Kazimieras Steponas Šaulys

Gimė: 1872 metų sausio 28 dieną, Stemplių kaime, Šilutės rajone.

Studijavo: Kauno kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje, išklausė sociologijos kursus Varšuvoje.

Gyveno: Kaune, Panevėžyje, Šveicarijoje.

Mirė: 1964 m. gegužės 9 d. Lugane, Šveicarijoje.

Dėdė. Taip Stemplių kaime iki šiol yra vadinamas Vasario 16-osios akto signataras Kazimieras Steponas Šaulys. Šio žmogaus gyvenimas su Lietuvos politika mažai pynėsi, tačiau jo nuveikti darbai išliko daugybės žmonių atmintyje. Tai žmogus, parašu sutvirtinęs Lietuvos nepriklausomybę. Tai kunigas, užauginęs aštuonetą brolio vaikų. Tai balsas, kuris sovietmečiu iš už geležinės uždangos sveikindavo Lietuvą su Kalėdomis ir Velykomis.

Stemplių kaime dar atsimena „dėdę“

Kelionė į signataro gimtinę nežadėjo nieko ypatingo. Dauguma oficialių šaltinių, kalbėdami apie  K.S.Šaulio gyvenimą, pateikia tik trumpą sausą bažnyčios žmogaus biografiją. Tačiau paaiškėjo, kad jo didybė reiškėsi mažuose dalykuose.

Stemplės – taip vadinasi kaimas Šilutės rajone, kuriame 1872 metų sausio 28 dieną gimė būsimas Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Steponas Šaulys.

Kaimas yra pusiaukelėje tarp Kvėdarnos ir Švėkšnos. Vaizdingi Žemaitijos kloniai, miškeliai, vingiuoti keliai. Panašu, kad Stemplių kaimo dvasia gyva iki šiol, nors ir gerokai aplamdyta.

Bažnyčia – lyg kaimo perlas. Aplinkui tvarkinga. Ką sunku būtų pasakyti apie apleistą parduotuvės pastatą, prastokai atrodančius namus, kuriuos, tikėtina, sovietmečio pradžioje statė paskubomis.

Stemplių kaimas yra pusiaukelėje tarp Kvėdarnos ir Švėkšnos./ A. Januševičiaus nuotr.

Kairėje pusėje jau baigėsi namų eilė. Už paskutinio raudono pastato – storų šimtamečių liepų kelmai ir stogastulpis. Žinoma, jis skirtas signatarui atminti. Gal tik tiek ir liko?

Raudonojo namo kieme pasitinka garbaus amžiaus žmonių pora. Ar pažįsta, ar žino ką nors apie žmogų, kuriam už kelių metrų yra nudrožtas stogastulpis?

„Taigi dėdė – mūsų prelatas“, – vienas per kitą ištaria Vytautas ir Janina Arnašiai. Pasirodo, kad Vytautui jis yra tikras giminaitis, o dėde jį vadino kone kiekvienas, kuris tik pažinojo.

Tai dar ne visi kunigo giminės šiame kaime. Vytautas pasiūlo užsukti pas Bliūdžius, kurie netoliese gyvena vienkiemyje – pravažiuoti stogastulpį ir iškart pasukti į laukus – graži sodyba matosi nuo kelio.

Taip pat pasiūlė pakalbinti Praną Lomsargį, gyvenantį Priekulėje. Vyras su K.S.Šauliu susirašinėjo ir tuomet, kai šis emigravo iš Lietuvos ir gyveno Šveicarijoje. Visi šie žmonės vienodai artimi signatarui – jo brolio anūkai.

Pas Janiną ir Vaclovą Bliūdžius sodyboje nuo vaisių svyra senos obelys, amsi šuo. Šeimininkai ištraukia knygą apie dėdę ir komentuoja kas antrą nuotrauką – visi pažįstami. Kai kur ir Janinos mama pakliuvusi. Ta pati vyriausioji sesuo, kuriai dėdė padėjo užauginti dar septynis brolius ir seseris.

Dar viena nuotrauka, daryta prie šios sodybos šulinio. Iš jo signataras yra gėręs. Deja, pačios signataro sodybos jau nebėra. Ji buvo prie kelio, kur ir stovi medinis stogastulpis, kur dar stūkso gėlių klombomis virtę didžiulių liepų kelmai. Šios liepos būdavo tarsi vartai į Šaulių sodybą.

K.S.Šaulio giminės. Iš kairės: Janina Bliūdžiuvienė, Dalia Lekavičienė, Lina Jonušauskienė, Vaclovas Bliūdžius, Petras Lekavičius./ A.Pelakausko nuotr.

Signataras prašė atsiųsti Lietuvos žemėlapį

Priekulėje gyvenantis Pranas Lomsargis visą gyvenimą dirbo mokytoju. Garbaus amžiaus vyras niekam neprasitardavo apie savo giminystės ryšius su signataru. To nežinojo dauguma kolegų. Ką jau kalbėti apie mokinius. Pasirodo, kad jį su K.S.Šauliu siejo ne tik giminystė, bet ir daugybė laiškų.

P.Lomsargis papasakojo, ką žino apie savo mamos šeimos istoriją. Taip jau nutiko, kad gausi kunigo brolio šeima per gana trumpą laiką liko be maitintojų – nuo vėžio mirė brolio žmona, o vėliau ir pats jo brolis. Šis kirto rugius, sukaito, o vėliau atsigėrė ledinio vandens. Netrukus mirė nuo plaučių uždegimo.

Aštuonetą vaikų lyg tikras tėvas padėjo užauginti signataras – rėmė pinigais, dažnai lankė. Su kunigo pagalba visus mažesniuosius sugebėjo užauginti vyriausioji kunigo brolio dukra, kuriai tokia atsakomybė krito dar pilnametystės nesulaukus.

Vaikų niekas niekur neišdalijo ir neišskyrė. Globos ėmėsi dėdė: „Tie vaikai dažnai sakydavo – jei ne dėdė, nebūtume išgyvenę. Labai pagarbiai apie jį kalbėdavo. Buvo kaip tėvas, rūpestingas, lankydavosi, domėjosi, kaip tvarkosi. Vis skatino ir ragino mokytis. Du vaikai baigė aukštuosius mokslus.“

Pranas Lomsargis./ A.Januševičiaus nuotr.

P.Lomsargis buvo dar vaikas, kai dėdė emigravo į Šveicariją. Po kurio laiko signataras pradėjo su giminaičiais susirašinėti: „Man atsiųsdavo sveikinimų švenčių proga su Šveicarijos vaizdais. Vis kalbėdavo per „Amerikos balsą“, o gal ir per Vatikano radiją – sveikino Lietuvos žmones su religinėmis šventėmis. Visada klausydavome radijo, gal išgirsime dėdę kalbant.“

Laiškuose K.S.Šaulys apie politiką nekalbėdavo. Tik klausdavo, kaip sekasi. O kartą paprašė atsiųsti šį tą netikėto: „Viename laiške jis manęs paprašė, kad atsiųsčiau Lietuvos žemėlapį. Sakė, kad norėtų jį turėti. Jis man atsiuntė šveicarišką laikrodėlį – dabar jau jo nebeturiu, seni laikai“, – prisimena P.Lomsargis.

Vyras pasakoja, kad signataro tėvas Petras buvo šviesus žmogus. Turėjo įvairių knygų. Tarp jų – vyskupo Valančiaus knygelių, Naująjį Testamentą. K.S.Šaulys skaityti ir rašyti išmoko jau namuose iš savo tėvo. Tik vėliau tėvas jį atvežė mokytis į Švėkšną.

Kazimieras Steponas Šaulys./ Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Kodėl signataras po Nepriklausomybės akto pasirašymo beveik nedalyvavo politikoje? P.Lomsargio nuomone, kai jis išvyko iš Vilniaus į Kauną, tiesiog nusprendė dirbti pagal profesiją. Gilinosi į Bažnyčios teisę, kanonus. Vėliau tapo Popiežiaus rūmų prelatu. Tai garbingas religinis titulas.

Vyras neabejoja, kad sovietmečiu saugumas puikiai žinojo, kas yra jo giminaitis: „Manau, kad žinojo. Stengėmės, kad iš mūsų nieko nesužinotų. Viena signataro dukterėčia buvo mokytoja. Vietos valdžia reikšdavo didelius priekaištus jai. Ir man prikaišiodavo. Kodėl mūsų neišvežė? Gal dėl to, kad tėvas buvo ligonis? O gal norėjo pademonstruoti, kokie jie geri Lietuvos žmonėms?“

Knyga apie K.S.Šaulį./ A.Januševičiaus nuotr.

Kazimiero Stepono Šaulio veikla:

1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime.

1917 m. Lietuvių konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą.

1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

1920 m. K.S.Šaulys buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Jo rūpesčiu Panevėžyje buvo įkurta „Saulės“ švietimo draugija, labdaros draugija beglobiams žmonėms remti, „Motinėlės“ draugija neturtingiems gabiems, mokslo siekiantiems jaunuoliams.

1944-ųjų vasarą, vengdamas galimų represijų, pasitraukė į Vokietiją, apsigyveno Šveicarijoje.

Mirė 1964 m. gegužės 9 d. Lugane (Šveicarija). Palaidotas kapinėse netoli Lugano. 1968 m. jo palaikai perkelti į lietuvių koplyčią Campo Verano kapinėse Romoje.