Ona Šimaitė

Gimė: 1894 m. sausio 6 d. Akmenėje.

Studijavo: Maskvoje

Gyveno: Vilniuje, Kaune, Maskvoje, Rygoje, Prancūzijoje, Izraelyje

Mirė:  1970 m. sausio 17 d. Cormeiles-en-Parisis senelių namuose prie Paryžiaus, Prancūzijoje.

Žydus iš Vilniaus geto gelbėjusi Ona Šimaitė: tylioji didvyrė anarchistės širdimi

Labai išgyvenusi dėl žudomų žydų draugų ir iš Vilniaus geto išgelbėjusi dešimtis žmonių, Ona Šimaitė pati tapo kankine Dachau koncentracijos stovykloje. Ji niekada nemėgo kalbėti apie savo žygdarbius, tačiau išgyvenusių žydų dėkingumas ir Pasaulio tautų teisuolės vardas kalba už tyliąją bibliotekininkę: O.Šimaitė – viena iš daugybės narsių Lietuvos moterų, suteikusi šiek tiek šviesos vienam juodžiausių istorijos laikotarpių.

„O, Maryte, kokie baisūs buvo laikai. Man pačiai kartais rodosi, kad tai gyvenime negalėjo būti, o visa šiurpus sapnas“, – viename iš daugybės laiškų savo bičiulei rašė O.Šimaitė.

Į šias dvi eilutes telpa visi bibliotekininkės jausmai apie Holokaustą Vilniuje. Vis dėlto norint suprasti narsius O.Šimaitės elgesio motyvus, tenka pažvelgti į jos gyvenimą iki šių baisiųjų išgyvenimų.

Ona Šimaitė Maskvoje apie 1920 metus

„Reikalingesnė nei bet kada anksčiau“

O.Šimaitė gimė 1894 metų sausio 6 dieną Akmenėje, itin neturtingoje šeimoje. Vaikystę būsimoji Pasaulio tautų teisuolė praleido Rygoje, vėliau studijavo Maskvoje. Grįžusi į Lietuvą apsigyveno Kaune, kur dirbo beglobių vaikų auklėtoja.

Tyli ir skaitymą dievinanti O.Šimaitė 1940-aisiais – sovietų okupacijos metais – persikėlė į Vilnių. Čia ji įsidarbino Vilniaus universiteto bibliotekoje. Vis dėlto O.Šimaitė greičiausiai negalėjo nuspėti, kad 1941 m. vasarą nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, jos nelengva, tačiau rami kasdienybė apsivers aukštyn kojomis.

Vilnius 1941 metais. Antrojo pasaulinio karo metų vokiečių kino kronikos kadras

O.Šimaitės gyvenimą tyrinėjusi Julija Šukys knygoje „Epistolofilija“ rašo, kad, naciams suvarius Vilniaus žydus į getą, iš pradžių bibliotekininkė nedrįso lankyti savo draugų – manė, kad jie turėtų jos nekęsti.

„Žūsta vienas po kito mano geriausi prieteliai. Gėda gyventi, gėda turėti pastogę, gėda turėti galimumą nusiprausti ir t.t., kada tūkstančiai žmonių ne tik kokių minimalių dalykų nebeturi, bet kad Damoklo kardas kabo ant jų galvos kas valandą, kad kiekvienas gali tyčiotis ir kankinti, kas netingi“, – laiške rašė O.Šimaitė.

Vis dėlto vieną dieną O.Šimaitę pasiekė svarbi žinia: esą ji bičiuliams žydams dabar reikalingesnė nei bet kada anksčiau. Tuomet ji, kaip bibliotekininkė, gavo leidimą lankytis gete – neva surinkti žydų pasiskolintų knygų.

Taip prasidėjo neilgai trukęs, tačiau labai svarbus O.Šimaitės žygdarbis – gyvybių gelbėjimas nuo nacių valdžios vykdomo šiurpaus genocido.

Vilniaus geto vartai. Wikimedia.org nuotr.

Pagalba: nuo knygos iki ginklo

Pirmą kartą gete O.Šimaitė atsidūrė 1941 m. rugsėjo 14 d. Pradėjusi reguliariai jame lankytis, ji ėmė rinkti čia gyvenusių žydų korespondenciją ir, jei įmanoma, stengėsi išpildyti jų prašymus.

O prašymai buvo patys įvairiausi: nuo maisto ir knygų iki prieglobsčio ar pagalbos siekiant prisijungti prie partizanų.

„Tam dešimtadaliui geto gyventojų, kurie nutarė paskutinį kartą susikauti su priešu, ji atnešdavo nedidelių ginklų ir šaudmenų. Slapčia nešdama įvairius daiktelius, nesvarbu, ar tai buvo mažas šautuvas, slepiamas jos pačios, ar gėlių puokštė grožio pasiilgusiai nelaimingai geto moteriai, Ona kiekvienąkart rizikuodavo savo gyvybe“, – rašė knygos „Their Brothers Keepers“ autorius Philipas Friedamas.

Likimas nelepino ir pačios O.Šimaitės. Laiškuose ji pasakojo apie nepavydėtinas sąlygas: dėl nuolatinio kuro trūkumo jos kambarėlis Savičiaus gatvėje buvo itin šaltas, neužteko maisto ir pinigų.

O.Šimaitė teigė uždirbanti vos dviem kilogramams lašinių, o pagalba žydams suvalgydavo pusę ir taip menko atlyginimo. Be to, daug jėgų atimdavo naktinė veikla gete, kuriai laiko likdavo tik po ilgos darbo dienos.

Vis dėlto iki paryčių gete rinkdama rankraščius, laiškus, dokumentus O.Šimaitė nei fiziniu nuovargiu, nei senkančiais finansais nesiskundė: teigė, kad tokia veikla įprasmina jos darbą.

Vilniaus getas Rūdninkų gatvėje. Data nenustatyta. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Kančia virtęs išgelbėjimas

J.Šukys rašo, kad tikslus O.Šimaitės išgelbėtų žmonių skaičius ligi šiol nėra žinomas.

1963 metais Argentinos lietuvių laikraštyje rašyta, kad bibliotekininkė galėjo išsaugoti gyvybę maždaug šimtui žydų vaikų.

Matyt, tame yra tiesos – kuklioji ir dėmesio nemėgusi O.Šimaitė šį straipsnį persirašė į savo dienoraštį.

Bibliotekininkė gelbėdama žydus veikė itin rizikuodama. Štai 1943 m. išgirdusi gandus, kad ruošiamasi naikinti Vilniaus getą, ji nedelsdama nusprendė padėti iš jo pasprukti studentei Salai Vaksman.

Egzistuoja dvi versijos, kaip jai pavyko tai padaryti: arba O.Šimaitė merginą išnešė maiše, arba aprengė ilgu paltu ir išėjo kartu su ja garsiai šnekėdamos lietuviškai. Prie vartų budintys kareiviai pamanė, kad O.Šimaitė eina su kolege iš bibliotekos, todėl jų nepatikrino.

Liudininkai pasakoja, kad O.Šimaitė ne kartą buvo pakliuvusi į slaptosios nacių policijos gestapo akiratį: esą jai teko pasižadėti, jog nutrauks pagalbą žydams. Tiesa, šio pažado ji nesilaikė. Todėl nenuostabu, kad nacių valdžia nusprendė su tokia bibliotekininkės veikla nebesitaikstyti.

Neilgai trukus po to, kai buvo išgelbėta S.Vaksman, naciai suėmė O.Šimaitę: valdžia sužinojo, kad ji, pasinaudojusi dukterėčios dokumentais, išgelbėjo dar vieną žydaitę Alę Bergman – įtaisė ją į našlaičių prieglaudą.

J.Šukys rašo, kad gestapas O.Šimaitę buvo sulaikęs 12-ai dienų: tardydami jie buvo pakabinę bibliotekininkę žemyn galva, mušė, degino kojų padus įkaitinta geležimi, marino badu.

O.Šimaitė paslapčių neišdavė, tačiau ją aplankę draugai tikina, kad palūžusi moteris bandė nusižudyti. Galiausiai ji buvo nuteista myriop, bet Vilniaus universiteto rektorius Mykolas Biržiška surinko pinigų ir išpirko jos gyvybę.

Taip O.Šimaitė atsidūrė vienoje barikadų pusėje su tais, kuriuos gelbėjo: Dachau koncentracijos stovykloje Vokietijoje.

„Visi mano Vilnos „nusikaltimai“ buvo padaryti iš meilės žydų kultūrai ir todėl, kad negalėjau tiesiog stovėti ir ramiai stebėti žydų kančios“, – viename iš laiškų rašė būsimoji Pasaulio tautų teisuolė.

Dachau koncentracijos stovyklos vartai. AFP nuotr.

Nesaldus gyvenimas laisvėje

Nėra žinoma, kiek laiko O.Šimaitė praleido Dachau. Pati ji niekada pernelyg daug nekalbėjo apie gyvenimą koncentracijos stovykloje, o kai kurie tyrinėtojai apskritai abejoja, kad ji ten buvo. Vis dėlto pati O.Šimaitė yra užsiminusi, kad ten praleido keturis mėnesius.

Iš Dachau O.Šimaitė buvo perkelta į nedidelę stovyklą Liudelanžo kaimelyje. Šio perkėlimo priežastis nėra tiksliai žinoma: spėjama, kad Dachau koncentracijos stovykla buvo perpildyta, todėl nežydai atsidūrė ten, kur sąlygos buvo bent šiek tiek geresnės.

Po to, kai 1944-ųjų rugsėjį JAV pajėgos išlaisvino Liudelanžą, O.Šimaitė išvyko į Prancūziją. Iš pradžių gyveno La Kurtino miestelyje įkurtoje sovietų internuotųjų asmenų stovykloje, o po kelių mėnesių laisvę atgavusi bibliotekininkė išvyko į Tulūzą.

Gali atrodyti, kad laisvoje Prancūzijoje gyvenančios O.Šimaitės vargai turėjo baigtis. Vis dėlto didvyrės dalia ne itin palengvėjo: Tulūza vis dar buvo nusiaubta karo, naktimis siautėjo banditai.

Buvusi bibliotekininkė vakarus leisdavo rašydama laiškus. Net ir daug prisikankinusi, ji stengėsi dėl savo buvusių bičiulių iš geto: rašydavo jų giminaičiams, kad papasakotų, kaip pastarieji leido paskutines dienas.

Ona Šimaitė Izraelyje. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus nuotr.

Iš pradžių O.Šimaitė nemokėjo prancūziškai, todėl neturėjo draugų. Be to, ją nuolat vargino kankinimų ir gyvenimo Dachau sukelti fiziniai skausmai.

Jų nuslopinti nepadėjo ir sunkus darbas. Pirmąsias savaites Tulūzoje O.Šimaitė plaudavo indus po 14–17 valandų per parą. Vėliau darbas šiek tiek „palengvėjo“ – valgykloje dirbo po 10–12 valandų per dieną.

Ph.Friedamas  rašo, kad nors O.Šimaitė pasirinko atsiskyrėlės gyvenimą, įvairiose šalyse gyvenantys jos išgelbėti žydai siūlė pagalbą.

Galiausiai O.Šimaitė pasiryžo aplankyti išgelbėtą Tanią Wachsman. Kai 1953 m. pavasarį bibliotekininkė atvyko į Izraelį, daugybė žmonių ją sutiko su gėlėmis ir plojimais. Nors Izraelio vyriausybė paskyrė jai pensiją, čia O.Šimaitė praleido vos trejus metus – tuomet grįžo į Paryžių. Kodėl – nežinoma.

Grįžusiai į Paryžių O.Šimaitei pasisekė vėl užsiimti mėgstamiausia veikla – ji įsidarbino bibliotekininke.

Tiesa, stebina net ir sunkioje situacijoje atsidūrusios O.Šimaitės kuklumas. Pasibaigus karui aplinkiniai ragino ją iš Vokietijos prašyti kompensacijos už Dachau patirtus siaubus, tačiau ji nesiryžo to padaryti.

„O kur etinė šio dalyko pusė? Už tą, ką nuveikiau hitlerizmo metu – nieks nemokės. Ir man gėda, negaliu, prašyti atlyginimo už tai. Įvardinėti, kaip hitlerininkai manė mušė, spjaudė, laužė kaulus – ne, iš naujo negaliu, nenoriu to išgyventi pasakodama prieš svetimus žmones“, – 1957 metais dienoraštyje rašė O.Šimaitė.

Ona Šimaitė Izraelyje. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus nuotr.

Nematoma herojė

O.Šimaitės gyvybė užgeso 1970 metais rusų senelių globos namuose Paryžiuje. Tiesa, jos kapo negalima rasti nei Prancūzijoje, nei Lietuvoje: savo kūną O.Šimaitė paaukojo medicinos studentams.

Jos pasiaukojimą ir pastangas įvertino ne tik draugai žydai, dėl kurių ji rizikavo savo gyvybe. 1966 m. kovo 15 d. Jeruzalėje įsikūrusi Jad Vašem institucija O.Šimaitei, vienai iš pirmųjų lietuvių, suteikė Pasaulio tautų teisuolės vardą.

Jos pėdsakais visame pasaulyje sekusi ir knygą apie didvyrę bibliotekininkę parašiusi J.Šukys teigė, kad O.Šimaitės gyvenimas iliustruoja „tikrą visų formų gerumą“.

Ona Šimaitė Izraelyje. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus nuotr.

„Šimaitė buvo ateistė, būsimoji anarchistė (ji rašė, kad jei turėtų pasirinkti politiką, ji pasirinktų anarchizmą!), tačiau ėjo šventosios keliu pačia geriausia įmanoma prasme.

Ji pasverdavo kiekvieną sprendimą ir įvertindavo jo pasekmes kitiems. Ji buvo neištekėjusi ir neturėjo vaikų, tačiau gyveno pagal rūpestingumo etiką. Savo knygoje rašiau, kad kai po karo gyveno Paryžiuje, ji buvo nematoma aplinkiniams.

Mažai kas iš jos mylimo miesto gyventojų žinojo, kad tarp jų gyveno herojė. Galbūt tai  ir yra jos indėlis: priminimas, kad kartais mes turime atidžiau pažvelgti ir klausytis, norėdami sužinoti, kas iš tiesų yra mūsų kaimynai“, – teigė J.Šukys.