Paskutinė stotelė – benamių nakvynės namai

Kristina Aržuolaitienė

Besibaigiančios žiemos rytas. Sostinės A.Kojelavičiaus g. glostoma neapsakomo grožio gamtos peizažų. Ir vienišas pastatas, iš pažiūros visai modernios architektūros, tačiau akivaizdžiai besiprašantis švaraus šepečio ar renovacijos. Jo link sliūkina benamė. Sunkiai vaikštanti moteris purvinais drabužiais šiaip ne taip užlipa keliais laipteliais aukštyn ir dingsta Vilniaus nakvynės namų pastato viduje. Paskui ją – ir mudu su fotografu.

Vidmanto Balkūno nuotr.

Pirmame pastato aukšte pirmiausia pasitinka siaubingai nemalonus tvaikas, imantis šokdinti skrandyje besivirškinančius pusryčius – pastovėjusio šlapimo, neskalbtų drabužių ir neaiškių radinių  gatvėse ar konteineriuose mišinys. Pirmame aukšte sėdi budėtojas, už kurio – salė, talpinanti 60 nakvynės ieškančių žmonių. Dienos metu – čia ne visi jie. Reglamentas numato, kad rytą visi čia nakvoję žmonės turi palikti salę ir grįžti tik vakare. Tuo metu darbuotojai galėtų dezinfekuoti patalpas, susitvarkyti. Vis dėlto nevaikštantys, psichikos ar kitų rimtų sveikatos sutrikimų turintys asmenys su rimbu iš čia nevaromi. Kaipgi varysi? Žmonės čia, rodos, bedvasiai – akys žvelgia į niekur, judesiai lyg smarkiai sulėtintame filme, o ir į mus, nekviestus svečius, niekas nekreipia nė menkiausio dėmesio – lyg mūsų ir fotografo blyksčių čia išvis nebūtų...

Vidmanto Balkūno nuotr.

Kylam į antrą aukštą. Šis, kaip juokauja patys gyventojai, skirtas turčiams, mat už gyvenimą kambaryje, kuriame gyvena po kelis, tenka mokėti. Prie „turčių“ kambarių – ir beveik 20 metų šioje įstaigoje skaičiuojančios Vilniaus miesto nakvynės namų vedėjos Janinos Kulienės kabinetas, jame ji yra išklausiusi šimtus graudžių gyvenimo istorijų. Galėtų jas – įdomiausias – suguldyti net į knygą. Galbūt vieną dieną?

O kol kas ji kviečia užsukti vidun ir išgirsti keletą jų.

Vidmanto Balkūno nuotr.

„Salėje gal 15 neįgaliųjų vežimėlių. Vidaus tvarkos taisyklėse numatoma, kad vakare, 18 val., žmonės čia turėtų grįžti, o 8 val. iš ryto palikti patalpas. Tada tvarkomės, valomės, dezinfekuojamės, o dabar, Dieve... Yra tokių, kurie jau matome, kad neatsikels, svoris auga, valgo pakankamai, todėl pradėjo socialinė darbuotoja priverstinai juos judint, daryt mankštą. Kai atšils oras eisime į aikštelę lauke prasijudinti“, – žada J.Kulienė.

Jos nuomone, kai asmenybė degraduoja, belieka tik maistas ir miegas. Tiesiog nebėra vietos įsikišti valiai. „Tai reiškia ir smegenys kitaip dirba, kai asmenybė degraduoja. Matėte socialinę darbuotoją? Nakvynės namuose jos muzikos mokytojas, ją mokęs nuo pradinių klasių, čia labai liūdnai baigė savo gyvenimą. Apskritai istorijos, kurias saugo šios sienos, labai liūdnos“, – tenka pripažinti jai.

Janina Kulienė. Vidmanto Balkūno nuotr.

Labiausiai moterį veikia šiuose namuose visam laikui užgęstančios žmonių akys. Prie mirties nepriprantama. „Tas paskutinis žvilgsnis yra kažkas tokio... Jis niekur nedingsta. Stengiamės, žinoma, juos išvežti, kai būna blogai, kviečiame greitąją, bet būna visko – surandame čia po nakties negyvus, žmogus užmiega ir nebeatsikelia. Būna ir taip, kad atveža iš ligoninės neva sveiką, o naktį, žiūrėk – blogai ir miršta. Mirčių turime per metus apie 20, gana daug, per mėnesį daugiau nei po vieną. Kita vertus, juk jie – be sveikatos: kepenys sugadintos, kraujotaka sutrikus, plaučiai nesveiki“, – atskleidžia moteris.

Vidmanto Balkūno nuotr.

„Dažniausiai koją pakiša priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų. Taip viskas ir prasideda. Kiek teko atlikti kokybinių tyrimų, atvirai su jais kalbėtis, akivaizdu, kad pirmiausia kažkas nutinka šeimoje – galbūt tėvai išsiskyrę, gal pats žmogus užaugęs vaikų namuose? Kažkas buvę ne taip... Be abejo, būna žmonės ir pasirenka tam tikrą gyvenimo būdą. Galbūt vertina laisvę, bet ką ji reiškia? Juk turi būti ir kažkokia atsakomybė prieš šeimą, prieš ką nors. Galiausiai nusiritama iki nakvynės namų, ir tai jau paskutinė stotelė. Dažniausiai“, – konstatuoja Janina Kulienė.

Vidmanto Balkūno nuotr.

Žmones į nakvynės namus – paskutinę, kaip ji sako, gyvenimo stotelę (bent jau dažniausiai) atbloškia įvairiausi gyvenimo vingiai. Gyvenimo transportas, vežantis iki šio stotelės, nesirenka: čia patenka ir bemoksliai, ir baigę tris klases, ir net su dviem aukštaisiais. Nakvynės čia prašytis atklysta mokytojai, ginekologai, teisininkai, lakūnai, verslininkai... Iš aukščiausių pareigų kritę žemyn į dugną, iš kurio atsispirti dažniausiai tampa jau nebeįmanoma.

 

Vidmanto Balkūno nuotr.

Įdomūs, jos žodžiais, tie gyvenimo vingiai – jie skiria ir suveda. Štai benamių nakvynės namų sienos tampa liudininkės, kaip po daugelio metų moteris vėl sutinka savo pirmąją gyvenimo meilę. „Susitiko ir vienas kitu labai rūpinasi. Gražu žiūrėt“, – džiaugiasi ji. Gyvena antrame aukšte ir sutuoktiniai, viską praradę, vaikų atstumti, tačiau laikosi vienas kito – bėdoje nepalieka.

„Ji be sveikatos, reanimacijoj buvo, jis ėjo slaugė, žiūrėjo... Bėdoje vienas kito nepalieka. Buvome Zujūnuose suradę privatų viešbutuką. Jis staliumi ten dirbo, o ji buhalteriją tvarkė. Prabėgus lygiai metams paskambino ir pareiškė: „Janina, prisidirbom, turim iš čia išeiti, norim grįžti pas jus!“. Ir nakvynės namų durys jiems buvo atviros.

„Jie atsigavę, nevartojantys svaigalų, jie kartu, bet jau neturi, kur gyventi. Gyveno garaže kažkuriuo metu – su televizoriais, su viskuo iškėlė ten juos. Man labai gražu, kad bėdoje vis tiek palaiko, nekaltina vienas kito: „Kad per tave čia viskas“. Ir dabar tarpusavy jų santykiai labai gražūs“, – pasakoja ji.

Vidmanto Balkūno nuotr.

Šiuose namuose glaudžiasi ir buvęs vienos sporto asociacijos prezidentas su buvusia verslininke žmona. „Dabar abu – vyras su žmona – gyvena čia. Liūdna. Ateities jokios. Ji nemotyvuota, nenori nieko keisti. Dar ne pensininkė ji. Nesistengia. Sąrašą potencialių darbų nunešam, o ji tik pasako „ne“ – iš vyro pensijos gyvena“, – liūdnai konstatuoja Janina.

Dauguma čia gyvenančių tiesiog neturi valios vaduotis iš šio gyvenimo arba tiesiog gerai taip, kaip yra: galvą padėti yra kur, ką į burną įsimest – taip pat. O kam gi stengtis dėl kažko daugiau, jei pakanka tiek, kiek turi? Yra psichinių sutrikimų ar kitų ligų turinčių žmonių, migruojančių tarp nakvynės namų ir ligoninės. Yra tokių, kuriuos valdo priklausomybės, arba tokių, kurie tiesiog jau nebemoka gyventi kitaip. 

Anot J.Kulienės, šiuose nakvynės namuose atsiduria ir lietuvaičiai, deportuoti iš įvairių šalių: Vokietijos, Rusijos, Islandijos. „Iš kur tik neturėjome“, – prisipažįsta ji. 

Pasak moters, nakvynės namuose pasitaiko gyventojų, kurie tarsi iškrenta iš konteksto. Kurį laiką juose yra gyvenęs gydytojas ginekologas. „Mėnesį jam reikėjo pagyventi. Jis dirbo ir gyveno Kėdainiuose, išsiskyrė su žmona, staigiai reikėjo išeiti iš namų ir lygiai mėnesį pagyveno pas mus. Įsidarbino greitosios pagalbos stoty, gavo pirmą algą ir, išsinuomojęs butą, išėjo“, – pasakoja ji.

Bet dažniausiai, sako Janina, kelias, kuriame nakvynės namai lieka užnugaryje, itin sudėtingas ir ne kiekvienam įveikiamas. 

„Aš atvira šnekėtis, būna ir ašarų šiame kabinete – visko būna. Bet norintys išeiti, tikrai tai pasiekia. Žinoma, būna taip, kad žmonės išmoka tam tikrą dalį antstoliams, bet, matyt, vėliau vėl iš senų laikų kas nors išlenda ir vėl nusivylimas – vėl likau be atlyginimo, vėl man viską nuskaičiavo. Rašom raštus antstoliams, grafikus sudaro. Sunkus darbas. Manau, viskas įmanoma, tik reikia labai didelės valios“, – sako ji. 

Vis dėlto yra žmonių, kurie pamato šviesą tunelio gale. Ir žengia pirmą žingsnį, o vėliau – ir dar kiek jų reikia – kol išeina gyventi kitokio gyvenimo. Tokių žinoma vienetai. Bet yra.

15min pradeda multimedijos pasakojimų ciklą „Paskutinė stotelė“. Kitoje dalyje – apie tuos, kurie, suklupę ir pasiekę dugną, sugebėjo atsistoti.