Mykolas Biržiška

Gimė: 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose, Šiaulių apskritis.

Studijavo: Maskvos universiteto Teisės fakultete.

Gyveno: Šiauliuose, Vilniuje, Kaune, JAV.

Mirė: 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele, JAV.

Profesorius Mykolas Biržiška – vienas turtingiausia biografija pasižyminčių Lietuvos signatarų. Šio visuomenininko ir mokslininko karjera, prasidėjusi Viekšniuose, tęsėsi per Šiaulius, Maskvą, Vilnių, Kauną, vėl Vilnių, o galiausiai – Los Andželą.

Jam teko augti lenkiškoje carinės Rusijos aplinkoje, kur „litvomanija“ apskritai buvo niekinama, o lietuvių valstybė atrodė kaip keista utopija, subręsti, tapti nuosekliu kovotoju už nepriklausomybę ir prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos tolimesnio vystymosi, teko iškęsti dvi okupacijas, o nuo trečios pabėgti ir galų gale gyvenimo saulėlydį praleisti JAV, patiriant daug sunkumų, bet neatsisakant kovos dėl Nepriklausomybės.

Vaikystė Žemaitijoje

M.Biržiška gimė 1882 m. Viekšniuose (dabartinis Mažeikių r.) bajorų Antano ir Elžbietos Biržiškų šeimoje. Jis turėjo du jaunesnius brolius: Vaclovą  (gimusį 1884 m.) ir Viktorą (gimusį 1886 m.). Su Vaciumi ir Viku, kaip jis pats juos vadino, artimi išliko iki gyvenimo galo.

Signataro M.Biržiškos tėvai./ I.Gelūno nuotr.

M.Biržiškos prosenelis dalyvavo priimant 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją, senelis dalyvavo 1831 m. sukilime, o tėvas buvo visuomenėje žinomas ir gerbiamas gydytojas. 1880 m. apsigyvenęs Viekšniuose, gydymo praktika jis užsiėmė iki pat mirties 1922 m.

Jo motina, su kuria A.Biržiška susipažino studijuodamas Viekšniuose, buvo pianistė, skambinti mokydavo ir vietinės bendruomenės žmones. M.Biržiškos tėvų namai buvo savotiškas vietinės inteligentijos traukos centras.

Vaikystėje Mykolas, kaip pats rašo prisiminimuose, buvo linksmas ir gyvas vaikas, „draskęs ir naikinęs, kas pateko į rankas“ bei įsivėlęs į ne vieną eibę. Vis dėlto nuo pat vaikystės M.Biržiška mylėjo knygas: jau būdamas dešimties jis skaitė klasikinius prancūzų ir lenkų rašytojus, tokių asmenų kaip Charles’as Darwinas biografijas, enciklopedijas, laikraščius.

Tėvai Mykolui būdavo reiklūs, ugdė atsakomybės jausmą, kartais griebdavosi rykštės. „Reikėjo nemažai laiko ir rimtesnės pažiūros, kol man nemalonų tėvo rankos atminimą išdildė mano patirtas, suprastas ir atjaustas gilus tėvo kilnumas, jo pasiaukojimas mums, šimtą ir tūkstantį kartų pasireiškusi jo meilė“, – rašė M.Biržiška.

M.Biržiškos ir jo brolio portretai memorialinėje ekspozicijoje./ I.Gelūno nuotr.

M.Biržiškos protėviai, kaip ir dauguma Lietuvos bajorų, Abiejų Tautų Respublikos laikais sulenkėjo. Ir pats Mykolas buvo auklėjamas lenkiškoje kultūroje bei vaikystėje kalbėjo tik lenkiškai. Lietuvių kalbos jis pradėjo mokytis tik jau sulaukęs pilnametystės, o poterius, kaip pats teigė, visą gyvenimą taip ir kalbėjo tik lenkiškai.

Kaip ir ne vienas kitas savo kartos žmogus, jis subrendęs rinkosi, ar nori save laikyti lietuviu, ar lenku. Dar 1897 m. carinės Rusijos gyventojų surašyme M.Biržiška, nors jo abu broliai ir tėvas užsirašė kaip žemaičiai, pats užsirašė lenku: vėliau jis sakė, kad motina jį buvo įtikinusi, kad kitaip jis bus užrašytas rusu.

Tačiau 1895–1901 m. mokslas Šiaulių gimnazijoje, kur mokėsi daug lietuvių tautinio atgimimo epochos veikėjų, lėmė, kad M.Biržiška pamažu ėmė save laikyti lietuviu. Kai M.Biržiška pranešė motinai, kad yra lietuvis, ji sūnų apkaltino „litvomanija“ ir pareiškė: „Tai tu ne mano sūnus, nes aš pagimdžiau lenką!“. Tiesa, vėliau ji ne tik susitaikė su sūnaus pasirinkimu, bet ir pati pasijuto lietuve, o prieš I pasaulinį karą M.Biržiškos tėvų name galutinai įsivyravo ir lietuvių kalba, ir Lietuvos interesai.

Gimnazijoje M.Biržiška buvo vienas geriausių mokinių. Apie tuos laikus jis plačiai kalba savo autobiografijoje. Greta įvairių studijuojamų dalykų atpasakojimų, prisiminimų apie mokslo draugus, politines diskusijas joje M.Biržiška atvirai pasakoja ir apie asmeninius dalykus.

M.Biržiškos klasės nuotrauka./ Archyvo nuotr.

Čia esama ir istorijų apie bemieges naktis, svarstant, ar jis yra lietuvis, ar lenkas, ir apie pirmąjį kartą, kai paragavo degtinės, ir tėvo pamokymus po to, ir apie tai, kaip mokėjimas lošti kortomis jam padėjo išvengti problemų lenkų okupuoto Vilniaus krašto užeigos namuose, ir netgi apie norą nusižudyti būnant 17 metų, kai patikusi mergina susižadėjo su kitu.

Kelias į Vilnių

Dėl silpnos sveikatos M.Biržiška negalėjo būti gydytoju kaip tėvas. Nors literatūrą ir istoriją M.Biržiška mėgo labiau, jis, pasitaręs su tėvu, pasirinko studijuoti teisę, nes šios krypties studijas pasirinkę studentai Rusijos imperijos laikais be problemų galėjo grįžti į gimtuosius kraštus. O M.Biržiška norėjo grįžti į Lietuvą ir dirbti jos labui.

Didžiausi M.Biržiškos autoritetai tautinio atgimimo laikais buvo Jonas Jablonskis, Jonas Basanavičius ir jo tėvas. Būtent skatinantys J.Jablonskio žodžiai „Pas mus daug tinginių, o tamsta mėgsti kuistis...“, ištarti po pirmųjų M.Biržiškos straipsnių, paskatino jaunuolį toliau tyrinėti lietuvių literatūrą.

Studijuodamas Maskvos universitete, dėl dalyvavimo prieš valdžią nukreiptose akcijose M.Biržiška trumpam pateko į kalėjimą. Kalėjime jis susipažino su socialdemokratijos idėjomis ir ėmė linkti į šią politinę kryptį, tuo metu itin paplitusią tarp Maskvos jaunimo. Pasak Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektoriaus Andriaus Grodžio, daug dėmesio skyrusio tarpukario Lietuvos ir M.Biržiškos veiklos nagrinėjimui, socialinio teisingumo siekiui būsimasis signataras išliko jautrus visą gyvenimą.

Vis dėlto, skirtingai negu kai kurie kiti to meto lietuvių socialdemokratai, tokie kaip Vincas Mickevičius-Kapsukas ar Zigmas Aleksa-Angarietis, M.Biržiška pasisakė už lietuvių socialdemokratų nepriklausomumą nuo Rusijos socialdemokratų ir už lietuviškos autonomijos, o vėliau ir lietuviškos valstybės kūrimą. Buvo nusistatęs prieš bet kokį aršų nacionalizmą, mezgė ryšius ir su demokratiškai nusiteikusia lenkų inteligentija, siekė dirbti drauge.

1905 m. dalyvaudamas didžiajame Vilniaus Seime M.Biržiška pirmąkart apsilankė Vilniuje, kurį iškart pamilo. 1907 m. Viekšniuose vedė Bronislavą Šėmytę ir persikraustė į Vilnių. Čia šeimai gimė dvi dukros – Marija ir Ona.

Vilniuje būsimasis signataras dirbo advokatu pas vieną žymiausių Lietuvos advokatų Tadeuszą Wróblewskį, kurio įkurta biblioteka ir dabar stovi prie Mindaugo tilto Vilniuje. Per jį užmezgė ryšius su Mykolu Romeriu ir kitais to meto Vilniaus intelektualais.

Nuo 1909 m. dirbo Žemės banke, kur susipažino su A.Smetona. Nepaisant skirtingų politinių pažiūrų, vyrai susibičiuliavo. Dirbo lietuviškose kultūros, švietimo draugijose. 1915 m. Vilniuje įsteigus pirmąją lietuvių gimnaziją, M.Biržiška tapo jos direktoriumi, juo liko iki 1922 m.

Veikla Lietuvos Taryboje

Vilniaus konferencijoje renkant Lietuvos Tarybą, M.Biržiška jau buvo vienas žymiausių Lietuvos socialdemokratijos veikėjų. Taryboje socialdemokratai buvo tik du – jis ir Steponas Kairys. Vis dėlto, kadangi Socialdemokratų partija nelabai palankiai žiūrėjo į jo veiklą Lietuvos Taryboje ir siekį atkurti nepriklausomybę, M.Biržiška nutarė, kad darbas Taryboje jam svarbesnis ir pasiskelbė „nepartiniu socialdemokratu“.

Pasak A.Grodžio, Tarybos posėdžiuose jis pasisakydavo retai, tačiau dirbo labai daug.

„Jis nebuvo geras oratorius, bet buvo labai daug ir nuosekliai dirbantis žmogus. Dar būdamas gimnazistu, jis seneliui rašė, kad tik dirbdamas jaučiasi laimingas. Jam darbas buvo labai svarbu“, – sakė A.Grodis.

Taryboje M.Biržiška pasižymėjo tuo, kad buvo nuoseklus demokratas ir vienas ryškiausių antimonarchistų bei pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę nesusisiejant su kitomis šalimis. 1917 m. gruodį M.Biržiška buvo vienas iš kelių Tarybos narių, kurie po 1917 m. gruodžio 11 d. Nepriklausomybės deklaracijos, kurioje skelbta apie amžiną sąjungą su Vokietija, pasitraukė iš Tarybos.

M.Biržiška su kolegomis./ Archyvo nuotr.

Jis pareiškė, kad į Tarybą grįš tik tada, kai bus skelbiama tikra nepriklausomybė. Tai padarė  1918 m. vasario 15 d., Tarybai nutarus paremti kairiųjų parengtą nepriklausomybės formuluotę.

M.Biržiška norėjo kurti pilietinę, kompromisais paremtą visuomenę, kur visos tautos būtų lygios. Jis ypač priešinosi planams pasikviesti Viurtembergo grafą Vilhelmą fon Urachą ir jį karūnuoti Lietuvos karaliumi, buvo ir antrą kartą pasitraukęs iš Tarybos bei tik atšaukus sprendimą karūnuoti Urachą į ją grįžo.

Po Nepriklausomybės atkūrimo M.Biržiška toliau gyveno Vilniuje. 1918 m. pabaigoje suformavus Lietuvos Vyriausybę, jis buvo paskirtas švietimo ministru.

1919 m. pradžioje Vilnių užėmus iš pradžių bolševikams, o vėliau lenkams ir Lietuvos Vyriausybei nutarus pasitraukti iš Vilniaus, M.Biržiška trauktis atsisakė. Jis buvo paskirtas Lietuvos generaliniu įgaliotiniu Vilniuje. Čia toliau bandė derėtis su lenkais – tiek prieš Želigovskiui okupuojant Vilnių, tiek po to.

M.Biržiškos portretai./ Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

„M.Biržišką nuo jaunystės Vilnius labai traukė. Jis manė, kad Vilnius turi būtinai būti Lietuvos sostinė. Jo buvimas Vilniuje rodė, kad lietuviai Vilniaus nepamiršta ir vis dar galvoja, kad jis turi būti sostinė. M.Biržiška tai simboliškai atstovavo. Iki pat 1922 m. jis liko Vilniuje ir kovojo už lietuvių interesus“, – sakė A.Grodis.

Pasak istoriko, lenkiškoje aplinkoje augęs M.Biržiška buvo puikiai susipažinęs su lenkų kultūra. Lenkiška valdžia jo ypač nemėgo būtent dėl to, kad leidinius Vilniaus krašte jis leido ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalba, supažindindamas vietinius lenkus su Lietuvos Vyriausybės siekiais.

1921 m. rugpjūčio pabaigoje lenkų jis buvo suimtas, tardytas, jam ir jo broliui grėsė sušaudymas už lietuvybės skleidimą. Tik įsikišus Tautų Sąjungai, M.Biržiška išvengė mirties bausmės ir, Lietuvai bei Lenkijai apsikeitus kaliniais, apsigyveno Kaune. Lenkų valdžia, pasak A.Grodžio, tikėjosi, kad, atsikračius Biržiškos, Vilniaus krašto lietuvių problema bus išspręsta.

Žavėjo akademinis darbas

1922 m. mirė M.Biržiškos tėvas. Iki tol buvęs laisvamanis, kaip ir daugelis Lietuvos kairiųjų, signataras po tėvo mirties pamažu atsigręžė į religiją. Nors labai to neafišavo, jau vėliau emigracijoje prisipažino esantis tiek socialdemokratu, tiek kataliku, kas tuomet buvo reta.

Grįžęs į Lietuvą, M.Biržiška tapo Vilniaus vadavimo sąjungos vadovu. Ši organizacija rūpinosi, kad Vilnius nebūtų pamirštas, išliktų tautinio identiteto dalimi. Tačiau aktyvioje politikoje M.Biržiška beveik nedalyvavo. Jis pasuko į mokslą, į akademinį pasaulį.

„Nors dabar mes jį žinome kaip Akto signatarą, tuometėje epochoje jis buvo pirmiausia žinomas  kaip mokslininkas. Jis buvo Kauno „Aušros“ gimnazijos direktorius, taip pat naujai įkurto Lietuvos universiteto, vėliau pervadinto Kauno universitetu, profesorius ir rektorius. Jis buvo ryškus kultūrininkas, visuomenininkas, jo autoritetas buvo labai didelis“, – sakė A.Grodis.

Kaip mokslininko, M.Biržiškos veikla buvo labai plati. Jis tyrinėjo senąją lietuvių literatūrą, rašė vadovėlius, paskelbė daug straipsnių. „Donelaičio gyvenimas ir raštai“, „Lietuvių dainų literatūros vadovėlis“, „Mūsų raštų istorija“, „Barono gyvenimas ir raštai“, „Mūsų raštų istorija“, „Rinktiniai mūsų senovės raštai“, „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“, „Senasis Vilniaus universitetas“, „Lietuvos geografija“ – M.Biržiška parašė visas šias knygas ir vadovėlius. Jį itin domino lietuvių kultūros ir literatūros istorija, jis bandė susisteminti lietuvių literatūrą, pateikti bendrą jos apžvalgą, taip pat susisteminti visas surinktas lietuvių liaudies dainas.

Iš viso M.Biržiškai 1903–1938 m. laikotarpiu priskiriama per 8 tūkst. rašinių – knygų, straipsnių, įrašų „Lietuviškojoje enciklopedijoje“, vadovėlių, atsiminimų ir t.t.

M.Biržiškos knygos./ I.Gelūno nuotr.

Kartu su savo broliais, kurie irgi buvo profesoriai, M.Biržiška tapo savotiškais universiteto simboliais. Pasak A.Grodžio, M.Biržiška kaip pedagogas buvo visada ramus, taktiškas. Jis niekada nekeldavo balso, tačiau laikėsi oriai, išlaikydavo pagarbų atstumą nuo studentų. Studentų atsiminimuose jis – autoritetingas, šiltas žmogus, nors kartais atrodė, kad didelėse erdvėse jam, nebūnant geru oratoriumi, kalbėti yra sunku.

Būdamas demokratinių pažiūrų, 1926 m. perversmą M.Biržiška vertino neigiamai. Tačiau su A.Smetona sutarti tai jam netrukdė.

„Su Smetona dar nuo Žemės banko laikų jis palaikė artimus ryšius, ir Smetona jį kaip žmogų labai vertino. Spaudoje apie perversmą jis pasisakydavo neigiamai, ir Smetona žinojo jo poziciją. Bet kaip mokslininką, kaip kultūrininką, kaip Vilniaus klausimo specialistą jį labai vertino. Dažnai būtent Biržiška kaip Vyriausybės atstovas XX a. ketvirtame dešimtmetyje važiuodavo į Lenkiją, megzdavo ten kontaktus. Nieko ypatingo jis nepasiekė, bet tai rodo Smetonos pasitikėjimą juo“, – sakė A.Grodis.

Tiesa, sprendimą priimti 1938 m. Lenkijos ultimatumą M.Biržiška griežtai smerkė.

Gyvendamas Kaune, M.Biržiška nepamiršo ir savo tėviškės. 1938 m., kai mirė jo motina, pasirodė jo atsiminimų knyga „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“, o 1938–1939 m. M.Biržiška savo lėšomis Viekšniuose pastatė sveikatos namus, tėvo garbei pavadino juos daktaro Antano Biržiškos sveikatos namais.

Šiuose namuose, kuriuos statė visa vietos bendruomenė, ne tik gydyti žmonės, bet ir užsiimta profilaktiniais patikrinimais, kas tada buvo reta. Šie namai kaip pirminės sveikatos apsaugos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga „Dr. A.Biržiškos sveikatos centras“ veikia ir dabar.

„Draugai, turtingesni žmonės labai Mykolą peikė, kad jis nepastatė paminklo kapuose tėvams, o pastatė sveikatos namus ubagams. Bet Mykolui atrodė, kad taip reikia, taip jis ir padarė“, – pasakoja dabartinė namų vadovė Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė.

Viekšniuose veikiantys A.Biržiškos vardo sveikatos namai./ I.Gelūno nuotr.

Tarp sovietų ir nacių

1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, M.Biržiška buvo paskirtas Vilniaus universiteto rektoriumi. Čia jis iškart susidūrė su didžiulėmis problemomis. Jam teko laviruoti tarp daugelio lietuvių norų iš karto kuo labiau lituanizuoti tik ką atgautą universitetą ir sugyvenimo su lenkais, sudariusiais didžiąją dalį studentų.

„Jis bandė laikytis pozicijos, kad nereikia atstumti lenkų, reikia ieškoti kompromiso. Bet netgi universiteto darbuotojai, išskyrus kelis kolegas, jo nelabai palaikė. Be to, Vilniuje ir patalpos, ir universiteto infrastruktūra buvo daug didesnė negu Kauno. Jam teko dorotis su organizaciniais darbais. O čia dar užklupo sovietinė okupacija“, – pasakojo istorikas.

M.Biržiškai išlikti rektoriaus poste pavyko ir pirmosios sovietinės okupacijos metais, ir vokiečių okupacijos laikotarpiu. Pasak A.Grodžio, jam padėjo tai, kad jis anksčiau neslėpė savo kairiųjų pažiūrų. Nepriklausomybės metais M.Biržiška priklausė draugijai SSRS tautų kultūrai pažinti, 1935 m. lankėsi Maskvoje.

M.Biržiškos stalas brolių Biržiškų memorialinėje ekspozicijoje./ I.Gelūno nuotr.

Iš pradžių M.Biržiška tikėjosi išsaugoti universitetą kaip lietuviškos kultūros židinį, pasiekė, kad į jį būtų priimama daugiau lietuvių. Bet pamatęs, ką daro sovietai, kaip yra atleidinėjami žmonės, prasideda areštai ir kiti dalykai, M.Biržiška prašė tuometinio švietimo ministro Antano Venclovos, kad jį atleistų iš pareigų. Tačiau atleistas nebuvo.

„Sovietams reikėjo regimybės, kad žymūs kultūrininkai užima aukštus postus. Be to, M.Biržiškai svarbiausia buvo universitetas. Jis buvo universiteto žmogus ir tikėjo, kad būdamas universitete galės jį apsaugoti, apginti nuo sovietų brutalumo“, – sakė A.Grodis.

Išliko M.Biržiška rektoriumi ir nacistinės okupacijos metais. Iš pradžių jis sveikino permainas, tikėdamasis, kad vokiečiai suteiks Lietuvai daugiau laisvių. Ir vėliau M.Biržiška stengėsi laviruoti, tikėjo, kad svarbiausias lietuvių priešas vis dėlto yra SSRS ir bolševizmas.

M.Biržiška tikėjosi, kad nepriklausomybę atkurti pavyks palaipsniui, panašiai kaip 1917–1919 m. 1943 m., kai vokiečiai grasino Lietuvai represijomis, pasisakė už derybas su vokiečiais bei pasirašė atsišaukimą į visuomenę, kuriame Vokietijos-SSRS kare išreikšta parama Vokietijai, tikėdamasis iš vokiečių gauti nuolaidų. Vėliau 1943 m., lietuvių bendruomenei susirinkus į konferenciją ir svarstant, ar reikalauti nepriklausomybės, ar ne, siūlė aiškiai nepasisakyti prieš vokiečių valdžią, kad tauta nepatirtų represijų.

Pasak A.Grodžio, tokį jo elgesį lėmė tikėjimas, kad Vokietija pralaimės karą ir ateis Vakarai, o kol kas svarbiausia – išsilaikyti. Tačiau vėliau jis už tokį nuolaidžiavimą nacistinei Vokietijai bei siekius bendradarbiauti su jos atstovais emigracijoje buvo smerkiamas.

M.Biržiška nebuvo abejingas žydų likimui, bandė ginti juos nuo išmetimo iš universiteto. Tačiau jau nacių okupacijos pradžioje buvo iškviestas į gestapą ir įspėtas, kad už žydų likimą atsakingos tik vokiečių įstaigos, o jis pats, atvirai reikšdamas nuomonę, tik užtrauksiąs nemalonumų  universitetui. Vėliau M.Biržiška prisidėjo prie slapstomų žydų išlaikymo, perduodavo į getus maisto ir pinigų, palaikė ryšius su draugais žydais.

Dar nepasitraukus vokiečiams, prosovietiniai radijo pranešimai M.Biržišką už siekius bendradarbiauti su vokiečiais priskyrė „liaudies priešams“, tapo aišku, kad jo Lietuvoje, ją vėl okupavus sovietams, laukia liūdnas likimas. 1944 m. M.Biržiška su žmona ir vaikais, traukiantis vokiečiams, taip pat pasitraukė į Vokietiją, beveik iki karo pabaigos vis dar tikėjosi, kad, jam pasibaigus, pavyks atkurti nepriklausomybę.

Pasibaigus II pasauliniam karui, M.Biržiška dirbo lietuvių, latvių ir estų drauge Vokietijoje įkurtame Pabaltijo universitete. Vėliau, 1949 m., būdamas 67-erių metų, emigravo į JAV, pakviestas Petro Vileišio dukros.

Sunki emigranto dalia

Gyvenimo saulėlydį M.Biržiška praleido Los Andžele, kur emigrantų iš Lietuvos buvo nedaug. Signataro gyvenimas nebuvo lengvas – kankino ir namų ilgesys, ir gyvenimas toli nuo didžiųjų imigracijos centrų JAV, buvo sunku prisitaikyti prie naujos kultūros, negalint gauti darbo.

„Kaip ir daugelis to meto inteligentų, jis susidūrė su problema, kad JAV save realizuoti jam buvo sunku. Jis nemokėjo anglų kalbos. Daug lietuvių inteligentų, Lietuvoje dirbę protinį darbą, Amerikoje dirbo fizinį darbą, kad išlaikytų šeimas, tačiau M.Biržiška net ir šito dėl amžiaus negalėjo daryti. Gyveno nepasiturinčiai“, – sakė A.Grodis.

M.Biržiška su šeima JAV./ Archyvo nuotr.

M.Biržiška tapo Lituanistikos instituto JAV nariu, bet nedalyvavo nė viename jo renginyje, nes neišgalėjo nuvykti į Čikagą. Vis dėlto M.Biržiška nepasidavė – toliau rašė, rengė naujus veikalus.

Ypač didžiavosi „Aleksandrynu“, veikalu, kuriame buvo sudėtos visų senųjų Lietuvos rašytojų biografijos. Šį darbą rengė jo brolis Vaclovas, tačiau broliui mirus M.Biržiška manė privalantis jį baigti, bijodamas, kad kitu atveju jis taip ir nebus išleistas. Be to, M.Biržiška parengė dvitomį istorinį-filosofinį leidinį „Lietuvių tautos kelias“, kuriame nuosekliai išdėstė savo požiūrį apie tai, kaip lietuviai tapo tauta, paskelbusia ir apgynusia nepriklausomybę.

Pamažu profesoriaus prestižas JAV lietuvių bendruomenėje vėl pakilo. 1955 m. suaukoti pinigai M.Biržiškai, tuomet vienam iš trijų gyvų likusių signatarų, leido su šeima įsigyti namą. Tačiau tais pačiais metais mirė jo žmona ir žentas.

Jiems mirus sunkiai pasiligojo ir M.Biržiškos dukra, kuriam laikui 73 metų M.Biržiška tapo pagrindiniu savo trijų anūkų augintoju. Nors gyveno tik iš pašalpų ir paramos, kaip ir kitus gyvenimo iššūkius, šį jis pakėlė nesiskųsdamas. Anūkė Venta jį jau gerokai vėliau apibūdino kaip „švelnų, ramų žmogų“.

Iki pat gyvenimo galo M.Biržiška išlaikė inteligentiškumą. Net ir dirbdamas namie, visada dirbdavo tik tvarkingai apsirengęs, tik su švarku.

M.Biržiškos memorialinis kambarys Signatarų namuose./ V.Kopūsto nuotr.

Mirė M.Biržiška 1962 m. nuo širdies smūgio. Savo testamente jis išreiškė norą būti palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Šiuo metu jo anūkai stengiasi, kad paskutinė profesoriaus valia būtų išpildyta.

Viekšniai saugo atminimą

Vis dėlto ir dabar signataro atminimo ženklų Lietuvoje nestinga. Ypač M.Biržiškos atminimą saugo gimtieji Viekšniai. Čia veikia M.Biržiškos įkurti Dr. A.Biržiškos sveikatos namai, M.Biržiškos ir jo brolių atminimą įamžinanti Viekšnių krašto inteligentus bei kultūros darbuotojus vienijanti Biržiškų draugija, stovi paminklas Biržiškoms, o Viekšnių muziejuje, atstatytuose M.Biržiškos vaikystės namuose, įrengta broliams Biržiškoms skirta ekspozicija.

Paminklas Biržiškų šeimai Viekšniuose./ I.Gelūno nuotr.

Anot M.Biržiškos brolio Viktoro atsiminimų, M.Biržiška sveikatos namų statybai skyrė 41 000 litų – didžiulę tiems laikams sumą. O namai buvo vienas moderniausių sveikatos centrų Lietuvoje. Didžiąją dalį pinigų M.Biržiška gavo pardavęs jam kaip signatarui priklausiusią žemę ir mišką.

„Viekšnių valsčiaus valdyba nustebo, kai brolis Mykolas pranešė, kad jis savo lėšomis statysiąs tėvo vardo sveikatos namus. Tokios dovanos valsčiaus istorija ligi tol nežinojo. Vietiniai šauliai atsisakė nuo jiems paskirto žemės sklypo namams statyti sveikatos namų naudai, vietiniai ūkininkai žemaičiai, supratę šių namų svarbą, savo arkliais nemokamai vežė plytas iš plytinės, lentas iš lentpjūvės, ir netrukus, kaip baravykas po lietaus, išdygo 3-jų aukštų mūrinis namas, su erdviais kambariais moterims gimdyvėms, gydytojo ir akušerės butais, laukiamuoju kambariu ligoniams, Rentgeno kabinetu ligoniams peršviesti “, – rašė V.Biržiška.

Pasak A.J.Gurauskaitės, Biržiškų atminimas čia gerbiamas, nes ir patys Biržiškos buvo žmonės, kurie rūpinosi ne savo, o krašto gerove.

Pastatas, kuriame įsikūrusi brolių Biržiškų memorialinė ekspozicija./ I.Gelūno nuotr.

„Senieji Viekšnių žmonės tikrai puikiai žino, kas buvo Mykolas Biržiška. Manau, kad jaunimas irgi žino, nes mes ne vieną renginį darėme, konferenciją neseniai organizavome, iš universiteto žmonės atvažiavę buvo. Toks mūsų tikslas – neužmiršti savo šviesių žmonių“, – sakė A.J.Gurauskaitė.

Gimnazija, prie kurios steigimo prisidėjo ir kuriai 1915–1922 m. vadovavo M.Biržiška, dabar vadinasi Vytauto Didžiojo gimnazija. Jos kieme 2015 m. iškilo Dariaus Bražiūno paminklas su M.Biržiškos ir kitų gimnazijos steigėjų, Jono Basanavičiaus ir Povilo Gaidelionio, biustais.

Vilniuje veikia Mykolo Biržiškos gimnazija. 1985 m. atidarytai Justiniškių rajone esančiai mokyklai M.Biržiškos vardas Vilniaus savivaldybės sprendimu buvo suteiktas 1993 m. Prie jos stovi M.Biržiškos atminimui skirtas Adolfo Teresiaus kurtas paminklas.

Vytauto Didžiojo universitete Kaune veikia Mykolo Biržiškos profesorių skaitykla. O Vilniaus universiteto Kauno fakultete įkurta profesoriaus M.Biržiškos vardo auditorija, kurią puošia guašu pieštas M.Biržiškos portretas. Universitete įsteigta ir M.Biržiškos vardo stipendija.

Kauno Dainavos rajone galima rasti Biržiškų gatvę, pavadintą Mykolo ir jo brolių garbei. Ant namo Trakų gatvėje, kur 1931–1940 m. gyveno M.Biržiška, yra atidengta memorialinė lenta.

Biržiškų gatvę galima rasti ir Vilniuje, Naujosios Vilnios rajone. O Signatarų namuose Vilniuje atidarytas Mykolo Biržiškos memorialinis kambarys, kur eksponuojami signataro daiktai, archyviniai dokumentai.