Auksinė žuvelė apie save – garsiausios Rūtos Meilutytės citatos, video ir nuotraukos

Rūta Meilutytė niekada nebuvo daugiausiai kalbantis žmogus, o pastaraisiais metais viešai pasisakydavo ypač retai. Tačiau septynerius metus trukusioje profesionalės karjeroje būta tiek daug. 15min surinko įdomiausias R.Meilutytės citatas, apibūdinančias jos įspūdingą kelią plaukimo baseine ir už jo ribų.

R.Meilutytė verčia naują gyvenimo puslapį, kuriame bus daugiau paprastų gyvenimiškų potyrių.

Ten bus mažiau medalių ir rekordų, bet mažiau ir įtampos, kurios netrūksta elitinėse plaukimo varžybose. Jose R.Meilutytė visada buvo tarp geriausių nuo 2012 iki 2018 metų gruodžio.

22 metų plaukikė praėjo įspūdingą kelią, kuriuo prabėgti 15min kviečia dar kartą:

Apie plaukimo pradžią:

„Močiutė nuvedė mane į baseiną kaip ir daugelį mano amžiaus vaikų. Tuomet lankiau pamokas, tačiau lankiau beveik visus įmanomus sporto būrelius ir per daug rimtai į vieną šaką nežiūrėjau. Taip pat žaidžiau krepšinį, ir kai vėliau reikėjo rinktis tarp plaukimo ir krepšinio, tėtis labai norėjo, kad eičiau į krepšinį – galvojo, kad pasirinkusi plaukimą užaugsiu plačiais pečiais, kad mano figūra atrodys vyriška, bandė atkalbėti. Tačiau buvau užsispyrusi, plaukimas man labai patiko.”

Apie pirmąjį baseiną:

„Tada nebuvo svarbu nei sutrūkinėjusios plytelės, nei baisoki dušai – labai mylėjau tą baseiną. Iki šiol pamenu, kad mano pati pirma treniruotė prasidėjo nuo šuolio į giliausią vietą baseine – treneris liepė vaikams sulipti į baseiną, aš pagalvojau, kad, ai, juk tikrai moku plaukti ir įšokau. Pradėjau kapanotis, treneris jau galvojo šokti į vandenį manęs gelbėti, tačiau ištiesė lazdą, aš užsikabinau. Mane kažkaip iškėlė iš vandens ir tuomet supratau – čia ne žaidimas.“

Alfredo Pliadžio nuotr.

Apie pirmąjį medalį tarptautinėse varžybose:

„Atsidurti Bahreine man buvo kaip sapnas. Prisiminimai patys geriausi. Išmokau tokių dalykų, kaip komandiniai įgūdžiai. Išmoksti palaikyti kitus – mūsų komanda buvo kaip viena didelė šeima. Tai man buvo labai gera patirtis prieš didžiausias plaukimo varžybas. Bahreino medalis man ypatingas, nes tai realiai pirmas medalis tarptautinėse varžybose. Beje, tuomet apskritai pirmą kartą skridau lėktuvu.”

Alfredo Pliadžio nuotr.

Apie lūžį karjeroje:

„Tik vėliau, kai buvau 12 metų, pagerinau pirmą Lietuvos rekordą ir pajaučiau – kaip smagu, aš galiu greitai plaukti! Pradėjau kelti sau naujus tikslus, norėjau atstovauti Lietuvai, olimpiada atrodė didžiausia svajonė, todėl nuo 12 metų to ir siekiau.“

AFP/„Scanpix“ nuotr

Apie medalių kolekciją:

„Kuo toliau, tuo tų medalių mažiau – jie vis sunkiau iškovojami. Kai buvau 12-os, iš varžybų parsiveždavau po 10 medalių. Kabindavau juos ant ragų, o dabar net nežinau – kažkur jie dėžėse yra. Rasčiau visus – močiutė visus juos kažkur kaupia.“

AFP/„Scanpix“ nuotr.

Apie gyvenimą ir mokyklą Plimute:

„Mokytojai čia supranta, kiek daug fizinių jėgų atima treniruotės ir kaip sunku po to dar eiti į mokyklą. Jie mums leidžia ilgiau daryti tam tikrus darbus. Lietuvoje buvo labai sunku suderinti plaukimą ir mokyklą, nes būdavo labai daug namų darbų. Tai yra įmanoma, tačiau kainuoja labai daug pastangų. Čia tai padaryti yra lengviau.“

Apie plaukimą 2012 m. olimpinėse žaidynėse, kur per atranką buvo pirma:

„Nes nesitikėjau taip greitai plaukti. Čia man tik sapnuose buvo toks rezultatas. Jaudinausi žiauriai.“

Apie emocijas, laimėjus olimpinį auksą 2012 m. Londone:

„Buvau šoke. Vis dar negaliu patikėti. Atrodo, kad laimėjau tiesiog varžybas. Kai atsistojau prie podiumo, kojos linko. Meldžiausi, kad išsilaikyčiau.“

AFP/„Scanpix“ nuotr.

Po olimpinio aukso per vizitą BBC studijoje:

„Tikiuosi, kad po šio laimėjimo plaukimas mano šalyje taps populiaresniu, o Lietuva – žinomesne šalimi pasaulyje. Didžiuojuosi, jog atstovauju Lietuvai, ir noriu, kad kuo daugiau žmonių žinotų šią šalį.“

Mariaus Žičiaus nuotr.

Apie premiją už olimpinį aukso medalį:

Ar žinai, kokią premiją gausi už auksą?

– Ne.

400 tūkstančių litų.

– Gali būti.

Kur juos leisi?

– Neleisiu.

Apie pilietybės keitimą:

„Negalėčiau pasikeisti pilietybės. Nežinau, kas turėtų įvykti, kad pasikeisčiau. Tikrai niekad gyvenime to nebus. Kad ir siūlytų didelius pinigus. Manęs niekas nesuprastų, kaip man reikėtų grįžti į Lietuvą? Man ir treneris (Jonas Ruddas) sako, jog nepaisant to, kur treniruojuosi, turiu atstovauti savo gimtajai šaliai.“

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr.

Apie įprastą dienos pradžią:

„Pradedu stikline vandens arba puodeliu arbatos. Pastaruoju metu dažniausiai valgau kiaušinius arba grikių ar avižų košę.“

Apie pamokas:

„Nemėgstamiausia – anglų literatūra, mėgstamiausia – matematika.“

Apie mėgstamiausią grupę:

„Turiu jų labai daug! Šiuo metu daugiausiai klausau Grimes ir Nick Cave & The Bad Seeds.“

Irmanto Gelūno / 15min nuotr.

Apie tėvo pareiškimą dėl gėjų:

„Šiandieninis laiškas buvo Tėčio, bet ne mano ar mano fondo nuomonė. Manau, kad šiandieniniame pasaulyje neturi likti vietos netolerancijai. Kiekvienas žmogus yra vienodai svarbus – kad ir ką jis bemylėtų, kokioje šalyje begyventų ar kokiu Dievu tikėtų.“

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr.

Apie kūno priežiūrą:

„Kremus veidui dažniausiai perku vaistinėje. Naudoju kokosų, arbatmedžių aliejų. Kūno kremais tepuosi retai. Kūno odai dažniausiai renkuosi kokį nors aliejų arba taukmedžių sviestą, juos naudoju tik porą kartų per savaitę. Kai treniruojuosi, plaukus plaunu šampūnu, darau tai porą kartų per savaitę. Apskritai stengiuosi naudoti kuo mažiau visokių priemonių plaukams ir odai, jei įmanoma, renkuosi natūralius produktus, pavyzdžiui, kokosų aliejų. Plaukų kaukių nenaudoju. Anksčiau beveik visoms varžyboms lakuodavausi nagus trispalve. Olimpiadose būna net specialūs grožio salonai, kuriuose sportininkams lakuoja nagus jų šalies vėliavos spalvomis. Tikiuosi, Tokijuje suspėsiu nusilakuoti savo.“

Apie ryšį su močiute:

„Būna jau prikepusi pyragų, ji gamina labai skanų kugelį. Dažniausiai grįžtu pavargusi, ji man daug klausimų užduoda, visada manęs labai laukia. Nors tenka tų pyragų ir atsisakyti... negalima.“

AFP/„Scanpix“ nuotr.

Apie krūvį plaukime:

„Plaukimas – tokia sporto šaka, kad vieną dieną praleidus jautiesi kaip praleidusi tris, kūnas atpranta.“

Apie stilių:

„Man tikriausiai artimiausias tomboy stilius. Nesu per daug įsipareigojusi madai, rengiuosi tai, kas man patogu ir tuo metu gražu. Įkvėpimo semiuosi iš aplinkinių. Pastebėjau, kad savo spintoje turiu gal kiek per daug juodos spalvos, tai pamažu bandau įnešti daugiau spalvų. Kaip ir į gyvenimą.“

Apie mėgstamiausius filmus:

„Žiedų valdovas“ ir „Penktasis elementas“.

Apie lenktynes su Julija Jefimova:

„Aš mėgstu varžytis, man patinka, kai yra ką vytis ar kas vejasi mane. Julija ar ne Julija – aš to nesureikšminu.“

AFP/„Scanpix“ nuotr.

Apie J.Jefimovos teigiamą dopingo testą:

„Jeigu tai būtų tiesa – būtų apmaudu. Tikiu, kad mano varžovės sunkiai dirba, kaip ir aš pati. Aš esu švari, todėl manau, kad ir varžovės sportuoja sąžiningai. Jeigu yra atvirkščiai – gaila.“

Apie J.Jefimovos startą 2016 m. olimpinėse žaidynėse:

„Sveikinimai FINA praradus tūkstančių sportininkų ir sirgalių pasitikėjimą.“

„Nemanau, kad Julija turėjo varžytis, kaip ir bet kuris kitas dėl dopingo baustas atletas neturėtų varžytis olimpinėse žaidynėse. Mes norėtumėme, kad mūsų sportas būtų švarus, kad olimpinės žaidynės būtų švarios, kad visi turėtų lygias sąlygas.“

Alfredo Pliadžio nuotr.

Apie varžybas 2015 m., kai iš jaunimo olimpinių žaidynių Kinijoje vyko tiesiai į Europos čempionatą Berlyne ir ten laimėjo auksą.

„Na, nebuvo taip blogai, kaip galvojau ir tikėjausi, bet šiek tiek tas laiko skirtumas turėjo įtakos mano startams. Vieta esu patenkinta, o plaukti galėjau dar geriau.“

Apie krepšinį:

„Krepšinio rungtynių atmosfera man patinka. Šiek tiek primena plaukimo varžybas. Man labai patinka stebėti sirgalius, žiūrėti, kaip jie skanduoja. Tai sukelia daug emocijų. Pati žiūrėdama rungtynes kartais pašūkauju, bet iš esmės esu rami. Nepykstu, jeigu mano komanda pralaimi. Teko nemažai bendrauti su krepšininkais olimpinių žaidynių metu – tiek Londone, tiek Rio de Žaneire. Ten susipažinau su nemažai žaidėjų. Geriau pažįstu Antaną Kavaliauską, Joną Mačiulį, Joną Valančiūną. Šiaip neprisimenu vardų, bet visada stengiuosi pasisveikinti.“

Augusto Didžgalvio nuotr.

Apie tranzavimą per Europą 2016 metų rudenį:

„Iš tiesų kelyje sustoję žmonės daug neklausinėjo apie mane. Beveik niekas manęs neatpažino. Dėl to buvo smagu ir neįprasta, nes Lietuvoje taip keliauti nepavyktų. Dabar gi turėjau galimybę tikram bendravimui, galėjau laisvai kalbėtis su žmonėmis, kurie manęs nepažįsta. Buvo akimirkų, kai prieš mus sustoja automobilis, o mes turime skubiai nuspręsti, ar galime su juo kartu važiuoti, ar tinka maršrutas. Veiksmas vyksta čia ir dabar, o ne rytoj, todėl turėdavome greitai susitelkti. Įprastai gyvenime retai tenka tokie iššūkiai.“

Apie Nidą (pirmą kartą ją aplankė 2016 metų rudenį):

„Nežinojau, kad Lietuvoje yra tokio grožio vietų. Vien kopos kiek reiškia – jaučiausi tarsi ne Lietuvoje, o kokiame Marse.“

Roko Darulio nuotr.

Apie depresiją:

„Pradėjau jaustis keistai, be jokių priežasčių atsirasdavo kažkoks liūdesys. Pamažu tai pradėjo mane „valgyti iš vidaus“. Aš visada galvojau, kad esu stipri ir, kad ta Rūta Meilutytė negali taip jaustis. Niekada negalvojau, kad man tai nutiks ir niekada to nesupratau, kol pati nepatyriau, ką tai reiškia. Tiesiog aš visada daviau pirmenybę sportui, savo rezultatams, savo darbui ir galvojau, kad grįšiu prie to vėliau. Nenorėjau, kad atrodytų, jog naudojuosi depresija lyg kažkokiu pasiteisinimu savo blogiems rezultatams.“

Roko Darulio nuotr.

Apie svajones studijuoti psichologijos studijas universitete:

„Patinka pasiknaisioti savyje, vis turiu kokių nors problemų. Įdomu galvoti ir apie kitus žmones. Daug laiko praleidžiu su vaikais, būtų įdomu daugiau sužinoti apie bendravimą su įvairiais žmonėmis. Be to, tikslieji mokslai man sekasi nekaip.“

Apie 2012 m. pasaulio čempionato (25 m. baseine) laimėtus 2 aukso medalius:

„Svarbiausia, kad susitvarkiau su savo jauduliu. Pirmą kartą karjeroje esu visiškai patenkinta savo plaukimu – sprintu, pasisukimais, tempu. Dėl šios priežasties lygiai taip pat būčiau džiaugusis ir paskutine vieta, kaip dabar džiaugiuosi pirmąja.“

AFP/„Scanpix“ nuotr.

Mintys po 2013 metų pasaulio čempionato, kur pagerino 50 m krūtine pasaulio rekordą:

„Žinoma, medalis labai brangus, nors tokio šoko kaip olimpiadoje nebebuvo. Medalis visada reiškia labai daug, visada garbė matyti aukštyn kylančią Lietuvos vėliavą. Taip, emocijos nebe tokios atviros kaip stojant ant pakylos Londone, matyt, išmokau kiek susivaldyti.

Įsiminė, kaip pagerinau pasaulio rekordą. Manau, tada buvo didžiausios emocijos. Visus metus dirbau apie tai galvodama.

Aš labai patenkinta rezultatais. Mes turime puikią komandą. Žinoma, pagerinti pasaulio rekordą buvo nerealu ir tai pats geriausias jausmas. Pagerinti 50 m taip pat buvo tikrai puiku. Mes 50 m nelabai treniruojamės, todėl 100 m distancija buvo svarbiausia. Kai laimėjau 100 m rungtį, buvo labai puiku. Nesvarbu, kad ir sidabrą paskui laimėjau.“

Apie 2013 metų Europos čempionatą (25 m), kuriame laimėjo 2 aukso ir 1 sidabro medalį:

„Jei reikėtų apibendrinti varžybas, galiu pasakyti, kad labai džiaugčiausi, jei būčiau laimėjusi tris aukso medalius – tą 50 metrų krūtine sidabrą pakeisčiau į auksą.“

Apie geriausios Lietuvos sportininkės titulą ir tai, kad baseine jaučiasi geriau nei šventėje:

„Žinoma, skirtumas yra akivaizdus. Ten tu esi prie vandens, viskas sava, o čia oficialu, visi gražiai pasipuošę.“

Apie 2015 m pasaulio čempionatą, kuriame laimėjo sidabrą 100 m, o 50 m rungtyje buvo ketvirta:

„Žinoma, kad apmaudu, tačiau nieko nepadarysi. Belieka išlikti pozityviai ir ruoštis kitų metų olimpinėms žaidynėms. Noriu pasidžiaugti, kad tiek šeimos, tiek draugų, tiek visos Lietuvos palaikymas yra didžiulis. Jaučiu tvirtą užnugarį ir malonu, kad net suklupus, mane ir toliau palaiko. Tai skatina stengtis dar labiau.“

Apie rankos lūžį, nukritus nuo dviračio 2015 metais:

„Aš niekada nesu turėjus tokios rimtos traumos, man tai buvo vienas didžiausių iššūkių. Rugsėjį nežinojau, ar olimpinėse žaidynėse tikrai galėsiu dalyvauti. Užtruko gydymas ilgai – normaliai plaukiau tik vasarį. Tai buvo sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Prisidėjo ir įvairūs kiti dalykai ir iš asmeninės pusės, bet nenorėčiau apie tai plačiau kalbėti.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Apie būseną po Rio olimpinių žaidynių, kuriose liko septinta

„Nežinau (kas nutiko – aut past.), sunku pasakyti. Susikausčiusi pradėjau plaukti. Tikrai sunku kalbėti. Distancija labai trumpa. Daug galvoje nesisuka, tik kaip greičiau paliesti sienelę. Tiesiog gal per daug leidau emocijoms užimti save... Sunku pasakyti. Galbūt prieš išeidama nesijaučiau gerai.

Tos ašaros netikėtai užklupo. Vienas iš skaudžiausių tikrai. Man šis startas reiškė labai labai daug. Tam rengėmės nuo pat Londono, kiekviena diena buvo su tikslu į šį startą. Finišuoti ir matyti savo vardą tik 7-oje vietoje nebuvo geriausias jausmas.

Sunku pasakyti tiksliai, kas buvo – atidaviau visas jėgas, dariau viską, ką galėjau. Toks tiesiog yra sportas, o paskutinieji metai man nebuvo lengvi. Mūsų pasirengimas iš tiesų buvo labai geras. Nuo Londono olimpiados, tie 2015 ir 2016 metai man buvo vieni geriausių treniruočių prasme, kokius aš esu turėjusi. Darbas ir visos treniruotės buvo darytos, kaip reikėjo. Su treneriu esame labai patenkinti pasirengimu. Rezultato gal tokio nesitikėjome, žinoma, išvadas ir kažkokius pakeitimus darysime.“

Apie keturių mėnesių pertrauką po Rio olimpinių žaidynių:

“Dabar geriau jaučiu, ką norėčiau gauti iš plaukimo, ir ką galėčiau pati šiam sportui suteikti. Svarbiausia, kad būčiau laiminga. Buvau pavargusi psichologiškai ir fiziškai. Jaučiau, kaip kūnas išseko. Jau seniai reikėjo pertraukos.

Vieniems plaukimas padeda išspręsti psichologines bėdas, galbūt plaukdami jie pabėga nuo minčių.

Mano santykis su plaukimu buvo tapęs sudėtingu. Plaukimas nebereiškė man tiek daug, kiek anksčiau. Vaikystėje pradėjau plaukti todėl, kad tai man labai patiko. Vėliau į tai įsitraukė daugiau žmonių, plaukimas virto labiau darbu nei mėgstamu sportu. Tai nėra labai gerai.”

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr.

Apie svarbiausius patarėjus gyvenime:

„Nėra tokio žmogaus, kurio nuomonę vertinčiau aukščiau visų kitų. Dažniausiai tariuosi su artimiausiais žmonėmis: broliais, tėčiu, artimesniais draugais, su treneriu. Kai ieškau atsakymo, dažniausiai kalbuosi su keliais žmonėmis. Ir dabar tariuosi su įvairiais specialistais, bet suprantu, jog galutinis sprendimas vis tiek bus mano.“

Apie filmą „Rūta“:

„Tiesiog tai dokumentinis filmas apie mane. Rokas Darulis ir Ronaldas Buožis įdėjo daug pastangų, kad žmonės pamatytų iš arčiau, kaip vyksta mano gyvenimas, kaip aš treniruojuosi. Man nereikia nieko vaidinti, nė viename kadre nėra vaidybos.“

Apie sprendimą po 2016 m. olimpinių žaidynių likti Kaune:

„Prieiti prie šio sprendimo turėjau daug laiko, federacija suteikė man daug pasirinkimo, daug variantų, bet pradėjusi treniruotis Kaune nusprendžiau, kad noriu būti šiame mieste, kuriame užaugau. Todėl galimybės vykti į užsienį nebeviliojo.“

Apie darbą su treneriu Pauliumi Andrijausku:

„Mes tik pradėjome dirbti, konkrečiai daug negaliu pasakyti, bet tai, ko aš ieškau kaip profesionali sportininkė, man Paulius suteikia. Mūsų kaip trenerio ir sportininko santykiai puikiai sutampa. Manau, kad jis labai geras treneris, manau, kad mes dirbsime kartu gerai.“

Žygimanto Gedvilos/15min nuotr.

Mintys po 2017 metų pasaulio čempionato, kuriame dukart finišavo ketvirta:

„Galbūt pernelyg daug jaudinausi, šiek tiek buvo sunku nusiteikti psichologiškai. Esu pasiruošusi kiek geresniam rezultatui, bet šiaip – labai patenkinta. Norėtųsi, kad finalinis plaukimas būtų geriausias. Bet grįžti po tokios pertraukos su tokiu rezultatu – aš esu nepaprastai laiminga.“

Mintys po 2017 m. Europos čempionato (25m), kuriame laimėjo 2 aukso medalius:

„Esu labai patenkinta ir laiminga. Tai buvo pirmas mano Europos čempionato medalis nuo 2014 metų. Titulai visada daug reiškia. Jaučiu, kad sugrįžtu į senas vėžes. Vėl jaučiu džiaugsmą plaukdama ir mane tai pozityviai nuteikia kitiems metams. Ir ypač Tokijo olimpinėms žaidynėms.“

Apie karjeros etapą San Diege (2018 m vasaris):

„Esu čia jau apie mėnesį ir sekasi tikrai neblogai. Esu San Diege pirmą kartą ir man labai čia patinka. Smagu pamatyti naują miestą ir gyventi kiek kitokiu gyvenimo ritmu nei Lietuvoje. Smagu mėgautis saule ir treniruotis atvirame vandenyje. Planuoju čia būti dar dvi savaites. Tikiuosi, jog per jas priartėsiu prie sprendimo dėl savo ateities. Tikiuosi, jog rasiu tą vietą, kurioje jausiuos gerai ir galėsiu ruoštis Tokijo olimpinėms žaidynėms.“

Apie pokyčius, iš San Diego perkeliavus į Los Andželą (2018 m. liepa):

„Iš esmės viskas gerai. Pradžia buvo sunki, daug pokyčių, daug nežinomų man dalykų. Atsidūriau dideliame mieste, kuriame nebuvau buvusi, nieko ten nepažįstu. Iš pradžių reikėjo susipažinti su komanda, treneriu, miestu. Buvo permainingas laikotarpis, bet geras. Bandžiau susikurti tvirtą pagrindą po kojomis, kad galėčiau atsistoti.“

AFP/„Scanpix“ nuotr.

Priešpaskutinis medalis: (2018 m. liepa):

„Šis sezonas man yra visiškai kitoks. Patyriau daug iššūkių, visai neseniai įsiliejau į naują sistemą. Buvo chaoso, vykdama į čempionatą aš nežinojau, ko tikėtis. Kol nusėdau vienoje vietoje, mano treniruotės nebuvo stabilios. Garbės pakyla man buvo didelis klausimas, tad baigti varžybas su sidabro medaliu – aš esu aukščiau Mėnulio, negaliu būti labiau laiminga.“

Paskutinis medalis (2018 m. gruodis)

Paskutinį medalį R.Meilutytė laimėjo pernai gruodį planetos pirmenybėse 25 metrų baseine Kinijoje, kur ji buvo antra plaukiant 50 m krūtine. Laimėjus sidabrą jos komentarų nebuvo.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Paskutinis startas krūtine (2018 m. gruodis)

2018 metų planetos pirmenybėse Kinijoje laimėjus sidabrą 50 m rungtyje, buvo laukiama gero pasirodymo ir dusyk ilgesnėje distancijoje. Tačiau Rūta nebuvo greita nei atrankoje nei pusfinalyje, kur įveikė rungtį per 1 min 6,16 sek. ir liko keturiolikta.

„Rūta kovojo su liga, o paskui turėjo ir tam tikrų nugaros problemų, – tada aiškino R.Meilutytės treneris Dave'as Salo. – Jos pasirengimas nebuvo tokio lygio, kad galėtume tikėtis pozityvių pasirodymų ilgesnėse nei 50 m krūtine rungtyse. Aš sakiau jai mokytis džiaugtis plaukimu, plaukiant be įtampos, kuri atsilieptų jos pasirodymui.“

Paskutinis startas (2018 m. gruodis)

Gruodžio 15 dieną ji dar plaukė 50 metrų laisvuoju stiliumi atrankoje. Ji atplaukė per 25,78 sek. (R.Meilutytei priklausantis šios rungties Lietuvos rekordas yra 24,95 sek.) ir atrankoje užėmusi 32-ąją vietą į pusfinalį nepateko. Tai buvo paskutinis R.Meilutytės plaukimas.

„Scanpix“ nuotr.

Apie neapsisprendimą (2019 m. kovas):

„Dabar atvažiavau pasitikrinti sveikatos ir šiek tiek pabūsiu Lietuvoje. Jaučiuosi gerai, bet pora dalykų kelia nerimą, tad atvažiavau pasitikrinti.  Dėl pasaulio čempionato ir kitų varžybų dar negaliu pasakyti. Man pačiai bus aiškiau gegužę.“

Apie karjeros pabaigą (2019 m. gegužės 22 d.):

„Plaukimo dėka patyriau gyvenimą, apie kokį kadaise nebūčiau nė pagalvojusi. Turėjau galimybę pamatyti didelę dalį pasaulio, susipažinti ir dirbti su nuostabiais žmonėmis. Tai ypatinga patirtis ir dabar noriu tą patirtį ir įgytus įgūdžius panaudoti naujoje distancijoje, šį kartą – už baseino ribų. Esu pasiruošusi pradėti naują gyvenimo etapą. Ačiū visiems mane šiam kely palaikiusiems ir ne tik.

Iki šiol visą save atidaviau plaukimui. Nuo ankstyvos paauglystės gyvenau šiuo sportu. Dėl įtempto treniruočių rėžimo atidėjau mokslus, prie kurių noriu dabar sugrįžti. Noriu patirti paprastus dalykus, augti, geriau suprasti save ir mane supantį pasaulį.“

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr.