Petras Klimas

Gimė: 1891 m. vasario 23 d. Kušliškiuose, Kalvarijos valsčius.

Studijavo: baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą.

Gyveno: Maskvoje, Vilniuje, Kaune, Italijoje, Prancūzijoje.

Mirė: 1969 m. sausio 16 d. Kaune.

„Viską žino ir viską yra skaitęs“, – taip, anot diplomato Alberto Geručio, lietuviai užsienyje apibūdindavo signatarą Petrą Klimą. Diplomatą, nuo mažumės auginusį pilietines ir politines nuostatas. Teisininką, redagavusį galutinį Nepriklausomybės Akto tekstą. Kareivį, be dvejonių ir paklydimų tarnavusį valstybei. Rašytoją, preciziškai tapiusį gyvenimo pakeleivius. Skaitytoją, kuriam žodis atstojo ir įrankį siekiant tikslų, ir ramstį įveikiant iššūkius.

Vabalėlio kelionė mokslo link

Susidomėjimą kalba P.Klimas įgijo dar vaikystėje greta Kalvarijos miesto įsikūrusiame Kušliškių kaime, kur tėvą pasiekdavo Varšuvos, Peterburgo laikraščiai, tuomet draudžiama lietuviška spauda. Motina Elena Klimienė buvo „beveik beraštė“, tačiau knygnešių leidinius prireikus gabendavo į Kalvariją ir iš jos.

Kalvarijoje P.Klimas įgijo pradinį išsilavinimą, tikybos mokėsi lietuviškai, vėliau išvyko į Marijampolę, keturklasę apskrities mokyklą, kurioje „viskas buvo rusiška“. Mokyklai tapus gimnazija, čia mokyta ir gimtosios kalbos. Tiesa, P.Klimo pamokos, o gal greičiau jų aplinkybės, netenkino. „Dėl jų reikėjo keltis arba viena valanda anksčiau, arba tiek pat ilgumo pasilikti po pietų...“ – atsimena jis, būdamas 11-os kartu su klasės draugais lietuviais atsisakęs skaityti kirilica parašytas lietuviškas knygas.

Kušliškių kaimas – P.Klimo tėviškė./ Remigijaus Gulbino archyvo nuotr.

1905-aisiais P.Klimas baigė keturias gimnazijos klases ir kartu su klasės draugais išvyko į ekskursiją po Vilnių, lankėsi „Vilniaus žinių“ spaustuvėje, Petro Vileišio namuose. „Kada Petras Vileišis, mus pavaišinęs, atsisveikindamas dalijo po ryšulėlį savo knygų, aš jam pabučiavau ranką...“ – prisiminė P.Klimas. 1908-ųjų sausio 19-ąją jis pats, matyt, sekęs vyresniojo brolio Adolfo pavyzdžiu, tapo leidinio autoriumi – dienraštyje pasirodė 17-mečio feljetonas „Kalėdos – kam linksma, o kam bėdos“. Tekstas, pasirašytas Vabalėlio slapyvardžiu, „Vilniaus žiniose“ nebuvo paskutinis.

Tų pačių metų žiemą P.Klimas su bendraminčiu Juozu Papečkiu ėmėsi iniciatyvos leisti pirmąjį lietuvišką keturių–šešių puslapių Marijampolės laikraštį. Jo turinys, orientuotas į mokinių gyvenimą, polemizavo su „Vilniaus žiniomis“, kuriose autoriai rašydavo apie siaurą moksleivių akademizmą, abejingumą tautinei idėjai.

„Ir tokiuose suvaržytuose laikuose visgi atsiranda žmonės, kurie nenori pasiduoti, nenuleidžia rankų, nenori paskęsti taip saldžiam nieko neveikime“, – apie laikraštį atsiliepė publicistas Vincas Akelaitis ir įspėjo dėl galimų represijų prieš leidėjus. Spėjimas buvo teisingas – ištardytas ir atlikęs bausmę Kalvarijos kalėjime P.Klimas buvo išmestas iš mokyklos, tad savarankiškai gilino kalbų žinias. Lietuvių kalba tobulėjo rašant „Lietuvos žinioms“ ir „Lietuvos ūkininkui“.

P.Klimo portretas./ Šaltinis nežinomas

P.Klimas į gimnaziją sugrįžo, ją baigė gerais pažymiais ir Maskvos imperatoriškajame universitete nusprendė studijuoti teisę. Universitetas garsėjo puikiais dėstytojais ir didžiule biblioteka. Studentas prancūzų arba vokiečių kalbomis skaitė filosofų Voltaire'o, Karlo Marxo, Immanuelio Kanto, Friedricho Nietzschės darbus, analizavo Vakarų nuosaikiųjų ir radikaliųjų socialdemokratų bei liberalizmo klasikų teorijas. Maskvoje P.Klimas ėmėsi rinkti knygas. Čia jis taip pat nepamiršo publicistikos – tapo Maskvoje leisto laikraščio „Aušrinė“ redaktoriumi, rašė lietuviškiems leidiniams.

Kristalizavosi pilietinė ir politinė pozicija

Sulaukęs 23-ejų P.Klimas, nelaikęs diplominio egzamino ir neatsiėmęs diplomo, baigė teisės studijas, sugrįžo į tėvynę ir pradėjo visuomeninę veiklą. Prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui būsimas signataras įstojo į Jono Basanavičiaus sumanytą Lietuvių mokslo draugiją. Laikui bėgant organizacijoje teisininko įtaka išaugo – 1914–1918 metais dalyvavo visuose draugijos suvažiavimuose ir kiekviename perskaitė po pranešimą.

Draugijos gyvavimo laikotarpiu P.Klimas Maskvos universitete ketino rengti mokslinį darbą, bet tam trūko laiko – jaunuolį masino Maskvoje suaktyvėjusi lietuvių tautinė veikla. „Lietuva turi būti liuosa ir kaip kultūrinė vienata, savarankiška. Kadangi sunku laukti, jog maximum-aspiracijos tuojau galės įsikūnyti, ir Lietuva gali atsidurti arba senosios Rusijos, arba vokiečių globoje, […] mums reikia jau dabar sutariamai išdirbti mūsų politiniai reikalavimai, kurie teks įteikti mus paėmusių valstybių įstatymų leidimo įstaigoms“, – 1915 metais rašė P.Klimas, vis dažniau atvirai svarstęs apie Lietuvos nepriklausomumą.

Maskvos universiteto lietuviai studentai. Iš kairės: J.Brudza, J.Papečkys ir P.Klimas. 1914 metai./ Meilės Peikštenienės archyvo nuotr.

Dalyvaudamas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikloje, P.Klimas neapleido rašymo – pradėjo vesti dienoraštį, mokykloms pritaikė Jono Jablonskio vadovėlį „Lietuvių kalba ir sintaksė“, suvienodino rašybą visuose 1915–1917 metų Lietuvių mokslo draugijos vadovėliuose, išleido „Skaitymų knygą lietuvių kalbos pamokoms“, tris istorijos knygas, taip pat taisė ir vertino kolegų darbus. „Jau ir man iš to mūsų vadovėlių darbo ima ausyse ne juokais ūžti: žmogus ne filologas, ne žinovas turi vienas be kieno patarimo, be pasitarimo visą mūsų kalbos nenusistovėjimą ir rašybos svyravimą nustatinėti ir šiaip ar taip rasti išeitį. O pagalvoti nėra kada, nes korektūra ant korektūros ir dar rankraščiai visi reikia pataisinėti. Kad juos velniai, tuos filologus, ko jie visi išdūmė!“  – dienoraštyje rašė P.Klimas, papildomai dirbęs dar ir „Lietuvos aido“ redakcijoje.

1916-aisiais kristalizavosi politinė P.Klimo pozicija. Jis parašė po Lietuvą platintą atsišaukimą į tautiečius, kuriame užsiminė apie stiprią, lietuvišką dvasią, „laisvės-nepriklausomybės“ siekimą, prisidėjo rengiant memorandumą JAV prezidentui Woodrow Wilsonui, kur nupasakojo Rusijos imperijoje galiojusius ribojimus ir draudimus, sukūrė apybraižą apie Lietuvos istorinių ir etnografinių ribų kaitą. P.Klimas buvo pirmasis, pasiūlęs Lietuvos ribas nubrėžti pagal statistinius ir geografinius duomenis, gyventojų kilmę, vartotą kalbą ir religiją.

Būsimasis signataras turėjo aiškią nuomonę dėl kelio siekiant Lietuvos savarankiškumo – oponavo Rusijai, Lenkijos siekiui atkurti panašią valstybę į Abiejų Tautų Respubliką (ATR) ir tikėjo, kad iškeliant Lietuvos valstybės klausimą „tik vokiečiai čia ir gali padėti“.

Nepailstantis raštvedys

P.Klimas, tapęs Lietuvos Tarybos nariu, atliko dokumentuotojo darbą, rengė posėdžių stenogramas, prisidėjo rašant rezoliucijų projektus, kad ir vadinamąjį Gruodžio 11-osios memorandumą, nuo kurio vėliau siekė atsiriboti, aktualiomis temomis nevengė savo nuomonės pareikšti. Politikas, nepriklausęs jokiai partijai, simpatizavo kairiesiems, o retkarčiais balansavo skirtingų pažiūrų viduryje.

Darbą Lietuvos Taryboje P.Klimas visą laiką derino su faktinio redaktoriaus pareigomis „Lietuvos aide“. Rašydamas autorius neslėpė asmeninių nuostatų, nušvietė tautų apsisprendimo teisės temą, nepaisydamas cenzūros vartojo žodžius „nepriklausomybė“, „Lietuvos valstybė“, „nepriklausomas valstybinis gyvenimas“. Šie žodžiai 1918-ųjų vasario 16 dieną nugulė ir galutinai P.Klimo suredaguotame Nepriklausomybės Akte. „Šiandien Lietuvių Komiteto bute mažam kambarėly susikimšusi Taryba „paskelbė“ vienu balsu Lietuvos nepriklausomybę. Tai yra susijungusios Tarybos vaisius. Tai yra pamatinės reikšmės aktas Lietuvos istorijoje“, – dienoraštyje pažymėjo signataras ir stengėsi kuo greičiau Akto tekstą paskelbti „Lietuvos aide“. Žinia apie nepriklausomą Lietuvos valstybę greitai pasklido ir pasiekė Vokietiją.

Po kelių mėnesių, pradėjęs „bodėtis“ darbu redakcijoje, P.Klimas paliko „Lietuvos aidą“. Bendradarbio Jono Pajaujo teigimu, iš faktinio redaktoriaus buvo ko mokytis, „o ypač – rašto kalbos“.

P.Klimas rašydamas ironizavo, šmaikštavo, be užuolankų, tiksliai ir tapybiškai nupasakodavo situacijas, piešdavo asmenybių portretus. Štai kaip jis apibūdino užsienio reikalų ministrą Vladą Jurgutį: „Eruditas, švelnus, mandagus, niekuo nepasitikįs, nervingas, karštuolis […] visko imdavosi karštai, nervingai […]. [Purickis] niekados nebėgiojo po kabinetą, kaip tai nuolatos darė Jurgutis, nerimaudamas net dėl kurjerio suknarkimo prieškambary.“ Teisininko išsilavinimą turinčiam ir bendrinės kalbos normas formavusiam signatarui nebuvo problemų mintis dėstyti ir lakoniškai – kitaip vargu ar būtų galėjęs redaguoti priimtą pirmosios Lietuvos Laikinosios Konstitucijos tekstą.

Rašymas virto P.Klimo kasdienybe jam tapus jauniausiu Lietuvos delegacijos nariu Paryžiaus taikos konferencijoje. Vertimai, posėdžių protokolai, notos užsienio valstybėms, propagandos literatūra, informaciniai pranešimai, publikacijos spaudoje, laiškai Užsienio reikalų ministerijai – viskas kurta tik jo pirštais. Raštų turinys siejosi ne tik su einamaisiais reikalais, bet, pavyzdžiui, ir su Vilniaus klausimu, dėl kurio P.Klimas neturėjo abejonių – Vilnius privalo likti lietuvių gyvenimo centras ir Lietuvos sostinė.

Lietuvos ambasada Paryžiuje. 1935 m. kovas./ Remigijaus Gulbino archyvo nuotr.

Kita tema – Klaipėdos likimas. P.Klimas pasisakė už bendradarbiavimą su Santarvės bloku vardan pajūrio krašto prijungimo prie Lietuvos teritorijos. Signataro nuomonė šia tema keitėsi artėjant Antrajam pasauliniam karui – pajutęs pajūrio krašto galimą netektį, jis ėmė svarstyti, kad jam teikiama „per daug reikšmės“. „Man rodosi, mes neturime mūsų gyvybinius interesus laikyti priklausomais nuo Klaipėdos, kuri tėra maža mūsų teritorijos dalis“, – 1939 metais laiške J.Urbšiui rašė jis.

Lietuvybės propaganda

1923 m. rugsėjį prasidėjo diplomatinė P.Klimo karjera. Gal ne tokia įtempta kaip nepriklausomybės kūrimo, Lietuvos sienų formavimo laikotarpiu, bet veiklos, aiškinant, kas ta Lietuva, paneigiant klaidingą apie ją skleistą informaciją, formuojant teigiamą nuomonę, signatarui netrūko.

Pirmoji pasiuntinybė, Roma, lietuviui iš pradžių nepadarė didelio įspūdžio – laiškas iš Italijos keliavo prisodrintas išraiškingų būdvardžių: „Visur pilna plytgalių, popierių, druzgų ir dulkių. Medžiai palši nuo saulės ir dulkių, žolė išdžiūvusi, žmonės apskarę, moterys vaikais aplipusios. Ir čia visur apšnerkšta, dulkina – apleista ir be galo palša.“ Tačiau, kai Romą prireikė keisti į Paryžių, P.Klimas netryško noru ją palikti. „Noro [išsikelti] didelio neturime, bet tarnauti reikia kareiviškai“, – Juozui Tumui-Vaižgantui rašė jis.

Paskyrimą tarpininkauti Paryžiuje galima būtų laikyti diplomatinio P.Klimo kelio viršūne. Čia jis dirbo intensyviau ir gerokai ilgiau nei Romoje, aktyviai užsiėmė Lietuvos kultūros propaganda, pavyzdžiui, rūpinosi gimtinę reprezentuojančių knygų leidyba ir visgi manė, kad žurnalistų atvykimas Lietuvon kurtų didesnę naudą. Pasiuntinys ir pats nevengė rašyti – 1925–1930 metais Prancūzijos spaudoje publikavo 53 tekstus apie tėvynės istoriją, etnografiją, pramonę, politiką, parengė kelionių įspūdžių pasakojimą „Po blyškiu Lietuvos dangumi“.

„Mes rodėme tai, ką mes tikrai turėjome. Mūsų kuklumas buvo geriausia propaganda. Kitų mes nejuodinome ir savęs nebalinome. Girtis nemėgome, didžiuotis vengėme. Silpnybes patys stengėmės šalinti. Daugelis prancūzų man sakydavo: „Jūsų propaganda yra padori, ji pati veiksmingiausia [...]“, – atsiminimuose tikino P.Klimas, pats žavėjęsis prancūzų kalba ir kultūra, manęs, kad jos puikiai įsilietų į kasdienybę Lietuvoje.

Palikęs Paryžių, P.Klimas tėvynei atstovavo Briuselyje, Madride, dėl ko teko mokytis ispanų kalbos, Lisabonoje ir Liuksemburge. Tiesa, biografijos apie P.Klimą autorės Vilmos Bukaitės teigimu, šių šalių tarptautinis politinis svoris buvo žymiai mažesnis nei Prancūzijos. Tarnybos metais Madride ir Lisabonoje P.Klimas lankėsi tik kartą, atstovavimas Liuksemburge greičiausiai buvo tik mandagus gestas, o su Briuseliu mezgėsi glaudūs prekybiniai ryšiai.

Dėl sovietų okupacijos kaltino save

Neįsipareigojęs partiniais ryšiais, užsienyje dirbantis P.Klimas sekdavo politinius procesus Lietuvoje. Jis manė, kad partiškumas valstybininkams trukdo puoselėti visuomenės saugumą ir gerovę, priimdamas sprendimus dažnai balansuodavo ties kompromiso riba, tačiau vertybiškai suko į kairę, buvo įsitikinęs, kad ministrais turėtų tapti tik rinkimus laimėjusių partijų nariai arba su šiomis partijomis susiję žmonės.

Mąstydamas apie prarastą Vilnių, P.Klimas teigė besitikintis, kad Lietuvos ir Sovietų Sąjungos bendradarbiavimas artins jo susigrąžinimą. Tiesa, signataro pozicija Sovietų Sąjungos klausimu nebuvo visiškai išgryninta: jis akcentavo, kad SSRS galėtų tapti Lietuvos ramsčiu, kad Lietuva ir Rusija neturi bendros sienos, tad nėra ko jaudintis dėl sovietų noro kėsintis į jos žemes. Kita vertus, P.Klimas įtarė, kad maskvėnai gali būti „izoliacijos autoriai ir promotoriai“.

Vokiečius diplomatas asmeniniuose susirašinėjimuose su J.Tumu-Vaižgantu įvardijo kaip didžiausią Lietuvos pavojų, o ir su lenkais normalizuotus santykius matė tik išsprendus okupuoto Vilniaus klausimą, įtarinėjo, kad Lenkija Lietuvą įtraukė į savo įtakos sferą.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui P.Klimas daugiau nei aštuonis mėnesius praleido Paryžiuje ir karo beveik nejautė. Vėliau vokiečiams artėjant, signatarui ir jo šeimai teko judėti gilyn į Prancūziją iki Graso, kur visi įsikūrė „Svėdasų“ viloje. Net ir gyvendamas toli nuo Lietuvos, P.Klimas mąstė apie jos padėtį. Neutralios valstybės pozicija diplomatui, anot V.Bukaitės, atrodė tinkamiausia. Tačiau tokia laikysena ir Lietuvos dydis pranašavo, kad į mažųjų valstybių, o tuo labiau nepalaikančių nė vienos pusės, interesus, perbraižant Europos žemėlapį, nebus atsižvelgta.

P.Klimo teigimu, Lietuva būtų mielai įsijungusi į karą, tačiau nežinojo, prieš ką kovoti: Klaipėdos kraštą atplėšusią Vokietiją, Vilnių paveržusią Lenkiją ar galimą okupantę SSRS. Lietuvos padėtis esanti „išskirtinė ir siaubinga“, – tuomet sakė Politikos departamento direktoriaus pavaduotojas ekonomikos reikalams R.Renomu de la Baume.

B.Klimienė su vaikais Egle ir Petru Paryžiuje, 1931 m./ Remigijaus Gulbino archyvo nuotr.

Į Lietuvą įsiveržus sovietams, dėl okupacijos P.Klimas kaltino save – kad buvo „paskendęs prancūzų nelaimėse ir pilname vagabondage“. Jis ragino nepasiduodi neteisėtiems aktams, ieškoti užsienio valstybių paramos. „Visos orientacijos mums turi būti geros, jei jos duoda rezultatus ir veda prie Lietuvos išlaisvinimo“, – neišskirdamas Vokietijos, kaip galimos partnerės, aiškino P.Klimas. V.Bukaitė apibendrino – 1940-ųjų rudenį aktyvus P.Klimo politinės veiklos periodas baigėsi.

Literatūros neišsižadėjo net lageryje

Laisvalaikiu P.Klimas neatsitraukdavo nuo knygų: kolekcionavo lituanistinę literatūrą, rinko išskirtinę iki tol nenaudotą istorinę medžiagą, ją nagrinėjo, vertingų leidinių ieškodavo užsienyje, lankydavosi pas bukinistus, antikvariatuose. Eruditas surinko ne mažiau kaip 3020 knygų. J.Tumas-Vaižgantas Kaune „Eglutės“ vilą besistatančiam P.Klimui juokais palinkėjo: „Skaistaus proto sumesti, kur Tu dėsi tą didžiulę savo biblioteką“. Imtis gilesnių tyrinėjimų signataras ketino vėlesniais metais, baigęs valstybės tarnybą, tačiau tam sutrukdė karas.

1940-ųjų rugpjūtį sovietų ambasados darbuotojai įsiveržė į lietuvių turto sandėliavimui išnuomotus garažus ir išsivežė juose rastą turtą, tarp kurio buvo ir ten saugomi Klimų šeimos daiktai. P.Klimas labiausiai gailėjo prarastos bibliotekos: „Man tai yra baisus nuostolis ypatingai dėl bibliotekos, kurią aš rinkau per 25 metus ir negailėdamas išlaidų.“ Įpusėjus karui, dalį knygų šeimai pavyko rasti Paryžiaus antikvariatuose. Kaune „Eglutės“ viloje laikytą biblioteką sovietai išmetė pro langą – vieni leidiniai atsidūrė popieriaus fabrike, kitus susirinko ir vėliau savininkui grąžino nepažįstamieji.

Klasikinė, filosofinė literatūra, užsienio spauda, artimųjų laiškai tapo vieninteliais P.Klimo ramsčiais jam atsidūrus lageryje. Kelionė jo link prasidėjo 1943-iųjų liepos 5 dieną, kai italų pareigūnai pasibeldė į „Svėdasų“ vilos duris ir parodė kratos orderį. Jos laimikis buvo menkavertis, tad ir griežtos sankcijos P.Klimui negrėsė. Tačiau tai buvo tik pradžia – rugsėjo 18 dieną po kratos Klimų namuose Vokietijos gestapo pareigūnai P.Klimą areštavo ir perspėjo – „greitai negrįšiąs“. Signataras atsidūrė XIX amžiuje statytame kalėjime Freno mieste. Vėliau aplankytų kalėjimų skaičius išaugo iki 15-os – P.Klimą, kuriam nebuvo suformuotas joks kaltinimas, gabeno pirmyn atgal po Prancūziją, Vokietiją, Belgiją, Lenkiją, Vokietiją. 1944-ųjų kovo 19 dieną jis išėjo į laisvę.

Kitąmet P.Klimas buvo suimtas saugumiečių. „Kaltinamas tuo, kad kartu su kaltinamaisiais Lastiene ir Petkevičiumi parengė antisovietinį, šmeižikišką memorandumą siuntimui į Angliją ir Ameriką, taip pat platino antisovietinę literatūrą“, – toks buvo NKGB suformuotas kaltinimas. Signataras pateko į Lukiškių kalėjimą, tada – dešimtmečiui į buvusį Kopeisko lagerį Sibire. Darbo iškankintas P.Klimas susirgo chronišku bronchitu, diabetu, mikro ir makroangiotopija, pakito tinklainė, medikai konstatavo širdies ydą ir kataraktą. Į laisvę P.Klimas išėjo kiek anksčiau, nei planuota – per 1954 metų Kūčias.

Signatarui nebuvo lengva įsilieti į kasdienį gyvenimą sugrįžus iš tremties. Sutrikęs regėjimas trukdė dirbti ir užsiimti anksčiau įprasta veikla. Nepaisant to, susirašinėdamas su dukra Egle, kurios vyras diplomatas Japonijoje dirbo ambasadoriaus patarėju, P.Klimas išreiškė norą susipažinti su šios šalies istorija, menu, literatūra, filosofija ir prašė apie tai atsiųsti knygą. Jis taip pat sugebėjo parengti išsamų leidinį „Visų dienų apmąstymai: filosofijos pradmenys“, pradėjo rašyti memuarus. Sveikata silpnėjo. „Nenoriu nei skaityti, nei rašyti. Net laiško nepajėgiu suregzti. Liūdna, be galo liūdna, kaip niekad pirmiau man nebuvo“, – sūnui Petrui jaunesniajam rašė P.Klimas.

Sulaukęs 77-erių žiemą signataras mirė. Buvo palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Parengta pagal Vilmos Bukaitės biografiją „Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas“.