Jonas Basanavičius

Gimė: 1851 metų lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime Suvalkijoje.

Studijavo: Maskvos universiteto Istorijos-filosofijos fakultete, bet vėliau perėjo į Medicinos fakultetą.

Gyveno: Vilniuje, Maskvoje, Bulgarijoje, Prahoje, Vienoje.

Mirė: 1927 metų vasario 16 dieną, Lietuvai minint devintąsias Vasario 16-osios metines. J.Basanavičius palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

Daktaras Jonas Basanavičius, pirmininkavęs Lietuvos Tarybos posėdžiui, per kurį buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas, ryškių pėdsakų paliko ne tik Lietuvoje. Jo garbei pavadintų gatvių yra ir Bulgarijoje, kur šis mokslininkas ir uolus tautosakos rinkėjas praleido beveik ketvirtį amžiaus.

Be galo simboliška tai, kad J.Basanavičius mirė būtent vasario 16 dieną – Lietuva 1927-aisiais, kai užgeso Daktaro iš didžiosios raidės gyvybė, minėjo devintąsias nepriklausomybės metines ir iškart paskelbė net penkių dienų gedulą.

J.Basanavičius, kuris gyveno lenkų užimtame Vilniuje ir mieste stengėsi skleisti lietuvybę, anuomet Lietuvoje buvo laikomas kone gyvu nepriklausomybės simboliu.

Praėjus vos kiek daugiau nei metams nuo jo mirties, J.Basanavičiaus atvaizdas pasirodė ant lito banknotų. Šis bene garsiausias signataras buvo pavaizduotas ir jau naujausiais laikais – ant 50 litų banknoto.

Signataras J.Basanavičius ir jo žmona./ Šaltiniai.info nuotr.

Daugybė Lietuvos miestų yra įamžinę J.Basanavičiaus, pirmojo lietuviško mėnraščio „Aušra“ redaktoriaus, atminimą paminklais ir biustais, žinoma, po šalį driekiasi aibė J.Basanavičiaus gatvių, kurių garsiausia – Palangoje. Jo vardo gatvių yra ir Bulgarijoje.

Visame šiame kontekste įdomu tai, kad iki šiol išleista viena vienintelė J.Basanavičiaus biografija – ją dar tarpukariu, 1938 metais, išleido žurnalistas Adolfas Nezabitauskis, o ir joje daugiausia remiamasi tuo, ką savo autobiografijoje 1922-aisiais rašė pats daktaras.

Dar įdomiau tai, kad J.Basanavičiaus legenda toli gražu nebuvo gniaužiama sovietmečiu. Okupantams jau tuomet istorinė asmenybė netrukdė ir net buvo leidžiami jo raštai.

Ne vienas ir ne du kritikai yra pastebėję, kad J.Basanavičiaus idėjos buvo parankios komunistinėms tautiškumo vizijoms, kuriose nebuvo vietos politikai, suverenitetui, nepriklausomybei – užteko etninės tautos vaizdinių.

J.Basanavičius (sėdi) su J.Jablonskiu ir M.Gustaičiu./ Šaltiniai.info nuotr.

„Aktualus (sovietams, – red.) pasirodė ir J.Basanavičiaus domėjimasis tautosaka, jo idėja apie jos rinkimą labai gerai panaudota skleidžiantis kraštotyriniams sąjūdžiams. Toks etnokultūrinis nacionalizmas“, – pernai interviu „Lietuvos žinioms“ sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Nerija Putinaitė, net mananti, kad neteisinga J.Basanavičių laikyti tarpukario ar šiuolaikinės Lietuvos simboliu.

Kodėl J.Basanavičius buvo toks, koks buvo? Kaip jis augo? Kaip jam sekėsi Bulgarijoje? Prahoje? Vienoje? O kaip meilė? Ar tik Lietuvą mylėjo daktaras?

Tėvai tikėjosi „gražaus kunigėlio“

Iš Bulgarijos J.Basanavičius grįžo į Vilnių, kur gyveno iki pat mirties, tačiau šiaip buvo gryniausias suvalkietis. J.Basanavičiaus gimtąją Bartninkų parapiją ir gimtąjį Ožkabalių kaimą A.Nezabitauskis vadino „viena pačių seniausių Sūduvos vietų“.

Ir pats daktaras savo autobiografijoje „Mano gyvenimo kronikos ir nervų ligos istorijos“ savo gimtinę – juk buvo romantikas – stengėsi sieti su seniausiais istoriniais įvykiais – rašė apie kryžiuočių laikus.

Jonelis gimė pasiturinčių suvalkiečių ūkininkų šeimoje. Jo motina buvo Marė Birštonaitė, kilusi iš labai senos, kryžiuočių raštuose dar XIV a. minimos Birštonų giminės.

Apie ją J.Basanavičius rašė taip: „Mano motina, rodos, buvo isterikė; ji, kiek atsimenu, dažnai skųsdavosi kaklu, tarytum jutusi kokį kąsnį, kurio negalėjusi praryti. Ji buvo labai malonaus būdo, šneki, meili, simpatinga moteriškė.“

„Mano tėvas Juras (Jurgis), nors prastas ūkininkas ir tik skaityti, niskelį rašyt ir lenkiškai kalbėt mokėjo, buvo kelis metus Bartininkų valsčiaus vaitu ir savo kampe guodojamas ir teisingas žmogus“, – taip savo tėvą yra apibūdinęs J.Basanavičius.

J.Basanavičiaus gimtinė./ V.Balkūno nuotr.

Ankstyvoje vaikystėje Jonelis mokydavosi žiemomis, o vasaromis dirbdavo namuose. Prie darbo jis buvo pratinamas nuo mažens. Kaip rašo A.Nezabitauskis, „ypačiai jis mėgęs su kitais kaimo vaikais jodinėti ant žirgų, šaukdamas įvairiais balsais juokingus žodžius, kaip šiaudadūšiai, smalabambiai, degutpilviai“.

Pas daraktorius jis mokėsi nuo 6–7 metų. Į mokslus mažąjį Joną tėvai leido tikėdamiesi, kad užaugs „gražus kunigėlis“, ir paaugusį išsiuntė į triklasę Lukšių kaime.

Į Marijampolės apskrities mokyklą durys pirmą kartą neatsivėrė dėl neišlaikyto aritmetikos egzamino, bet po papildomų mokslo metų Lukšiuose pagaliau pavyko. Tais pačiais 1867-aisiais mokykla buvo paversta gimnazija.

Mokykla, kurioje mokėsi J.Basanavičius./ V.Balkūno nuotr.

Ir nors iki 1863 metų sukilimo dabartinėje Lietuvos teritorijoje visos mokyklos buvo lenkiškos, carinės Rusijos valdžia, numalšinusi neramumus, pasiryžo slopinti lenkų įtaką tuo pačiu metu proteguodama įvairias tautines mažumas.

J.Basanavičius Marijampolės gimnazijos sąrašuose buvo „Bassanowicz Jan“, bet ten jau buvo dėstoma ne lenkų, o rusų kalba, o didžiausia naujiena tapo tai, kad dvi valandas per savaitę mokytasi lietuvių kalbos – jaunajam Jonui tai paliko labai didelį įspūdį.

Tiesa, gimnazija tik vėliau išaugo į, pasak A.Nezabitauskio, „svarbų lietuvių jaunosios kartos tautinio atgimimo skatintoją“ – J.Basanavičius mokslus ėjo anksčiau ir, pavyzdžiui, gimnazijoje savo asmeninius užrašus dar rašė lenkiškai.

Turėjo „litvomano“ pravardę

Lenkų kalba J.Basanavičius rašė ir studijuodamas Maskvoje, bet savo autobiografijoje jis užsimena, kad būtent Maskvos universitete jis tapo „susipratusiu lietuviu“ – ten jis bendravo su kitais lietuviais.

Beje, tėvai norėjo, kad Jonas taptų kunigu ir stotų į Seinų kunigų seminariją, nors jis pats labiau linko prie mokslų – tai, žinoma, būdingas XIX a. kartų konfliktas. J.Basanavičiui pavyko geruoju įkalbėti tėvus išleisti jį į Maskvą.

Kaip rašo A.Nezabitauskis, „ta įgimtoji žingeidumo kirmėlaitė dr. J.Basanavičių iš pat mokyklinių laikų atitraukė nuo kunigystės ir įdiegė jo širdyje mokslo meilę. Be abejo, nei tėvai, nei artimieji tada nemanė, koks lietuvių tautinio atgimimo milžinas ateityje išaugs iš to kuklaus suvalkiečio ūkininkų vaiko“.

Į Maskvą J.Basanavičius 1873 metais vyko per Kauną ir Vilnių. Vėliau parašė: „Ant Nemuno kranto graudžiai apmąsčiau ne vieną kruviną atsitikimą su žiauriais kryžiuočiais.“

Studijavo imperijos širdyje jis istoriją-filologiją. Bet teištempė du semestrus ir perėjo studijuoti mediciną – diplomas jam buvo suteiktas 1879-aisiais. Maždaug metus J.Basanavičius stokojo lėšų ir turėjo papildomai uždarbiauti teikdamas privačias pamokas, bet nuo 1874 metų lapkričio jam buvo skirta stipendija.

Maskvos universiteto Medicinos fakultetas anuomet buvo garsus visoje Rusijoje, o jį baigusieji laikyti gerais gydytojais. Pats J.Basanavičius šiuo atžvilgiu buvo kuklokas, bet iš tiesų vėliau tapo tikrai puikiu specialistu.

Mokslus lietuvis krimto nuoširdžiai ir uoliai, tik Maskvoje turėjo „litvomano“ pravardę – bibliotekose J.Basanavičius nuolat vis skaitydavo ką nors apie Lietuvos praeitį, o tai nepatiko studentams lenkams – arba sulenkėjusiems lietuviams, kurie net šnipinėdavo lietuvius ir juos skųsdavo policijai.

Šiandien J.Basanavičių įsivaizduojame iš nuotraukų, kuriose jis – mąslus senyvo amžiaus barzdočius. Barzdą jis nešiojo ir jaunystėje, bet dažnam būtų netikėtas jauno, išvaizdaus, mokslus ką tik baigusio vyro portretas.

J.Basanavičiaus portretas./ Šaltiniai.info nuotr.

2017-aisiais knygą apie J.Basanavičių „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos“ išleidęs Algirdas Grigaravičius joje rašo: „(J.Basanavičius) svėrė apie 75–76 kilogramus, 174 cm ūgio, plaukai vešlūs, rusvi, akys žydros, nosis taisyklinga, veidas pailgas, ypatingų žymių neturi, rengtis mėgo solidžiai, net dabitiškai.

Nerūkė, apsigyvenęs Varnoje tapo abstinentu. Šokti neišmoko, kavinių ir pasilinksminimų vengė, nepaprastai darbštus ir pedantiškas.“

„Kalbant apie jo būdą, tai jis tikrai buvo praktiškas žmogus – suvalkietis. Bet suvalkiečiams būdingas ir svajokliškumas. Bet buvo ir dirglus, įtarus“, – 15min pasakojo A.Grigaravičius. 

Meilė brangiajai Elei

Anot rašytojos Onos Pleirytės-Puidienės, J.Basanavičius buvo „aukštas, rafinuotų manierų, aristokratinio maštabo“, toks jis iš Maskvos išvyko į Bulgariją. Gydytojo darbo jis ieškojo ir Maskvoje, bet nerado, tad gavęs pasiūlymą atvykti dirbti Lomo miesto ligoninės vyriausiuoju gydytoju nedvejojo.

Ligoninė Lome, J.Basanavičiaus siūlymu pastatyta įkalnėje su vaizdu į Dunojų./ Rimantės Verbylaitės-Tzolovos nuotr.

1880-aisiais ir prasidėjo J.Basanavičiaus klajonių po Europą gyvenimo etapas – beje, jam turbūt pats laimingiausias. Nors Bulgarijoje jam sekėsi puikiai, o laisvalaikiu jis toliau nagrinėjo Lietuvos praeitį, dėl pasikeitusios politinės padėties Bulgarijoje J.Basanavičius 1882 metais išvyko iš šalies.

Trumpam apsilankė Belgrade, Zagrebe, Sarajeve, pusę metų gyveno Vienoje, grįžęs į Lietuvą bandė išgelbėti brolį nuo tarnybos carinėje kariuomenėje, kol galiausiai apsigyveno Prahoje. Šis didmiestis J.Basanavičiui paženklintas meile – ir moteriai, ir Lietuvai.

Lietuvai – todėl, kad būtent Prahoje buvo parengtas ir suredaguotas pirmasis „Aušros“ numeris. Be to, Prahoje, taip pat Vienoje J.Basanavičius teigė susipažinęs su senovės trakais: „<...> Ta didi senovės tauta buvo ta pati, kaip ir lietuviai, ir jog mes šiandien esame prosenovinio trakų kamieno menka liekana, gyva, žalia atauga.“

Dar vėliau Bulgarijoje tokia istoriografinė koncepcija galutinai susiformavo J.Basanavičiaus galvoje: jis tikėjo, kad lietuviai yra paskutiniai didingos trakų civilizacijos, kadaise esą klestėjusios dabartinės Bulgarijos teritorijoje ir paklojusios pamatus šiuolaikinei Europai, palikuonys.

Iš tokių daktaro teorijų, kurias jis sudėjo į 1921 metais išleistą studiją „Apie trakų-prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon“, daugelis kitų iškilių lietuvių gal ir nesijuokė, bet į J.Basanavičiaus svarstymus tikrai žvelgė įtariai.

Kazys Grinius yra rašęs, kad J.Basanavičių buvo tiesiog pakerėjusi mintis ir noras parodyti, kad lietuviai esantys labai sena ir itin autentiškas šaknis turinti tauta. Vėliau J.Basanavičiaus mintis istorikai ir kalbininkai paneigė – dar tarpukariu.

„Mykola Biržiška rašė labai paprastai: kad šį Basanavičiaus hobį toleravo, nors jį laikė užsispyrusio senuko pomėgiu. Šiaip moksliniu aspektu jo teorija nėra bevaisė, nors ir neįėjo į lietuviškosios tapatybės struktūrą. Ji tapo nuoroda į galimus baltų ir trakų ryšius“, – 15min teigė A.Grigaravičius.

Pats J.Basanavičius apie atsikėlimą į Prahą rašė: „Apsigyvenimas Pragoje mano gyvenime turi dideliausią reikšmę, kuri ne tik man pačiam yra svarbi, bet iš dalies visai Lietuvai.

Čia, neperdėjus galima būtų sakyti, stovėjo lietuvystės atgimimo vygė, iš kurios sušvito „Aušra“. Su Praga ir mano paties likimas yra stipriais ryšiais susirišęs.“

O susirišęs taip, kad Prahoje J.Basanavičius susipažino su savo būsimąja žmona Gabriele Eleonora Mol – po kelių mėnesių draugystės Jonas Elę vedė. Tai buvo didžioji J.Basanavičiaus gyvenimo meilė.

Apie Elę autobiografijoje jis rašo: „Buvo tai labai daili mergina: vidutinio ūgio, gražios vopios figūros su puikiumi biustu.“

Ši Čekijos vokietaitė Jonui atsilygino tokiu įrašu dienoraštyje: „Mano Hanušas buvo neįprastai rimtas ir nekalbus, o aš dėl to labai nerami ir nepatenkinta. Bet staiga atsidūriau jo glėbyje, jis prispaudė mane prie širdies, pabučiavo ir paprašė, kad sakyčiau jam Tu.“

Meilės kupinų sakinių G.E.Mol dienoraštyje apstu ir daugiau. Kartą ji apie J.Basanavičių parašė taip: „Ketvirtis valandos su juo bjauriausiame žemės užkampyje man brangesnis už valandas, praleistas su kitu gražiausioje vietoje.“

Deja, judviejų meilės istorija ilgai neužtruko: tais pačiais metais, kai jaunavedžiai išvyko į naują J.Basanavičiaus darbo vietą Bulgarijoje, Eleonorai pasirodė pirmieji džiovos požymiai, o liga progresavo greitai – 1889-ųjų vasarį ji, sulaukusi vos 26 metų, mirė Lome.

J.Basanavičius prie savo žmonos Gabrielės Eleonoros kapo./ Šaltiniai.info nuotr.

Ir taip neurastenijos – lėtinio nuovargio sindromo – nuolat kamuotas J.Basanavičius daugiau niekada nevedė.

Bulgarijoje sutvarkė sanitariją

Bulgarijoje J.Basanavičius iš viso praleido net 25 metus ir šioje šalyje paliko ryškių pėdsakų – žinoma, ne tik savo vardo gatves, kurių yra ir pajūrio sostine vadinamoje Varnoje, ir Lome, įsikūrusiame Dunojaus pakrantėje.

Dr. J.Basanavičiaus gatvė Lome./ Rimantės Verbylaitės-Tzolovos nuotr.

Lome ir šiandien veikia J.Basanavičiaus siūlymu pastatyta ligoninė, jis taip pat rūpinosi Varnos Archeologijos muziejaus įkūrimu. Varna apskritai ėmė klestėti tik gydytojui iš Lietuvos išsprendus opiausias miesto sanitarijos problemas.

Vietos žmonės Lome, kur lietuvis dirbo 1880–1882 m. ir 1885–1892 m., gydytojų ir ypač ligoninių vengė – bulgarai galvodavo, kad į ligoninę einama tik numirti. Bet J.Basanavičius sugebėjo įtikinti lomiečius pas jį gydytis.

Jis taip pat aktyviai rūpinosi ligų prevencija: J.Basanavičiaus dėka krašte kasmet vis labiau plito vakcinavimas, akivaizdžių rezultatų davė ir jo kova su skaudžia to meto rykšte – sifiliu.

Apie tai, kad J.Basanavičius Lome buvo išskirtinis gydytojas, liudija vietinių žmonių reakcija į ministro sprendimą jį perkelti dirbti į Varną – jie rinko parašus ir siuntė į ministeriją prašydami gerbiamą gydytoją palikti dirbti Lome.

Šiandien apie lietuvio darbus šiam kraštui liudija Dunojaus pakrantėje tebestovinti Lomo ligoninė ir Dr. Basanovičiaus (taip vietiniai iki šiol vadina J.Basanavičių – aut. past.) vardo gatvė. Kažkur miesto kapinėse besiilsinčios jo žmonos Elės kapo išsaugoti iki šių dienų, deja, nepavyko.

Lome J.Basanavičius aktyviai dalyvavo politiniame ir visuomeniniame gyvenime, o vietiniams, atrodo, kėlė ir grėsmę – 1887 m. lietuvį bandyta nužudyti. Laimei, du šūviai tik sužeidė gydytoją, nors viena kulka įstrigo šalia stuburo ir ją daktaras pranešiojo visą likusį gyvenimą.

Pasikėsinimo aplinkybės nėra aiškios. Neretai kalbama apie politiką ir samdomą žudiką, tačiau J.Basanavičius, jau gyvendamas Lietuvoje, rašė: „Vieną vakarą atėjo pas mane tūlas vietos gyventojas, melancholikas ir kiek pamišėlis Manoilov'as manęs pas savo neva sergančią seserį kviesti.

Pakeliui beeinant jis kiek atsiliko ir iš revolverio šovė: kulipka sužeidė man kairiąją ranką, sutriuškindama alkūnkaulį; pridurmai kitu šūviu pataikė į pečius; šovė dar ir trečią kartą, bet man bėgant, nepataikė.

Priežastis šito atentato paslaptyje liko: manoma, kad tai buvo pasikėsinimas iš neapykantos svetimtaučiui.“

Vis dėlto teisme, kaip rašo A.Grigaravičius, J.Basanavičius atsisakė duoti bet kokius parodymus ar paaiškinimus apie pasikėsinimą. Negana to, prašė pasikėsintoją išteisinti.

Jau Lietuvai paskelbus nepriklausomybę po mūsų šalį ėmė plisti romantiškos versijos apie tai, kad į J.Basanavičių pasikėsino krikščionių esą nekentęs bulgaras musulmonas. Šiai versijai iki tiesos greičiausiai toli, bet istorija 1930-aisiais įtiko tuomečiam prezidentui Antanui Smetonai.

Jau paskirtas dirbti Varnoje, J.Basanavičius irgi aktyviai dalyvavo miesto gyvenime, o netrukus jam buvo suteikta Bulgarijos pilietybė. Lietuvis taip pat buvo išrinktas į Varnos miesto tarybą.

Dr.J.Basanavičiaus gatvė Varnoje./ Rimantės Verbylaitės-Tzolovos nuotr.

Tiesa, tuometis Varnos miestas vargiai priminė pajūrio kurortą. Spaudoje netilo skundai dėl nosį riečiančios smarvės, neperbrendamų purvynų, šiukšlynų, nuolat kylančių infekcinių ligų protrūkių.

Reaguodama į nuolatinį gyventojų nepasitenkinimą, o greičiausiai ir pati neapsikentusi nemalonios situacijos, Varnos miesto taryba J.Basanavičiui paskyrė užduotį – ištirti esamą padėtį ir pateikti konkrečių pasiūlymų, kaip pagerinti sanitarinę-higieninę padėtį mieste.

Gydytojas su šia užduotimi susitvarkė kuo puikiausiai, atkreipdamas dėmesį į specifinį miesto vandenų išsidėstymą: bene pagrindinė bėda buvo Devnensko ežeras ir nedidelė pelkė, kurioje veisęsi uodai platino maliariją.

Dėl švaraus geriamojo vandens trūkumo Varnoje nuolat kildavo ir vidurių šiltinės, dizenterijos, o dėl netinkamai įrengtų, varginguose miesto rajonuose pastatytų ankštų būstų – tuberkuliozės epidemijos.

J.Basanavičius miesto tarybai pateikė labai konkrečių siūlymų, kurie visi vienbalsiai patvirtinti ir įgyvendinti. Devnensko ežeras nusausintas, pelkė užpilta žemėmis, iškastas gilesnių kanalų tinklas, nusausintose vietose pasodinta vandenį itin gerai sugeriančių medžių.

Tam tikrose Varnos vietose pasodinta dideliais išaugančių medžių, kurių funkcija buvo apsaugoti miestą nuo iš jūros pučiančio vėjo, smėlio ir dulkių.

Išduodant leidimus naujų namų statybai buvo atsižvelgiama ir į sanitarinius aspektus – mieste po truputį turėjo mažėti lūšnynų, pagrindinių epidemijų židinių.

J.Basanavičius įtikino Varnos miesto tarybą ir dėl atvykstančių turistų apmokestinimo. Daug keliavęs specialistas tokį siūlymą argumentavo dalindamasis patirtimi iš kitų Europos šalių gydymo centrų ir kurortų.

Pasak jo, šie mokesčiai būtų skirti kurorto puošimui, gražinimui, Pamario sodo išlaikymui. Tuo metu šis itin novatoriškas siūlymas taip pat buvo priimtas.

Nors praėjo daugiau nei šimtas metų, J.Basanavičius Bulgarijoje tikrai nepamirštas. 2008 metais bulgarų žurnalistas Petko Mangačevas parengė išsamią monografiją „Daktaro Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbas Bulgarijoje 1880–1905 m.“, į lietuvių kalbą ji buvo išversta 2013-aisiais.

Archeologijos muziejus Varnoje, įkurtas J.Basanavičiaus siūlymu./ Rimantės Verbylaitės-Tzolovos nuotr.

Sugrįžimas į gimtąją Lietuvą

J.Basanavičius keliskart bandė gauti oficialų leidimą grįžti į Lietuvą, bet visada sulaukdavo neigiamo Rusijos carinės administracijos atsakymo. Padėtis pasikeitė tik 1904-aisiais, kai Rusija atšaukė lietuviškos spaudos draudimą – kitais metais lietuvis nusprendė grįžti į tėvynę.

Kaip rašo A.Grigaravičius, J.Basanavičius „į Vilnių iš Kauno traukiniu išvyko 1905 m. rugpjūčio 1 d., ketvirtą po pietų. Pusę septintos jau mynė grindinį ir pirmiausia pabuvojo prie Gedimino pilies bokšto“.

Sugrįžėlis iškart ėmė bendrauti su lietuviais aktyvistais, o tuomet Vilniuje iš tiesų kunkuliavo politinis ir kultūrinis gyvenimas – J.Basanavičius jau tada buvo didelis, savotiškai vienijantis autoritetas. Turbūt nenuostabu, kad būtent jis 1905 metais suorganizavo Didįjį Vilniaus Seimą.

Vilniuje J.Basanavičius apsistojo seniausiame mieste Niškovskio viešbutyje, nors vilniečiai lietuviai, ypač daktaras Antanas Vileišis, ne sykį draugiškai ragino apsistoti pas juos. Tik vėliau, kai ėmė stigti pinigų, jis persikėlė į kambarėlį Lietuvių mokslų draugijos patalpose.

„Viešbutyje lankytojus mėgo priiminėti popiet, tarp ketvirtos ir penktos valandos, gerdamas arbatą, kuria visada vaišindavo svečius, paprašydamas patarnautojo atnešti ir bandelių su sūriu, suteptų sviestu, vadinamų hamburkais“, – savo atsiminimuose rašė Liudas Gira.

J.Basanavičius jau tuomet garsėjo savo šykštumu. „Apie tai yra rašęs ir Biržiška, ir Vydūnas. Ir jo tarnaitė Ieva Lingiūtė sakydavo, kad daktaras tik rašo ir rašo, o daugiau nei dviejų pliauskų į krosnį įmesti neleidžia“, – 15min pasakojo A.Grigaravičius.

„Jis fiksuodavo, kiek sumokėjo kirpėjui, kiek kiaušiniai kainuoja. Lygino kainas. Man labiausiai įstrigo, kai jis pakeiksnojo batsiuvį – „uždėjo 5 cm lopą ant bato ir paėmė ohoho kokią sumą!

1914 metais Niškovskio viešbutyje buvo dukart sunkiai apsinuodijęs smalkėmis. Basanavičius neturėjo omens – operatyvinės atminties. Jis negalėjo kalbėti viešuose renginiuose be popieriuko – vieną kalbą tris dienas ruošė.

Buvo įtarus. Juk kodėl jis apsigyveno su savo rinkiniais? Kad prižiūrėtų tai, ką sukūrė – bet jis taip pat nepasitikėjo savo tautiečiais, kurie vieną kitą daiktą iš bibliotekos pradangino, – pridūrė A.Grigaravičius. – Jam buvo pedantizmas. Pasižiūrėkite: jisai yra vienintelis lietuvių veikėjas, kuris savo tekstus pasirašydavo kunigaikštiškai – nurodydavo vietą ir laiką.

Vadinasi, jis suprato savo kaip viešo asmens vaidmenį ir elgesį. Jis galbūt pirmasis iš lietuvių suprato savo viešą vaidmenį. Naujas faktas – 1906 metais, jau po Didžiojo Vilniaus Seimo, tokiame Kaune ėjusiame „Lietuvos balse“ paskelbė „Į darbą, vyrai.“ Ir pridėjo: „Kviečiu.“ Jokių daugiskaitų – vienaskaita.“

J.Basanavičius su Petru Vileišiu ir Povilu Matulioniu Vilniuje 1907 metais įsteigė dviklasę lietuvių mokyklą, atidarė pirmąją lietuvių dailės parodą, gelbėjo Gedimino pilį, kurią 1912-aisiais ketinta nugriauti. Kitais metais lankėsi JAV, kur rinko aukas lietuviškoms organizacijoms Vilniuje.

1915-aisiais kartu su M.Biržiška ir Povilu Gaidelioniu įkūrė pirmąją lietuvišką gimnaziją, kuri vėliau buvo pavadinta Vytauto Didžiojo vardu. Gimnazijoje J.Basanavičius dirbo mokinių gydytoju.

Kodėl pasiliko gyventi Vilniuje?

Prasidėjus karui Lietuvoje, kaip ir beveik visoje likusioje Europoje, stojo suirutė, kurią mūsų krašte visgi vainikavo Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

1918 metų vasario 16 dieną 11 val. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti patalpose Didžiojoje gatvėje J.Basanavičius perskaitė Aktą, o Lietuvos Taryba patvirtino jį savo parašais. J.Basanavičius buvo laikinasis Tarybos pirmininkas, tad jo parašas – pirmasis.

A.Grigaravičius J.Basanavičių Vilniuje vadina jau pasyviu veikėju, kuris Tarybos pirmininku buvo paskirtas kaip kompromisinė figūra.



 

„Skaičiau Liudo Giros dienoraštį, ir ten aiškiai parašyta, kad Krikščionių demokratų partijos Centro komitetas labai aktyviai diskutavo apie pasitraukimą iš Lietuvos Tarybos.

Krikdemai pasiūlė rezoliuciją, kad jei vokiečiai per kelias savaites neatsako į tris iškeltus klausimus, tuomet Taryba atsimeta. Šita rezoliucija davė pagrindą pradėti derybas su išstojėliais – socialdemokratais ir Narutavičiumi, kuris, tarp kitko, vienintelis iš signatarų nusižudė.

Su dauguma dirbo Jurgis Šaulys, o su kairiaisiais – Petras Klimas. Akto projekto originalas surašytas Jono Vileišio ranka. Tad Basanavičiaus vaidmuo čia yra pasyvus.

Jis nuo 1914 metų dažniausiai tūnodavo Lietuvių mokslų draugijos būstinėje, rašydavo trakologinius veikalus, kuriuos laikė pačiais svarbiausiais savo gyvenime, dorai atlikdavo inteligento pareigą: lankydavosi visokiuose posėdžiuose, susirinkimuose.

Dar reiktų pažymėti, kad jis buvo autoritetas moraliniuose dalykuose – dalyvaudavo sprendžiant konfliktines situacijas, pavyzdžiui, Vilniaus lietuvių vaikų prieglaudose, nustatant atlyginimus, įvairias normas. Basanavičiumi buvo tikima.

Pavyzdžiui, Amerikos lietuviai aukas į Vilnių siuntė tik per Basanavičių. Bet visgi jis, ypač po 1914 metų, buvo pasyvus:  jis buvo moralinis autoritetas, asmuo, simbolizavęs lietuvybę, bet veikėjas – ne.

M.Yčas ir J.Basanavičius pakeliui į Ameriką./ Šaltiniai.info nuotr.

Pasirašant Nepriklausomybės aktą, J.Basanavičiaus reikėjo kaip autoriteto, kurį pripažintų ir kairieji, ir dešinieji“, – 15min tvirtino A.Grigaravičius.

Vilniuje J.Basanavičius pasiliko iki pat mirties ir iš miesto, kai jį 1920-aisiais užėmė Lenkija, neišvyko. Kodėl?

„Na, įsivaizduokite suvalkietį, kuris čia sukaupė pinigus – kur jis čia trauksis? Čia toks gyvenimiškas paaiškinimas. Be to, senatvė, įtarumas“, – teigė A.Grigaravičius, pažymintis, kad dėl gyvos J.Basanavičiaus legendos prieš jį drastiškų veiksmų lenkai imtis taip ir nedrįso.