Potvynis ir jo žmonės
Potvynio žmonės

Įdomu klausytis potvynyje gyvenančių žmonių. Viešumoje vyrauja nuomonė, kad jie skundžiasi esama situacija ir nori pokyčių. Kai „vandens gyventojus“ pradedi pažinti giliau, supranti, kad šie žmonės tyliai mėgaujasi gamtos stichija. Jiems potvynis – laikas, nuo kurio pradedami skaičiuoti Naujieji metai. Ir laikas, kurio tyliai laukiama.

Mes sugebame skųstis porai valandų apsemta gatve, o potvynio žmonės sugeba džiaugtis jau savaitę metru pakilusiu vandeniu, kai šunis tenka užkelti į namo palėpę, kad jie nepaskęstų.

Potvynio zonoje turi apskaičiuoti viską ir tuo pačiu būti pasiruošęs bet kokiems netikėtumams. Planas čia nieko nereiškia. Šiandien sausa – ryt jau net ir traktoriai nepravažiuos. Ledais užkišta upė per valandą gali tapti lengvai praplaukiamu kanalu. Vieną dieną į darbą važiuoji automobiliu, o kitą – plauki valtimi.

Užliejami keliai

Traktoriai nustoja kelti automobilius per apsemtą kelio ruožą, kai vanduo pakyla aukščiau 80 cm ribos. Tuomet nesaugu tampa važiuoti ir šioms transporto priemonėms. Apie vandens lygį informuoja kelio ženklai.

Kai vandens apsemto kelio ruožo nebeįveikia automobiliai ir autobusai, Rusnės gyventojai savo namus pasiekia specialia amfibija. Jie važiuoja stovėdami atviroje kabinoje. Trumpos kelionės metu vieni gėrisi potvyniu, kiti – džiaugiasi galimybe pabūti kartu. 

Valtis kaime, kuriame nėra upės

Turėti valtį gyvenant toli nuo upės ar ežero potvynio žmonėms yra įprasta. Jos reikia vos vieną–porą savaičių per metus, tačiau tuo metu būtų sunku išsiversti kitaip. Kaimo gatvės tampa brastomis, o kiemai – prieplaukomis. 

Liuda iš Žalgirių kaimo atsisveikina su pussesere Kleopa, kurią artimieji plukdo į Šilutės ligoninę. 

Katės moka plaukti ir plaukia savo noru. Tą sužinai tik pabuvęs potvynio zonoje. 

Pradėjus kilti vandeniui, potvynio gyventojai tvartuose savo gyvuliams įrengia pakylas, kad šie turėtų sausos žemės plotelį bent nakvynei.

Šunų ir kačių džiaugsmas

Potvynis išskirtinis laikas ir įprastai lauke gyvenantiems naminiams gyvūnams – šunims ir katėms. Pakilus vandeniui gyventojai juos priima sunkų laikotarpį praleisti po vienu stogu. Vandeniui nuslūgus, jie vėl grįžta į savo įprastas nakvynės vietas. 

Kai kurie gyventojai į namus potvynio metu priima gyventi ne tik šunis ir kates, bet ir ožkas. Šiems gyvūnams įprastai išskiriama pastato veranda arba kita bendra erdvė. 

Paprastas požiūris į gyvenimą

Ką daryti, kai potvynio vanduo apsemia tavo miegamąjį? Pakelti grindis ir gyventi toliau. Tai, kas daugumai žmonių sukeltų šoką, potvynio gyventojams yra kone kasdienybė.

Apsėmė namą? Ką padarysi. Tokia gamta. Iš parankinių priemonių pasidarom antras grindis ir gyvename toliau. Dalis miestiečių tokį požiūrį laiko neatsakingu, o dalis – paprastu požiūriu į gyvenimą.

Aš prie antrųjų. Kuo paprasčiau žmogus žiūri į gyvenimą, tuo jis yra laimingesnis. 

Į darbą – valtimi

Šyšos kaimo gyventojas Vaidas, pakilus vandeniui ir ledams įkalinus upę, į darbą Šilutėje turi plaukti valtimi. Motorine valtimi į miesto centrą jis nukanka maždaug per pusvalandį. 7 km jis įveikia du kartus – ryte plaukdamas į darbą ir atgal – grįždamas namo. 

Žalgirių kaimo gyventoja Regina iš namų pas kitapus gatvėje esančius kaimynus eina nešina metaliniu kapliu. Juo ji priekyje savęs pradaužo per naktį vandenį užtraukusį ploną ledą. 

Laikas, kuomet potvynio metu paspaudžia šaltukas ir vandenį užtraukia kelių centimetrų ledas, vadinamas šaktarpiu. Jo metu neįmanoma nei praeiti, nes ledas per plonas išlaikyti žmogų, nei praplaukti, nes valtis nesugeba pralaužti ledų. 

Ledo lytys

Ledo lytys turi sunkiai paaiškinamą žavesį. Tai kūrinys, kurį galima keikti už sukeliamus potvynius, stebėtis jų jėga, sugebančia nuo žemės paviršiaus nušluoti medžius ar net namus.

Arba ledo lytis galima panaudoti kontrabandai paslėpus plukdyti. Viskas viename. Požiūrio klausimas. 

Pradžia

Upėje susigrūdusios ledo lytys sudaro natūralią užtvarą. Dėl to naujai atitekantis vanduo negali patekti į marias ir išsilieja į krantus. Taip prasideda potvynis. 

Žvejyba

Potvynio pabaigos laukia ir ant kranto sudėti žvejybos reikmenys – valtis, bujos ir vėliavėlės tinklams žymėtis. Vietinių jos vadinamos študeriais. Ledams išplaukus iš marių prasideda žvejybos sezonas. 

Susisiekimas

Tris kartus per dieną į Rusnės salą kursuoja autobusas. Apsėmus kelią jis veža iki nepravažiuojamos dalies, tuomet gyventojai eina pėsčiomis per statomą estakadą arba yra keliami amfibija. Iš Šilutės pasiekti Rusnę autobusu kainuoja 80 centų. 

Traktorius

Pakilus vandeniui kelias tampa neįveikiamas lengviesiems automobiliams. Juos kelti pradeda traktoriai su priekabomis. Jeigu vandens gylis virš kelio neviršija 80 cm – kursuoja rusniškiams nemokamas traktorius.

Jeigu gylis viršija šią ribą – automobilius kelia privatūs vežėjai. Tokiu atveju paslauga kainuoja nuo 30 iki 50 eurų. 

Šlažų tiltas, arba Prezidento K.Griniaus tiltas yra vienintelis tiltas Lietuvoje, nejungiantis upės krantų. Jis skirtas tik potvynio vandenims nutekėti. Pastatytas jis ant užliejamų pievų, o kelias veda iš Šilutės į Rusnės salą. 

Riboženklis

Vyras kaldamas kuoliuką į vandens apsemtą pievą žymį kelio ribas. Šis darbas yra gyvybiškai svarbus. Automobiliai ir traktoriai važiuodami apsemtu keliu neturi jokių orientyrų. Jeigu vairuotojas nuslystų nuo kelio – jam ir visam ekipažui grėstų didelis pavojus paskęsti. 

Gyventojus per apsemtus kelių ruožus kelia ir jiems nelaimės atveju padeda kelios specialiosios transporto priemonės. Viena iš jų – Lietuvos kariuomenės amfibija PTS–M su įgula. 

Neįprastas autobusas

Metas, kai Rusnės gyventojai autobusų stotelėje sulaukia ne pilko autobuso, o raudonos amfibijos, yra vadinamas potvyniu. Ir nors viešumoje neretai formuojama nuomonė, kad šie žmonės yra nuskriausti, realybėje didžioji dalis jų džiaugiasi šia gamtos stichija ir su ja susijusiu gyvenimo paįvairinimu. Dalis jų – net ir didžiuojasi. Kur kitur svečiai atvykdami į tavo namus bus pavėžinti tokia transporto priemone?

Rusnės saloje gyvena apie 1400 žmonių. Jie potvynio piko metu yra atkirsti nuo įprasto susisiekimo. Maždaug pusės kilometro kelias, kuriuo jie išvažiuoja iš salos, būna apsemiamas vandens. Dabar čia statoma estakada. Tikimasi, kad ji bus baigta 2019 metų viduryje ir jau kito potvynio metu rusniškiai galės iš salos išvažiuoti net ir stipriai pakilus vandeniui. 

Užklupti potvynio

Per naktį užklupus potvyniui apsemiami būna ne tik namai, bet ir keliai. Automobiliai būna įkalinami potvynio zonoje. Jie negali įveikti vandeniu užlietų kelių ir pasilieka kiemuose iki nuslūgs potvynis.

Norint, kad jų nesugadintų vanduo, visas transporto priemones tenka kaip nors pakelti aukščiau vandens linijos. 

Potvynio zonoje gyvenantys žmonės per šimtmečius prisitaikė prie šios stichijos. Turbūt dalies savo veiksmų vietiniai net nesugebėtų paaiškinti. Jiems tai tiesiog įgimta. Įprasta.

Kad ir sodybos įrengimas kiek galima aukštesnėje vietoje. Man įdomu, ar tokia mintis iškiltų, tarkime, Dzūkijos ar Aukštaitijos ūkininkui?

Vidmantas Balkūnas

Pamario potvynio zona – viena iš nedaugelio vietų Lietuvoje, kurioje dirbdamas vis dar jaučiu kirbuliuką. Gal net vidinį džiaugsmą. Galbūt tai dėl to, kad čia negali atsipalaiduoti – turi būti nuolat pasiruošęs įvairiems netikėtumams. 

Didžiausią įspūdį rengiant šį pasakojimą paliko net ne vanduo, o čia gyvenantys žmonės. Jie kitokie. Man tai priminė karo zonoje patirtas emocijas, kuomet priešakinėmis linijomis tapusiose gyvenvietėse iš atskirų individų susiformuoja tikra ir viens kitam nuolat pasirengusi padėti bendruomenė. Jie neklausia kiek, už kiek ir kodėl. Tiesiog rūpinasi vieni kitais. Nes būdamas egoistas tokioje vietoje sunkiai išgyvensi. 

Lukas Balandis

Labai daug tenka keliauti po Lietuvą, fotografuoju gamtą ir visuomet su didžiausiu malonumu grįžtu į man patį gražiausią kraštą Lietuvoje – Šilutės rajoną, Nemuno deltos regioninį parką.

Potvynio zonoje fotografuoju ir filmuoju pirmą kartą, tikėjausi rasti besiskundžiančius sunkiu gyvenimu žmones, o iš tikrųjų sutikau laimingus, be galo šiltus, draugiškus, savo kraštą įsimylėjusius Rusnės ir aplinkinių kaimelių gyventojus.

Pajutau, kad potvynio vanduo suvienija. Džiaugiuosi, kad būtent šiuo metu pavyko apsilankyti ir pastovėti tame pačiame vandenyje, pajusti ir sužinoti, kas iš tikrųjų yra potvynis.