Seksualinis priekabiavimas nakvynės namuose: „Man siūlė prigulti šalia“

III dalis

Naujojoje Vilnioje įsikūrę benamių nakvynės namai. Laikrodžio rodyklė dar nespėjo pasiekti 18 val., o čia jau renkasi ieškantys lovos nakčiai. Tarp jų – ir daili jaunutė mergina, tuomet dirbusi portale manoteises.lt ir, vedama žurnalistinio smalsumo, panorusi savo kailiu pajusti, ką reiškia praleisti naktį čia. Pajuto. „Tai buvo ilgiausia naktis mano gyvenime“, – pripažįsta Daumantė Baranauskaitė.

„Kai prisėdau lauke, aplink mane ėmė būriuotis žmonės, mat atkreipė dėmesį, kad pasirodė naujas, nematytas žmogus. Iškart prisistatė jaunas vaikinas, prisėdo ir sako: „Tokios kaip tu čia nesilanko, ką iš tiesų čia veiki?“ Buvo juntamas didesnis žmonių susidomėjimas, vis dėlto buvau vienintelė vos 20-ies mergina tarp vyrų ir senyvo amžiaus žmonių“, savo patirtimi su 15min dalijosi D.Baranauskaitė.

Pirmas šių namų aukštas skirtas žmonėms, kuriems reikia laikinos lovos, tačiau čia esama ir tokių, kurie gyvena ne vienerius metus. Be asmens tapatybę įrodančio dokumento ir popieriaus, bylojančio apie deklaruotą gyvenamąją vietą Vilniuje, čia nepateksi. Nors Daumantė registruota kitame mieste, o ir nepateikė tapatybę įrodančio dokumento, nakvynę jai vis dėlto pavyko gauti. Per langelį bendraujančiam budėtojui sumelavo, kad dėl nemokumo buvo išmesta į gatvę iš bendrabučio ir dabar tiesiog neturinti, kur eiti. Ši versija darbuotoją, rodos, įtikino, kitą rytą jis net siūlė pratęsti viešnagę.

Vilniaus nakvynės namų kasdienybė. Pauliaus Ramanausko nuotr.

„Žinojau, kad norėdama ten praleisti naktį, turėsiu „parodyti kažkokį popierių“, bet sąmoningai niekur nesikreipiau ir nesidomėjau, tiesiog atėjau, tapatindamasi su žmonių, atsidūrusių keblioje situacijoje, padėtimi. Tai buvo birželio mėnuo, po pirmojo žurnalistikos studijų kurso. Apsirengiau jau pasiruoštais prastais drabužiais ir autobusu išvykau prašytis nakvynės“, – prisimena Daumantė.

Įspėjo saugotis „mandavoškių“ 

Atmosfera, pripažįsta, sunkiai nupasakojama. „Man regis, dar kurį laiką sapnuodavau tų nakvynės namų fasadą. Tos sienos tarsi persismelkusios įtampa ir neigiamomis emocijomis. Tvaikas viduje siaubingas, kai kurie žmonės sakė saugotis vienos moters, nes ji turinti „mandavoškių“ (liet. – kirkšninė utėlė). Visi per televizorių žiūri kažkokį rusišką filmą, po to dalijama vakarienė polietileniniuose permatomuose maišeliuose, tai priminė getą“, – nepamirštama ne geriausia prasme patirtimi dalijasi žurnalistė.

Vilniaus nakvynės namų kasdienybė. Pauliaus Ramanausko nuotr.

Tą vakarą telefonu ji slaptai bandė fiksuoti aplinką, tačiau įsijungė blykstė, žmonės ėmė šiauštis, ką ji daranti. Gerai, kad naujasis draugas, kieme klausęs, ką ji iš tiesų čia veikianti, stojo ginti ir teisinti merginą.

„Atėjus metui gesinti šviesas, gulėjau greta tokios senyvos itin stambios moters, mes praktiškai kartu miegojome. Ji man pasipasakojo, kodėl gyvenimas susiklostė taip, kad tenka nakvoti toje salėje, kaip dukra ją išmetė. Pamenu, kad ji vaitojo dėl stipraus nugaros skausmo, bet vis tiek, pamačiusi, kad neturiu pagalvės (jos ten nebuvo dalijamos, reikia turėti savo), man davė savąją – nereikalingą – ir paprašė per drabužius pamasažuoti nugarą“, – paslauga už paslaugą.

Daumantei teko susidurti net su seksualiniu priekabiavimu: išgirsti gašlių komentarų apie išvaizdą ir kvietimų „prigulti šalia“...

Vilniaus nakvynės namai. Vidmanto Balkūno nuotr.

Salėje sustatytos kameros, budėtojas tūno savo kambarėlyje ir akylai seka, kas vyksta joje. Daumantės telefono baterija seko, todėl įkišo jį į rozetę pakrauti. „Jis išlindo ir perspėjo, kad ryte telefono neberasiu. Negalėjau užmigti, todėl ėjau į tualetą pasinaudoti telefonu – jau po 5 minučių prisistatė budėtojas, klausdamas, kur taip ilgai užtrukau“, – prisiminė ji.

Naktį mergina sunkiai galėjo sudėti bluostą. Vis krūptelėdavo nuo garsų arba staiga spengiančią tylą pertraukiančio riksmo: „Ar tu pabaigsi *** knarkti?!“ Be to, neapleido nesaugumo jausmas.

„Akivaizdžios antisanitarinės sąlygos, mačiau, kaip lovoje geriamas alkoholis, kaip iš senyvų žmonių reikalaujama duoti pinigų, bet budėtojas to „nematė“, tačiau kaipmat pastebėjo, kaip užtrunku grįžti į lovą ar kraunu telefoną“, – sako pašnekovė.

Išaušo. 6 val. ryto visi ima kilti iš lovų ir susiruošę išeina lauk. „Ilgiausia naktis mano gyvenime“, – šypsodamasi pripažino Daumantė. Grįžusi namo mergina maudėsi šampūne nuo blusų.

Vilniaus miesto nakvynės namai. Vidmanto Balkūno nuotr.

***

Šiandien ji pripažįsta esanti estetė, bet tokioje vietoje imi ir susitapatini su aplinka, pamiršti savo nuostatas. „Man tiesiog buvo labai gaila senyvų žmonių, kad jiems tenka leisti laiką nakvynės namuose, ir dar tokio siaubingo lygio“, – pripažino.

15min tęsia multimedijos pasakojimų ciklą „Paskutinė stotelė“. Kitoje dalyje – apie nakvynės namų gyventojų integraciją – ar ji įmanoma?