki šiol vienintelis nelaisvėje auginęs ir sėkmingai veisęs šios rūšies paukščius, dr. Karlas Schulze-Hagenas džiaugiasi šiuo metu įgyvendinamu perkėlimu ir specialistų darbu: „Būdamas patariamosios mokslo tarybos nariu, aš dalyvauju meldinių nendrinukių perkėlimo procese nuo pat pradžių – kai tik buvo pradėta svarstyti apie šios rūšies perkėlimo programos įgyvendinimą. Didelė dalis mano turėtos mokslinės patirties buvo panaudota rengiant šią programą.

Galimybė stebėti, kaip sėkmingai perkėlimas įgyvendinamas iki šiol, yra jaudinantis momentas. Jau dabar projektą įgyvendinanti grupė sukaupė daug vertingos patirties, kurią galėsime vėliau pritaikyti tolesnei rūšies apsaugai. Projekto komanda pasirūpino, kad Baltarusijos populiacijai būtų padarytas kiek įmanoma mažesnis poveikis. Maždaug iš 3000 lizdų tik 11 buvo perkelta. Dėl ypač geros priežiūros net 98 proc. paukščiukų išgyveno. Natūralioje aplinkoje tai būtų pavykę tik keliems (vidutiniškai tik apie 50 proc. jauniklių lizde išgyvena). Mes Vokietijoje nekantriai laukiame galutinių perkėlimo rezultatų, nes rimtai svarstome galimybę pritaikyti šią patirtį ir įgyvendinti perkėlimą savo šalyje.“

Ši viltis yra tokia tikra, kad ją galima justi virpančią ore – girdėti lygiai taip pat aiškiai, kaip ir patį paukščių čiulbesį. Visi, kurie nors šiek tiek susipažino su meldinėmis nendrinukėmis, tiki, kad lizduose tupintys sparnuočiai įsiminė savo naujosios gimtinės adresą. Remdamiesi moksliniais tyrimais, gamtininkai supranta, jog jei bent keli paukščiai grįš – bus puikus rezultatas. Puikus dėl to, kad nendrinukių mirtingumas – labai didelis, jie – maži paukščiai ir skrenda toli. Tačiau, žinoma, gamtininkai viliasi, kad išgyvens kuo didesnis kiekis paukštelių.

Šiuo metu paraleliai Pamaryje vykdomas ir kitas tyrimas su Lietuvos meldinėmis nendrinukėmis. Tad daliai meldinių nendrinukių Nemuno deltoje buvo uždėti dar kitokie papuošimai – geolokatoriai. Tai mažytės lengvos kuprinėlės, kuriose įmontuota elektronika įsimena paukščio migracijos maršrutus. Vėliau pagal šiuos duomenis bus galima nemažai sužinoti apie paukščio migraciją ir tarpines stoteles. Jie taip pat padės vertinti ir translokacijos rezultatus. Mokslininkai sužinos, kur skrenda Tyrų, Alkos polderių ir Servečės (Baltarusija) pelkių populiacijos.

Ūkininkai vis labiau įsitraukia

Dar vienas labai svarbus darbas, kurį turi atlikti gamtininkai – būti ūkininkų patarėjais. Daugelis pievų Nemuno deltoje, kur peri meldinės nendrinukės, priklauso ūkininkams. Jie čia kasmet šienauja. Kartais ir po du kartus.

Ne vienas ūkininkas viešėjo pas paukštelius, stebėjo, kaip jie maitinami, žieduojami, patys gaudė jaunikliams maistą.

Paprastai ūkininkai mąsto pragmatiškai – duokite mums kelis rulonus žolės arba finansuokite dėl vėlyvo šienavimo patirtus nuostolius ir mes pievų su lizdais visai galime nešienauti. Tačiau daugėja ir tų, kuriems tikrai rūpi šio reto paukščio išlikimas, jie geranoriškai sutinka padėti.

Pasirodo, daugelis ūkininkų, pasidomėję paukščių perėjimo laiku, gali bent šiek tiek prisidėti prie jų populiacijos išsaugojimo. Reikia bent iki liepos pradžios palaukti, tada yra bent šiokia tokia tikimybė, kad pirmosios vados jaunikliai spės sustiprėti ir gebės pabėgti nuo šienapjovės ašmenų.

Taip pat galima visai kitaip šienauti – pjauti pievą iš vidurio vis platyn. Tuomet atsiranda didesnė tikimybė, kad bėgiojantys sparnuočiai paspruks į gretimas teritorijas. Kai pjaunama aplink, paukščiai sprunka vis giliau į pievos gilumą, kol anksčiau ar vėliau sulaukia ašmenų.

Nebandykite to daryti namuose. Paukščių perkėlimą atliko patyrę ir specialiai tam pasirengę ekspertai, turintys reikalingus leidimus. Savarankiški mėginimai namuose išauginti paukščius, paimtus iš laukinės gamtos, gali baigtis jų žūtimi.

Plačiau apie meldinės nendrinukės perkėlimą ir išsaugojimą galite skaityti www.meldine.lt.