Saliamonas Banaitis

Gimė: 1866 m. liepos 15 d. Pasaulį jis išvydo Sintautų parapijoje, Vaitiekupiuose (dabar Šakių raj.).

Mokėsi: Marijampolės gimnazijoje. Peterburge baigė Buhalterijos ir komercijos kursus. Būdamas šešiasdešimties studijavo teisę Kauno universitete.

Gyveno: Vaitiekupiuose, Kaune.

Mirė: 1933 m. gegužės 4 d. Kaune.

„Žmogus, niekad nenustojęs mokytis“, – taip Saliamoną Banaitį, kuris vienintelis iš signatarų nebuvo ragavęs jokio aukštojo mokslo, pristatė prof. Liudas Mažylis. Įvairiapusiškai sumanus ir neblėstančios energijos Saliamonas įrodė, jog ir neišsimokslinęs asmuo gali tapti iškilia asmenybe, kuriai statomi paminklai. Tereikia viską, oi, viską, investuoti į Lietuvą. Šio signataro pastangomis Kaunas tapo vienu lietuviškiausių miestų.

Asmenybę kūrė aplinka

S.Banaitis gimė 1866 m. liepos 15 d., aršios lietuvių rusinimo politikos metu. Pasaulį jis išvydo Sintautų parapijoje, Vaitiekupiuose, parankioje knygnešystei vietoje. Šiame krašte, kuriame veikė Napoleono kodeksas ir buvo panaikinta baudžiava, lietuviai jautėsi pranašesni, be to, kaimynystėje – Šakiuose darbavosi dr. Vincas Kudirka, tad lengviau sudygo ir Saliamono, kaip kovotojo už laisvą Lietuvą, sėkla.

Vaitiekupiai. Vieta, kurioje gimė ir augo signataras S.Banaitis./ Archyvo nuotr.

Lietuvių kultūros centru virtusiuose signataro namuose nuolat rinkosi apsišvietę žmonės, žymiausia inteligentija, vyravo lietuvių tautinio judėjimo idėjos. Visą šį lietuvybės židinį kurstė Saliamono motina, aktyviai dalyvavusi 1863-iųjų metų sukilime, platinusi kunigų knygas. Kartu su savo vyru, mirusiu, kai Saliamonui tebuvo vos treji, ji valdė 73 hektarų ūkį, aplinkinių vadinamą Banaityne, turėjo aliejaus spaudimo įmonę, dažnai lankydavosi Prūsijoje. Tad tapti didžiu lietuvybės puoselėtoju Saliamonui tarsi buvo užkoduota genuose.

Mokslų nebaigęs išminčius

Skaityti ir rašyti signataras slapta išmoko namuose – iš maldaknygių ir elementorių, lyg uždraustas vaisius atkeliaudavusių iš Užnemunės. Kadangi ūkis buvo pažadėtas vyresniajam broliui, Saliamonas turėjo siekti išsimokslinimo. Pasimokęs Sintautų pradinėje mokykloje, jis įstojo į daugiausia Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų išugdžiusią Marijampolės gimnaziją, kurioje, manoma, vienu suolu dalijosi su būsimu Lietuvos prezidentu Kaziu Griniumi.

Vis dėlto gimnazistu jis pabuvo vos trejus metus – sulaukęs 18-kos mirė brolis, tad jaunėliui teko grįžti į tėviškę. Parvykęs Saliamonas ne tik plušo ūkyje, bet ir, užvaldytas „aušrininkų“ dvasios, ėmė sodyboje organizuoti knygnešių punktą, kurį lankydavo ir V.Kudirka. Jie bendradarbiavo ragindami lietuvius laisvintis iš carinės priespaudos, kurdavo konspiracinius planus. Vėliau V.Kudirka netgi perleido į S.Banaičio rankas „Varpo“ ir „Ūkininko“ laikraščių leidybą.

Neilgai trukus Saliamonas suvokė, kad norint darbuotis visuomenės labui, reikia geresnio išsilavinimo, tad būdamas 34-erių Peterburge baigė Buhalterijos ir komercijos kursus. Prie karčių mokslo šaknų Saliamonas sugrįžo ir būdamas šešiasdešimties, kai suprato, jog kurdamas Lietuvą stokoja juridinių žinių, – kurį laiką studijavo teisę Kauno universitete. „Nepalaužiamos valios pavyzdys jaunimui“ – taip šį Saliamono žingsnį tuomet apibūdino prezidentas Antanas Smetona.

S.Banaičio šeima./ Zanavykų muziejaus nuotr.

Didžiausias nuopelnas – spaustuvė

Iš Užnemunės nuolat gaudamas lietuviškų spaudinių, S.Banaitis ėmė austi mintį apie nuosavą spaustuvę. Į Kauną, kuriame veikė 15 spaustuvių, neturėjusių lotyniško šrifto, jis persikėlė 1904 m. Tuo metu šiame mieste lietuvių skaičius neviršijo 6 proc. gyventojų. Iš pradžių darbavęsis kooperatyve „Nemunas“, po metų, melagingai prižadėjęs valdžiai leisti leidinius prorusiška dvasia, jis jau atvėrė pirmosios Kaune lietuviškų leidinių spaustuvės duris.

Rotušės aikštėje veikusioje spaustuvėje darbavosi dar XIX a. pab. Saliamono užverbuoti ir finansiškai remti jaunuoliai iš kaimo. Spaustuvės, kurios vadovas gaudavo 60 rublių mėnesinę algą, rinkėjas sugebėdavo surinkti iki 10 000 raidžių per dieną. Dirbti tekdavo po 9 val. Išsiplėtus spaustuvei, joje darbavosi apie 30 žmonių. Kad išlaikytų ją ir galėtų mokėti algas darbininkams, S.Banaitis užstatė ūkį Vaitiekupiuose.

Saliamonas spaustuvėje dirbo be atvangos – niekad neėmė atostogų. Jo paties kabinetas, kuris nuolat tapdavo Lietuvos šviesuolių, tokių kaip Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Juozas Tumas-Vaižgantas (kartu gyveno viename name Aleksoto gatvėje, priešais Vytauto bažnyčią), Maironis, sueigos vieta, priminė vienuolio celę: mažytis, tamsus kambarėlis, kuriame stovėjo tik stalas, kėdės ir medinė lova. Ankštoje spaustuvėje buvo diskutuojama ir apie Lietuvos nepriklausomybės reikalus? Galbūt.

Pirmoji lietuviška spaustuvė Kaune, veikusi 1905–1918 m. (savininkas S.Banaitis./ Archyvo nuotr.) ir buvusios spaustuvės pastatas šiomis dienomis (E.Ovčarenko nuotr.)

Spausdino pigiau nei Tilžėje

Kaimynystėje įsikūrusios Šv. Kazimiero draugijos rengiamos lietuviškos katalikiškos knygos ir periodiniai leidiniai sudarė spaustuvės pagrindinį darbą. Būtent šiai draugijai 1918 m. S.Banaitis ir pardavė įmonę už 25 000 rublių, stokodamas laiko pats joje dirbti. Gautus pinigus panaudojo Lietuvos prekybos ir pramonės bankui įkurti.

Svarbiausias spaustuvės leidinys (be Williamo Shakespeare’o „Hamleto“, kurį laiką spausdinto „Lietuvos balse“) – arkivyskupo Juozapo Skvirecko išverstas Šventasis Raštas. Iki 1914 m. pavasario iš viso buvo išspausdinta apie 1,5 mln. egzempliorių knygų bei brošiūrų ir beveik 2 mln. egzempliorių laikraščių bei žurnalų. Didelius tiražus Saliamonas pasiekė dėl to, jog spausdino pigiau nei Tilžės spaustuvės, taip įrodydamas, jog labiau rūpi skleisti lietuvišką žodį, o ne susikrauti turtus.

Kaizerinės okupacijos metais Kaune neretai pasirodydavo atsišaukimų, nukreiptų prieš vokiečių priespaudą. Juos slapta, rizikuodamas viskuo, spausdindavo būtent S.Banaitis. Kūrė jis ir pats: parašė nemažai straipsnių, atsiminimų, politinių pareiškimų, net ir autobiografiją.

Steigdamas spaustuvę, Saliamonas siekė trijų dalykų: parodyti iniciatyvą steigiant lietuvių pramonės įmones, gaivinti lietuvišką spaudą, įjungti lietuvius į spaustuvininkystės amatą.

Spaustuvė iš pradžių vadinta Banaičio, vėliau „Šviesos“ vardu. Užgriuvus sovietinei okupacijai, joje leistos propagandinės brošiūros. Net ir likvidavus ją, įrenginiai veikė „Aušros“ patalpose.

S.Banaičio spaustuvėje spausdinti leidiniai./ Archyvo nuotr.

Atkūrė kanklių madą

Pavaldinius Banaitis stengėsi skatinti mokytis: „Įsakiau, kad visi turi mokytis. Katras nesimokys, bus atleistas nuo darbo.“ Ragindavo darbuotojus jis ir darniai giedoti, o po to eiti į bažnyčias, tad lietuvių kalbą į Dievo namus sugrąžino būtent Saliamonas.

S.Banaitis buvo įsimylėjęs kankles, nors tuo metu lietuvių širdis buvo užkariavusios armonikos. Pirmojo pasaulinio karo metais, sumažėjus spaustuvėje užsakymų, jis ėmėsi organizuoti kanklininkų ansamblį: stengėsi užimti be darbo likusius gabius muzikai darbininkus. Tautišką dvasią palaikantys kanklių koncertai sulaukdavo milžiniško pasisekimo, nes okupuotoje Lietuvoje tai buvo tyro oro gūsis. Okupantai vokiečiai leisdavo koncertuoti, nes, S.Banaičio įtikinti, manė, kad tokiu būdu lietuviai džiaugiasi išvadavimu iš rusų.

1925 m. S.Banaitis įsteigė Lietuvos kanklininkų draugiją, o ir pats buvo muzikalus: papildė choristų ir artistų gretas. Ėjo įvairias muzikos ir teatro draugijos „Daina“, 1924 m. surengusios pirmąją Lietuvos dainų šventę, administracines pareigas.

Politinės idėjos: už monarchiją

S.Banaitis, kuriam 1905 m. teko dalyvauti Didžiajame Vilniaus Seime, žavėjosi Lietuvos istorija. Labiausiai jam imponavo Vytauto asmenybė, tad savo politinėmis pažiūromis signataras buvo linkęs į monarchiją. Respublika jam atrodė menkavertė – Lietuva verta karalystės ar bent jau kunigaikštystės, kuri skelbtų buvusią šlovę. Jis buvo vienas iniciatorių, 1915 m. parengusių „Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės konfederacijos atsišaukimą“. Parengė ir Konstitucijos projektą, kurį išspausdino savo spaustuvėje ir platino nelegaliai.

„Senelis mėgdavo pakalbėti apie Lietuvos reikalus su mano tėvu, papolitikuoti. Gerdami arbatą (abudu buvo blaivininkai), jie smarkiai kritikavo tuometinę valdžią, kai kuriuos ponus išvadindami „durniais“, – taip 2012 m. surašytuose prisiminimuose teigė 2017 m. spalio 23 d. anapilin Amerikoje išėjusi 97-erių metų Saliamono anūkė Salomėja Nasvytytė–Valiukienė, vienintelė iki šių dienų likusi gyva šeimos narė, spėjusi pabendrauti su signataru iki jo mirties.

Saliamono anūkė Salomėja Nasvytytė–Valiukienė./ V.Liutkienės nuotr.

Tačiau net ir pasirašęs Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, Saliamonas į politiką nepatraukė, – ėjo kitais, dar nepramintais takais. Vienas iš tų kelių – pirmosios lietuviškos mokyklos Kaune įkūrimas.

Lietuviškų mokyklų steigėjas

Kurioziška, tačiau būtent S.Banaitis, taip ir neįgijęs jokio išsimokslinimo, 1915 m. įkūrė pirmąją Kaune lietuvišką gimnaziją, kurioje vietos atsirado 180 lietuvių, lenkų bei žydų tautybės mokinių. Jis suvokė, kad lietuvybę galima pradėti puoselėti būtent nuo vaikų. Iš pradžių mokykloje be jokio atlygio dirbo 3 mokytojai, tarp kurių – ir Saliamono sūnus. 1920 m., perėjusi valstybės žinion, gimnazija tapo Kauno I valstybine gimnazija, o 1922 m. gavo „Aušros“ vardą („Aušros“ vardas jai suteiktas 1923 m., švenčiant pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ 40 metų jubiliejų).

„Tai didžiulis žygdarbis, atliktas vokiečių okupacijos bei karo metais. Atliktas S.Banaičio sumanumo, naudingų pažinčių dėka. Vardan tos Lietuvos, – ne sau ir ne savo vaikams“, – teigia šiomis dienomis Laisvės alėjoje tebeveikiančioje „Aušros“ gimnazijoje istoriją dėstanti Elena Vitkauskienė.

Nors dabartinis pastatas nė kiek neprimena to, į kurį užsukdavo Saliamonas, mokykloje signataro dvasia vis dar gyva – kiekvienos naujos pirmokų laidos pirmoji pamoka prasideda istoriniais faktais apie gimnaziją kūrusius asmenis. Šioje švietimo įstaigoje veikia ir muziejus.

Su „Aušros“ gimnazija siejamas ne tik S.Banaitis, bet ir signatarai Pranas Dovydaitis ir Mykolas Biržiška. Jie pirmieji gimnazijos direktoriai. „Aušroje“, kurią šiemet baigs 100-oji abiturientų laida, mokėsi ir Vytautas Landsbergis, Aloyzas Sakalas, Valdas Adamkus, Eduardas Kaniava.

S.Banaičio rūpesčiu Kaune buvo įkurta ir 12 lietuviškų pradžios mokyklų. Jas jis kūrė vienas, finansiškai remiamas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Kauno komiteto, kurį pats įsteigė. Per keletą mėnesių sulenkėjusiame Kaune buvo sukurtas populiarių lietuviškų mokyklų tinklas. Suaugusiesiems jose buvo rengiami lietuvių kalbos kursai. Pats Saliamonas dėstė komercijos kursus.

S.Banaitis savo darbo kabinete./ Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Duoklė kariuomenei

Aštuonerius metus S.Banaitis darbavosi ir kaip statybų vadovas. Netrukus su bičiuliu jis pradėjo statyti ir pasienio kareivines. Pagal jo pataisas buvo perdaryti visos apygardos kareivinių brėžiniai.

1919 m. signataras kurį laiką ėjo Šakių apskrities viršininko pareigas, organizavo apskrities administraciją, kūrė valsčių komitetus, ragino jaunus vyrus stoti į kariuomenę. Bolševikų kariams artėjant, iš savo paties banko paėmė 300 000 markių ir už jas iš vokiečių nupirko ginklų ir amunicijos, kurią perdavė kuriamai Lietuvos kariuomenei.

S.Banaitis visus skatino savanoriauti, uždegančiomis kalbomis kūrė būrius: surinko 120 Šakių krašto savanorių. Į savanorių kariuomenę, rodydami pavyzdį, įstoję visi keturi išsilavinę Saliamono sūnūs vadovavo skyriams ir būriams. Už nuopelnus krašto gynybai S.Banaitis buvo apdovanotas Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu ir Vyties kryžiumi.

Žemdirbystės kultūrintojas

Kelti žemės ūkį S.Banaitis jau buvo bandęs keletą kartų – vos tik sugrįždavo į tėvų ūkį. Tačiau didžiausia jo svajonė – spaustuvė ir išvykimas į Kauną nustelbė šiuos planus. Matydamas karo nualintus ūkininkus, Banaitis 1919 m. įkūrė nuo partijų nepriklausomą Lietuvos žemdirbių sąjungą, kuri, vienydama ir šviesdama žemdirbius, galėtų padėti jiems ekonominiais ir teisiniais klausimais.

Vaitiekupiuose./Archyvo nuotr.

Galiausiai jo, kaip žemdirbystės puoselėtojo ir leidėjo, veiklos susiliejo – S.Banaitis pradėjo leisti laikraštį „Žemdirbių balsas“, kuriame buvo išspausdintas ne vienas jo paties straipsnis. Gimtuosiuose Vaitiekupiuose Saliamonas augino bulius, įsteigė grietinės separavimo punktą, organizuodavo žemdirbių susirinkimus. Kaimynai ūkininkai pajuto, jog iš pieno galima uždirbti. Jie buvo dėkingi S.Banaičiui, į kurį, kaip biblinį išminčių, kreipdavosi patarimo, gimtinėje jo laukė kaip paties garbingiausio svečio.

Laivininkystės kūrėjas

Neilgai trukus S.Banaičio akys nukrypo laivininkystės, kurią plėtoti buvo labai svarbu, nes geležinkelio palei Nemuną nebuvo, link. Suvokdamas, kad vandens transportas – itin pigus, jis subūrė keliolika laivininkystės reikaluose nusimanančių vyrų ir įsteigė Lietuvos garlaivių akcinę bendrovę. 1920 m. kovą į Kauną iš Jurbarko atplaukė pirmasis šios bendrovės garlaivis, kurį pasitiko didžiulė kauniečių minia. Laivyba Nemunu suklestėjo. Iš pradžių bendrovė turėjo tris laivus Nemune ir du burinius laivus Baltijos jūroje, vėliau jų skaičius keleriopai išaugo.

Garlaivių prieplaukos krantinė. / Archyvo nuotr.

„Seneliui atrodė, kad Lietuvoje trūksta susisiekimo priemonių ir pigiausia transportacija turėjo vykti Nemunu. Pradžioje jis įsigijo, rodos, tris garlaivius. Jie buvo naudojami ne vien tik  keleivių transportacijai, bet ir jų malonumui – gegužinėms ir ekskursijoms. Dėl tų garlaivių sparčiai augo panemunės kurortėliai: Lampėdžiai, Kačerginė, Kulautuva ir kt. Tolimesniems panemunės miestams tai buvo geriausia susisiekimo priemonė. Deja, dėl Nemuno pakrančių seklumo, daug kur nebuvo prieplaukų. Garlaiviui sustojus Nemuno vagos viduryje, tekdavo persėsti į valtis, kurios keleivius nuplukdydavo į krantą“, – taip savo prisiminimuose rašė Saliamono anūkė S.Nasvytytė–Valiukienė.

Paskutinis nuopelnas Lietuvai

Už tai, kad Kauno autobusų stotis yra tokioje patogioje vietoje, kauniečiai turi būti dėkingi būtent S.Banaičiui. Kauno užmiestinė autobusų stotis buvo įkurta 1922 m. prie Nemuno krantinės esančiame mažame sklype. Sunkiai ją kas atrasdavo. Saliamonas tą žinojo ir išsikėlė naują tikslą. Įpusėjęs septintą dešimtį, jis ėmėsi vadovauti šiai primityviai stočiai.

Galiausiai Saliamonui pavyko išrūpinti stočiai geresnį žemės sklypą Vytauto pr., prie Geležinkelio stoties. Statybos pareikalavo daug lėšų ir laiko. Deja, oficialaus atidarymo signataras taip ir nesulaukė: stotis duris atvėrė 1935 m. – dveji metai po signataro mirties.

Šiuo metu privačia tapusią Kauno autobusų stotį, kuri po rekonstrukcijos atidaryta 2017 m. sausį, administruoja UAB „Kautra“. Bendrovė sulaukė siūlymo naująją stoties laukimo salę pavadinti S.Banaičio vardu, tačiau ši idėja taip ir nebuvo oficialiai įgyvendinta. Neatsirado ant pastato fasado ir jokios S.Banaičiui skirtos atminimo lentos. Signataro giminaičius papiktino toks požiūris.

Kauno autobusų stoties statybos./ Archyvo nuotr.

Ilsisi Petrašiūnų kapinėse

S.Banaitis mirė 1933 m. gegužės 4 d., kamuojamas skrandžio žaizdos kraujoplūdžio, apsuptas savo vaikų. Gausiam būriui žmonių laidojant S.Banaitį, jaudinančią kalbą pasakė ir tuometis Lietuvos prezidentas A.Smetona. Pasak jo, dažniausiai mirus žmogui gedi tik patys artimiausi, bet yra tokių, kurių mirimą daugiau ar mažiau atjaučia visa tauta. Toks, prezidento teigimu, žmogus buvo Saliamonas: „Neatsitiktinai jis pateko anuomet Lietuvių Tautos Tarybon. Jis buvo vienas tų suvalkiečių ūkininkų, kuriems rūpėjo pažadinti iš miego ir prikelti iš paniekos mūsų tautą, kuriems arti širdies buvo laisva, garbinga Lietuvos ateitis. Jis neskendėjo vien savo asmens reikaluose.“

Šiandien signataro kūnas ilsisi Kauno Petrašiūnų kapinėse. Kapas sutvarkytas, išskirtas signataro amžinojo poilsio vietą žyminčiu stulpeliu. Šalia – paminklas, simbolizuojantis užverstą knygą, kurio įrengimą finansavo giminaičiai. Pasak Petrašiūnų kapinių prižiūrėtojos, kapas lankomas. Šalia Saliamono palaidota ir jo žmona Marijona, sūnus Vytautas su sutuoktine.

S.Banaičio kapas Petrašiūnuose./ E.Ovčarenko

Darni šeima

Pasiturinčio ūkininko dukra Marijona Pranaitytė buvo labai religinga ir kukli, bet tvirta moteris, ant kurios pečių nugulė ūkis ir penkių vaikų auklėjimas. Kirsdama fronto liniją, ji nešdavo vyrui ir sūnums produktus į Kauną. Kepdavo skaniausius tortus. Troško naujo modernaus gyvenamojo namo, bet Saliamonui tam neatsirado nei laiko, nei pinigų.

„Kaune gyvendamas Saliamonas visą laiką skyrė Lietuvos reikalams, tik kartais grįždamas į tėvoniją. O jo žmona Marijona liko Vaitiekupiuose ir ten ūkininkavo beveik 30 metų, duodama visai šeimai materialinę paramą, sukurdama jaukią gūžtą, kuria džiaugėsi lankydami visi šeimos nariai. Tik suaugusi supratau, kokia auka tai buvo šeimos labui ir jos vyro siekių įgyvendinimui. Pavasarį ir rudenį ji būdavo atkirsta nuo šeimos ir pasaulio dėl nepravažiuojamų kelių, be elektros, be telefono ir radijo. Vienišas turėjo būti Marijonos gyvenimas. Žiemą ji ilgėliau paviešėdavo Kaune, o vasarą būdavo Vaitiekupiuose, kur smagiai galėdavo atostogauti šeimos nariai. Rudenį vežimais plaukdavo gėrybės iš turtingo ūkio mieste gyvenantiems artimiesiems“, – prisiminimais dalijosi Saliamono anūkė S.Nasvytytė–Valiukienė.

Signataro šeimoje vyravo darna. Jie mėgdavo susirinkti gimtinėje. Namuose nuolat skambėdavo patriotinės dainos, žadinusios meilę Tėvynei.

S.Banaičio šeima./ Archyvo nuotr.

Iš šeimos ėmė, Lietuvai davė

Kaip prisiminimuose rašo S.Banaičio anūkė S.Nasvytytė–Valiukienė, miręs signataras vaikams turtų nepaliko, tik skolas: „Po iškilmingiausių laidotuvių paaiškėjo S.Banaičio katastrofiška finansinė padėtis. Norėdamas išgelbėti į sunkumus patekusią garlaivių bendrovę, jis užtraukė didžiulę paskolą ant savo tėvonijos. Dėl didelių skolų bankas paleido Vaitiekupius į varžytines. Skolintais pinigais tėviškę atpirko sūnus Justinas Banaitis, o kitą likusią garbės skolą pasidalino ir išmokėjo jo sūnūs, kad ant gero tėvo vardo neliktų jokios dėmės. Nepalikęs vaikams jokio turto, jis buvo davęs jiems gerą išsimokslinimą, kas garantavo padorų gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje.“

Saliamono vaikai ir vaikaičiai nuoširdžiai darbavosi Tėvynės labui, nors ir teko palikti okupuotą Lietuvą. Šalyje liko tik jaunėlis Vytautas, kvalifikuotas teisininkas, turėjęs leitenanto laipsnį. Pasimokęs JAV, Lietuvoje jis dėstė įvairiose mokyklose, Žemės ūkio akademijoje. Jo žmona Jadvyga, kurios neištrėmė vien dėl didelio populiarumo „Aušros“ gimnazijoje, mokė ir V.Adamkų.

„Vasaros atostogoms baigiantis, į Vaitiekupius savo sportiniu automobiliu atvažiuodavo „dėdės Vytai“. Kiek paviešėję, Vytautas ir Jadvyga Banaičiai grįždavo automobiliu į Kauną. Tais laikais privatūs automobiliai buvo retenybė, prieinami tik turtingesniems žmonėms, bet „dėdės Vytai“, abudu dirbdami, pajėgė leisti šią pramogą savo kelionėms“, – prisiminimuose rašė S.Nasvytytė–Valiukienė.

S.Banaičio šeima Vaitiekupiuose prie kūdros./ Archyvo nuotr.

Vaikai, apdovanoti ordinais

Vyriausias S.Banaičio vaikas – šeimą sutelkdavusi duktė Salomėja, ištekėjusi už Gedimino ordinu apdovanoto gydytojo Motiejaus Nasvyčio. Pora susilaukė trijų talentingų dukrų – Čikagos lietuvių operos spektaklių dainininkės, Kauno operos teatro solistės Salytės, Australijoje įsikūrusios šokio specialistės Danutės ir muzikės, kompozitorės, įėjusios į amerikiečių muzikos pasaulį, apdovanotos LDK Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu Giedrutės. Tik šias tris anūkes Saliamonas ir tespėjo išvysti. Jų mama Salomėja persikėlė gyventi į Vokietiją, vėliau – JAV. Mirė 1971 m., per savo gimimo dieną.

S.Banaičio duktė Salomėja su savo dukromis./ Archyvo nuotr.

Antrasis Saliamono sūnus buvo inžinierius. Bronislovas rašė spaudai, įsteigė Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungą. Studijavo Vokietijoje, sunkiai vertėsi. Grįžęs tarnavo Susisiekimo ministerijoje, dėstė. Vedė Ireną Oginskaitę, būsimą diplomuotą istorikę, Niujorko Maironio vardo lietuviškosios mokyklos vedėją. Dėl rusų okupacijos buvo priverstas bėgti į Vokietiją. Galiausiai šeimą išsiuntė į JAV – atskirai išbuvo aštuonerius metus. Mirė 1967 m., palaidotas JAV. Bronislovas susilaukė dviejų vaikų: karo mediko Donato ir Irenos Gintarės, dirbusios mokslinių tyrimų srityje.

Saliamono sūnus Bronislovas su šeima./ Archyvo nuotr.

Bene labiausiai išgarsėjęs Saliamono sūnus – kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis, profesoriavęs Kauno konservatorijoje, sukūręs operą „Jūratė ir Kastytis“, sonatų, preliudų ir kitų muzikinių kūrinių, paskelbęs muzikos kritikos ir publicistikos straipsnių.

Padirbęs mokytoju tėvo įkurtoje gimnazijoje, privačiai studijavo kompoziciją Prahoje, persikėlė į Leipcigą – stojo iškart į dvi aukštąsias mokyklas. Sunkiai vertėsi. Buvo populiarus tarp moterų, tačiau liko viengungiu. Grįžęs į Lietuvą tapo Kauno muzikos mokyklos direktoriumi. Jo koncertai buvo labai vertinami. Galiausiai emigravo į Vokietiją, vėliau – į JAV. Niujorke įkūrė privačią muzikos studiją. Jo vardas įtrauktas į solidžiausias tarptautines muzikos enciklopedijas. Mirė 1963 m. Jo kūrybą propagavo muzikologė O.Narbutienė, išleidusi knygą „Kazimieras Viktoras Banaitis“.

Saliamono sūnus – kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis su mama ir broliais./ Archyvo nuotr.

„Vasaros atostogos Vaitiekupiuose pas močiutę trims Nasvytytėms buvo laimingiausias laikas. Pro svirno langą mėnesienoje matydavosi vaismedžiai, o iš seno namo saliono atplaukdavo dėdės Viktoro komponuojami „Sutemos giesmių ir vizijų“ garsai. Jo muzika tapo esminė mūsų vaikystės gyvenimo dalis. Man atrodo, kad tai buvo akstinas, mus visas tris pastūmėjęs į meno pasaulį“, – apie dėdę prisiminimuose rašė S.Nasvytytė–Valiukienė.

Iš JAV – į Lietuvą: anūkas lanko kasmet

Vyriausiasis Saliamono sūnus Justinas Saliamonas Banaitis buvo diplomuotas agronomas, įkūręs Zyplių žemės ūkio mokyklą ir daug metų jai vadovavęs. 1918 m. jis pėsčias iš Rusijos parėjo į Lietuvą. Kilnios sielos, religingas. Vokiečių okupacijos metais slėpė žydų tautybės dantų gydytoją. Buvo apdovanotas Gedimino ordinu ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. Emigravo į Vokietiją. Ten mokytojavo, darbavosi „Carito“ organizacijoje. 1948 m. mirė Miunchene.

Jo žmona Marija mokėjo 5 kalbas, o JAV gyvenantis sūnus Sigitas (chemikas, filosofas, bankininkas, tarnavęs JAV kariuomenėje, vėliau dirbęs finansų ir tarptautinės prekybos srityse), panašiausias į senelį savo veiklumu, ne kartą lankė Lietuvą. Finansiškai remia Sintautų pagrindinę mokyklą, kurioje kažkada mokėsi Saliamonas. Sigito, kuris vedė paskutinio smetoninės Lietuvos žemės ūkio ministro Juozo Audėno dukrą Daivą Audėnaitę, sesuo Ramutė anapilin išėjo 2016 metais.

Marija ir Justinas Banaičiai./ Archyvo nuotr.

„Pirmą kartą Sigitas pas mus atvyko, kai Sintautai šventė 400 metų jubiliejų. Vėliau su juo ėmėme susirašinėti laiškais. Labai šiltas, malonus žmogus. Bendraujame lyg būtume seni geri draugai. Jis padovanojo mokyklai krepšinio aikštelę, 20 kompiuterių“, – apie Saliamono anūką atsiliepė Sintautų pagrindinės mokyklos direktorius Vytautas Strolys.

Iš septynių S.Banaičio anūkų šiandien gyvi likę tik trys. Signataras turi dešimt proanūkių, iš kurių vienas jau palikęs šį pasaulį, ir tris proproanūkius, žymius Los Andželo banglentininkus. Visi Saliamono palikuonys gyvena užsienyje – JAV arba Australijoje.

Nepasiekiama Banaitynė

Pasak Saliamono anūkės S.Nasvytytės–Valiukienės, jos gražiausi prisiminimai – iš atostogų, praleistų Vaitiekupių sodyboje. Toji sodyba – keturkampis didelis kiemas, apsuptas ūkio pastatų. Gyvenamąją trobą pastatė Saliamono tėvai, kitus ūkio trobesius – pats Saliamonas. Viduryje kiemo – šulinys, atradus kurį buvo nustatyta karo metu sunaikintos Banaičių sodybos vieta. Netoli jo gulėjo suversta didžiulė krūva rąstų, suvežtų pastatyti naujai trobai. S.Banaitis užveisė didelį sodą, kuriame buvo daug atmainų vaismedžių ir serbentų krūmų. Klojimo gale pasodino grupę jovarų, kur gyventi kasmet sugrįždavo gandrai. Už ūkio pastatų buvo didžiulis daržas. Prie sodybos – didžiulė kūdra, pilna žuvų. Atokiau, pakeliui į Sintautus, S.Banaitis pasodino alksnių ir beržų miškelį, kur grybaudavo.

M.Banaitienė su dukra, marčia ir anūkėmis apie 1928–1929 metus (kairėje), dešinėje nuotraukoje Banaičių anūkės./ Archyvo nuotr.

„Pasiekę Vaitiekupius, mes jausdavomės patekę į močiutės sukurtą tikrą žemišką rojų. <...> Ten išmokome mylėti ir gerbti Lietuvos kaimo gyvenimą. Močiutė mus išmokė daug liaudies dainų. Mokė ir skaityti iš elementoriaus“, – prisiminė Saliamono anūkė S.Nasvytytė–Valiukienė.

1941 m. Banaičio tėviškės pastatai sudegė. Išliko tik namas, kuriame gyveno samdomi darbininkai, laukuose stovėjusi molinė linų mynimo jauja, šulinys ir dalis sodo. Pokario metais ten prisiglausdavo lietuviai partizanai. Namo pamatai galiausiai suskaldyti atgulė į Šakių gatves, kurios buvo apsodintos išrautomis Banaičių sodybos liepaitėmis. Šiandien kadaise klestėjusią Banaitynę mena tik stogastulpis ir atminimo akmuo. Išnykęs iš žemėlapio ir pats Vaitiekupių kaimas.

Nors į Banaičio tėviškę veda rodyklė, lietingu periodu į ją patekti nėra įmanoma – klampus molis sužlugdo bet kokius planus. Šakių seniūnija pinigų naujam keliui per privačias žemes tiesti neturi. Tiesa, maža ir noro – kam tas brangus kelias, vedantis akmens link? Gal kada ateityje.

Kelias, vedantis į Banaičio tėviškę./ E.Ovčarenko nuotr.

Buvusias S.Banaičio žemes paveldėjo jo du anūkai, nuomojantys jas netoliese gyvenančiam ūkininkui Antanui Matijošaičiui. Antanas gyvo Saliamono neregėjo, tačiau jo tėtis Juozas signatarą, kaip kaimyną, puikiai pažinojo – augo kartu su jo vaikais, tad ir perpasakotų prisiminimų nemaža.

„Kaskart grįžęs į tėviškę Saliamonas aplankydavo visus kaimynus. Rūpinosi ūkininkais. Savo lėšomis įsteigė čia pieninę – kaimynai iš žemės ūkio ėmė gauti daugiau pajamų. Už jas, sekdami Saliamono pavyzdžiu, įsigijo veislinių bulių, gerino bandą. Anksčiau jis buvo įsteigęs grūdų valymo punktą. Tai padėjo apylinkių ūkininkams gryninti pasėlius. Iš kur pas jį tokia išmonė, jei mokslų nebaigė jokių? Mokslas smegenų daugiau neprideda, tik žinių duoda. O jei Saliamonas pats tų žinių ieškojo, tai ir be mokslų apsiėjo“, – signatarą apibūdino A.Matijošaitis.

Spaustuvės vietoje verslauja giminaitė

Ant Kauno Rotušės aikštės 23-iojo namo, kur veikė S.Banaičio įsteigta spaustuvė, šiandien kabo kukli atminimo lenta su bareljefu. Ji, signataro giminaičiams skyrus lėšų, pakabinta 1996 m. Dalyje šių Kauno arkivyskupijai priklausančių patalpų verslauja Rasa Valentaitė, tolima S.Banaičio giminaitė, artimai bendraujanti su JAV gyvenančia signataro proanūke Yvette Hennings-Berg (Lietuvą lankančio Sigito Banaičio dukterėčia, 2016 m. mirusios Saliamono anūkės Ramutės dukra).

„Ieškojau patalpų verslui, kol vieną 2016 m. dieną pamačiau nuomos skelbimą. Taip Banaičio spaustuvės buvusiose patalpose įkūrėme švenčių studiją“, – atsitiktinumu džiaugėsi R.Valentaitė.

Rasos močiutė ir Ramutė buvo antros eilės pusseserės, išskirtos trėmimų į Sibirą, ir atradusios viena kitą tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. 1993 m. Ramutė iš JAV pirmą kartą atvyko į Lietuvą ir apsistojo Rasos šeimoje. Neilgai trukus Rasą Ramutė ėmė laikyti savo anūke, kurios niekuomet neturėjo – nei jos dukra Yvette, nei sūnus Hernando nesusilaukė vaikų.

„Ramutė man buvo brangus žmogus. Susirašinėdavome laiškais. Kai baigiau universitetą, pasikvietė į JAV. Tuomet susibendravau su Yvette, neoficialia mano krikšto mama“, – apie Saliamono proanūkę šiltai atsiliepė Rasa.

Pasak jos, lietuviai savos istorijos nevertina: išvardyti signatarus galėtų tik mažas procentas Lietuvos gyventojų.

„Saliamonas tiek darė dėl Lietuvos, kad kartais net protu nesuvokiama. Kai jis mirė, liko daug skolų, o skolinosi tam, kad investuotų į Lietuvos ateitį. Jo pasiaukojimas – pamatas to, kad Kaunas yra toks, koks jis yra dabar. Ir kad iš viso yra. Tai puikus patriotiškumo pavyzdys“, – teigia Rasa.

Nežino, kieno gatvėje gyvena

„Jei rūbai suplyš – susilopykit, jei batai prakiurs – susitaisykit, bet Lietuvai niekada pinigų nesigailėkit“, – toks buvo ir paties Saliamono gyvenimo kredo. Gyveno jis ne dėl savęs, šeimos, o dėl Lietuvos ateities. Tačiau ar lietuviai žino šią asmenybę? Pasirodo, žino labai mažai. Net ir tie, kurie gyvena S.Banaičio vardo gatvėje Šakiuose ar Kaune.

„Žymus žmogus. Ar ne signataras? Kraštietis mūsų. Pasidomėjau“, – teigė Marija, gyvenanti S.Banaičio gatvėje Šakiuose.

Jos kaimynės Dalė ir Sandra prisipažino nežinančios, kodėl jų gatvė vadinasi būtent taip, kaip vadinasi. O ketvirtasis pakalbintasis spėjo, jog Saliamonas buvo rašytojas.

Panašių atsakymų teko išgirsti ir iš 1997 m. S.Banaičio vardu pavadintos gatvės Kaune gyventojų lūpų. Tiek jaunutė mokinė, tiek vyresni žmonės nieko nežinojo apie signatarą. Tik viena moteris tikino pasidomėjusi, kieno vardo gatvėje gyvensianti: „Kai persikėliau čia gyventi, panaršiau internete. Smetonos laikų asmenybė, turėjusi Kaune knygyną, spausdinusi knygas.“

Amžininkai tikina, kad didžius darbus veikliausiu idėjiniu pionieriumi vadintas Saliamonas dirbo tyliai. Už visus jo darbus Lietuvai grėsė mirties bausmė, bet baimės jis nejautė. Nuolatinės okupantų kratos, agentų persekiojimai neišmušė iš vėžių. Šio asmens dėka nutautėjęs Kaunas per tris dešimtmečius tapo vienu lietuviškiausių miestų. Tačiau realybė yra tokia: mažai kas žino, kad toks Saliamonas Banaitis iš viso egzistavo. Keista, jog Kauno kultūrinių pamatų statytojas, vienas labiausiai Lietuvai pasiaukojusių asmenų taip greitai nugrimzdo užmarštin.