Alfonsas Petrulis

Gimė: 1873 m. rugpjūčio 4 d. Kateliškių kaime, Panevėžio apskrityje, dabartiniame Biržų rajone netoli Vabalninko.

Studijavo: Lvovo veterinarijos institute tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje, vėliau mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje.

Gyveno: Lvove, Vilniuje, daug kartų kraustėsi iš vienos parapijos į kitą.

Mirė: 1928 m. kovo 7 d. A.Petrulis buvo perkeltas į Musninkus, ten ir mirė birželio 28 d. nuo širdies smūgio, eidamas 55-uosius gyvenimo metus.

Vieno iš keturių kunigų, pasirašiusių Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, Alfonso Petrulio, dvasinė veikla visą jo gyvenimą buvo glaudžiai susijusi su lietuvybės puoselėjimu. Dar tada, kai nepriklausomybė atrodė tik miražas, A.Petrulis kunigaudamas ne tik rūpinosi parapijiečiais, bet ir padėjo steigti lietuviškas draugijas, kūrė lietuvišką spaudą ir gynė tikinčių lietuvių teisę į lietuviškas mišias.

Nors ir būdamas kunigu, A.Petrulis rūpinosi ne tik religiniu, bet ir moksliniu lietuvių švietimu. Jis pabrėžė, kad svarbu skatinti žmones pasitikėti mokslu ir domėtis juos supančia aplinka, nes tai padeda suprasti, „kaip Viešpats Dievas padarė pasaulį ir jį valdo“. „Arkimėdas ir jo išradimai“, „Niutonas ir jo išradimai“, „Telefonas“, „Edisonas ir jojo kalbamoji mašina“ – tai kelių A.Petrulio straipsnių, kuriais jis siekė supažindinti lietuvius su mokslo pažanga ir atradimais, pavadinimai.

Mokėjo šešias kalbas

A.Petrulis gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Kateliškių kaime Panevėžio apskrityje, dabartiniame Biržų rajone netoli Vabalninko. Jo tėvai Juozapas ir Izabelė buvo ūkininkai, save laikė lietuviais. Šeimoje augo penki vaikai: broliai Alfonsas, Vytautas ir Boleslovas bei seserys Emilija ir Adelė. A.Petrulis buvo vyriausias iš jų.  

Būsimasis signataras iš pradžių buvo mokomas namuose, 1889 m. puikiais pažymiais baigė Šiaulių gimnaziją ir 1891 m. įstojo į Žemaičių (Varnių) vyskupijos kunigų seminariją. Vienas jo dėstytojų čia buvo Jonas Mačiulis-Maironis, kurio įtaka jaunų klierikų lietuvybės žadinimui buvo didelė.

1895 m. A.Petrulis išlaikė baigiamuosius egzaminus, bet kunigystės šventimų nepriėmė, nes buvo per jaunas ir norėjo įsitikinti savo pašaukimu. Lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų ir lotynų kalbas mokėjęs A.Petrulis dvejus metus praleido Lvovo mieste tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje, kur studijavo veterinariją.

Pasak 15min kalbinto A.Petrulio brolio Boleslovo anūko Kęstučio Petrulio, vieno artimiausių A.Petrulio gyvų giminaičių, studijuodamas veterinariją A.Petrulis „realizavo savo antrąją svajonę“. Tačiau kunigo pašaukimas galiausiai nugalėjo – 1897 m. jis grįžo į Lietuvą, į Vilniaus kunigų seminariją.

Kunigu A.Petrulis buvo įšventintas 1899 m., gavo paskyrimą į Vilniaus Petro ir Povilo bažnyčią, ir nuo tada jis kunigavo iki pat mirties.

A.Petrulio tėvai tikėjosi, kad paskirtas kunigauti jis bus netoli namų, gal net tame pačiame Vabalninke. Bet likimas ir A.Petrulio noras kovoti už lietuvių teises lėmė kitaip. Per dvidešimt devynerius kunigavimo metus iš vienos parapijos į kitą jam teko kraustytis net devynis kartus – dažniau nei daugumai kunigų. Vilnius, Bogdanovas, Joniškis, Maišiagala, Nalibokai, Marcinkonys, Pivašiūnai, Paparčiai, Musninkai – per šias vietas driekėsi A.Petrulio gyvenimo kelias, jis buvo vikaru ar klebonu. Ilgai jis užsibuvo tik Pivašiūnuose, kur praleido 16 metų.

„Visi šitie kilnojimai nebuvo lengvi, ne taip kaip dabar, kai pasiimi sunkvežimį, susikrauni daiktus ir važiuoji. Tada to viso nebuvo, su arkliais ir lagaminėliais tiktai, gal į Nalibokus tik geležinkeliu vyko. Bet jis dėl valstybės reikalų savo gerovės nekūrė. Kaip kunigas jis nekaupė turto“, – sakė K.Petrulis.

A.Petrulio šeima: iš kairės motina, brolis Vytautas Petrulis, tėvas Juozapas Petrulis. Stovi Boleslovas ir Alfonsas Petruliai. XX a. 2 deš./ Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Kovojo už lietuvybę

Norint suprasti, kodėl A.Petrulis tiek kraustėsi, svarbu suvokti tuometinę padėtį Vilniaus vyskupijoje. Daugelis parapijų čia buvo mišrios – jose gyveno ir lietuvių, ir lenkų. Carinės Rusijos valdymo metais tarp lietuvių ir lenkų mišriose parapijose nuolat laikėsi įtampa dėl to, kuriomis kalbomis turi vykti pamaldos.

Lenkai dažniausiai užėmė aukštesnę padėtį tiek bažnytinėje, tiek pasaulietinėje hierarchijose. Dauguma klebonų ir dvarininkų buvo lenkai ar sulenkėję lietuviai, o paprasti valstiečiai buvo lietuviai. Lenkai klebonai dažnai nenorėjo leisti bažnyčiose laikyti pamaldų lietuvių kalba net ten, kur lietuvių gyveno daugiau negu lenkų, dvarininkai taip pat siekė išguiti „pagonišką“ lietuvių kalbą iš bažnyčių ten, kur ši dar egzistavo.

„Dievas lietuvių cholopų kalbos nesupranta“ – toks posakis egzistavo tada. Tai prisidėjo prie lietuvių, ne tik bajorų, bet ir valstiečių, lenkėjimo – daugelyje parapijų kalba, kuria kalbėjo kunigas ir vykdavo pamaldos, ilgainiui imdavo kalbėti ir parapijiečiai. Ypač jei kunigas pasakydavo, kad meldžiantis ne ta kalba, Dievui nepatiksią.

A.Petrulis su tokia padėtimi taikstytis nenorėjo. Dirbdamas tiek lietuviškose, tiek mišriose parapijose, A.Petrulis visur sakė pamokslus ne tik lenkiškai, kaip tuomet bažnyčiose buvo įprasta, bet ir lietuviškai. Taip pat jis steigė lietuviškas draugijas, nuosekliai pasisakė už lietuvių kalbos lygiavertiškumą, skatino mokytis ja skaityti. To lenkų dominuojama vyskupijos vadovybė toleruoti nenorėjo, ir iki įsitvirtinimo Pivašiūnuose jis buvo nuolat kilnojamas iš vienos atokios vietos į kitą, grūdamas toli nuo Vilniaus. Kai kuriais atvejais jis tapdavo ir bažnytinių vidaus intrigų auka.

A.Petrulis kunigaudamas kovojo tiek su Lietuvos rusifikacija, tiek su polonizacija. Jis siekė, kad lietuvių kalba nebūtų išbraukta iš bažnytinio gyvenimo, suvokdamas, kad kaimo žmonės galiausiai ima save tapatinti su kalba, kuria meldžiasi, ir kad lietuvių kultūrai kyla pavojus.  Pavyzdžiui, 1905 m., klebonaudamas Maišiagaloje, jis apvažiavęs parapiją rado daug sodžių, kurių gyventojai šneka lietuviškai, nepaisant to, kad buvę Maišiagalos klebonai teigė, esą „lietuviško gaivalo“ parapijoje nebėra, ir mišias laikė vien lenkiškai.

A.Petrulis pradėjo kartą per savaitę mokyti vaikus katekizmo lietuviškai, taip pat kartą per mėnesį  skaityti pamaldas lietuviškai. Dėl to pasipylė skundai, lenkiški laikraščiai dažnai negailėjo jam karčių epitetų ir skleidė dezinformaciją. Laikraštis „Goniec Wieczorny“ rašė, esą A.Petrulis niekina lenkus, nurodė visiems vietiniams išmokti lietuviškai, sakydamas, kad antraip nevykdys jiems dvasinių pareigų.

Į tai A.Petrulis laikraštyje „Vilniaus žinios“ atsakė savo straipsniu, teigdamas, kad jis viso labo pradėjęs skaityti pridėtines pamaldas lietuviškai. Jis pažymėjo, kad visos pamaldos lenkų kalba lieka ir kad lenkams jokios skriaudos nedaroma.

Spaudoje, nepaisant to, pasirodė ir daugiau prieš kunigą nukreiptų straipsnių. Juose jis paniekinamai vadinamas „litvomanu“, kaltinamas negebėjimu kalbėti lenkų kalba. Galiausiai neapsikentęs vyskupas jį iškėlė iš Maišiagalos ir net pareikalavo pačiam grąžinti dalį skolon paimtų lėšų, skirtų Maišiagalos bažnyčios remontui.

Skatino ir kultūrą

Toliau blaškomas po parapijas, kur tik galėjo, A.Petrulis skatino lietuvišką kultūrą. Pavyzdžiui, Marcinkonyse jis organizavo tautinių šokių ir lietuviškų dainų vakarus, lietuviškus spektaklius. Giedama buvo ir „Tautiška giesmė“.

„Surinkti tuo metu tokį gausų chorą, skatinti lietuviškai dainuoti buvo didelis menas tais laikais. Tai parodo, koks buvo didelis kunigo Petrulio autoritetas Marcinkonyse“, – apie savo giminaičio pasiekimus kalbėjo K.Petrulis.

K.Petrulio surinktas choras. / Nuotr. iš Seimo puslapio

A.Petrulis atkakliai parapijiečius ragino skaityti laikraščius, knygas, skirti dėmesį vaikų švietimui. 1910 m. Marcinkonyse A.Petrulis, nepatenkinus jo prašymo įsteigti pradžios mokyklą lietuvių kalba, tiesiog įsteigė slaptą lietuvišką mokyklą. Pas išsilavinusį kunigą lankėsi ir lietuvių inteligentai – gamtininkas Tadas Ivanauskas, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius.

1911 m. A.Petrulis buvo darsyk perkeltas į Pivašiūnus. „Tris kartus mane sudeginai, kiek kartų dar deginsi...“ – anot K.Petrulio, tai vyskupui, sužinojęs apie perkėlimą, ištarė kunigas ir būsimasis signataras.

Pivašiūnuose gyventojų daugumą sudarė lietuviai, bet bažnytinėse apeigose vyravo lenkų kalba. A.Petrulis stengėsi, kad kalbų teisės būtų suvienodintos. Ir čia A.Petrulis rūpinosi tiek kultūriniu, tiek ekonominiu parapijiečių lygio kėlimu. Lietuviškas choras, Blaivybės draugija, lietuvių švietimo draugija „Rytas“, Ūkio ir Vartotojų draugijos – prie visų jų įsikūrimo prisidėjo veiklus kunigas. Jis pasirūpino netgi arbatinės blaivininkams atidarymu.

„Faktiškai jis atlietuvino šitą kraštą. Skaitant pranešimą Pivašiūnuose, dar teko sutikti žmonių, kurių seneliai jiems pasakojo, kiek Petrulis čia nuveikė“, – pasakojo K.Petrulis.

Skelbė straipsnius apie Archimedą ir Newtoną

A.Petrulio veikla neapsiribojo jo parapija. Jis stengėsi vienyti Vilniaus vyskupijos kunigus lietuvius, ragino kartu kreiptis tiesiai į Romą ir popiežių, siekiant pranešti apie „apverktiną padėjimą lietuvių, turinčių tokią dvasišką valdžią, kokia yra Vilniaus vyskupystėj“, kaltino Vilniaus vyskupą E.von Roppą lietuvių skriaudimu ir „lenkystės platinimu“. Buvo komisijų dėl kalbų vartojimo Vilniaus vyskupystėje narys, aktyviai siekė to, kad mišriose parapijose pamaldos vyktų ir lenkų, ir lietuvių kalbomis.

A.Petrulis su bendraminčiu Daugų klebonu Vladu Mironu, būsimu ministru pirmininku, prisidėjo ir prie 1911–1915 m. ėjusio laikraščio „Aušra“ leidimo. Nedidelio formato, plonas leidinys buvo tyčia leidžiamas toks, kad lengvai pasiektų Vilniaus krašto lietuvius, taip pat ir neturtingus. Leidėjai siekė skatinti tautinį sąmoningumą, paveikti lietuvius, kurie namie šneka lietuviškai, bet viešumoje jau gėdisi kalbėti šia kalba.

A.Petrulis „Aušroje“ skelbė informacinio ir šviečiamojo pobūdžio straipsnius. Jų tematika gali nustebinti: greta straipsnių apie Pivašiūnus ar kultūrą A.Petrulis paskelbė ir straipsnių ciklą „Prigimties galybė“. Juose pristatė tokių žmonių kaip Archimedas, Tomas Edisonas ar Isaacas Newtonas išradimus ir idėjas.

„Jeigu jūs įsiklausysite į vėją ir norėsite žinoti, kodėl jis pučia, jeigu jūs imsite tyrinėti, kodėl mažutis žodelis keičiasi saulės šviesoje ir susitraukia per audrą, ir jeigu viso to klausinėdami ir negaudami atsakymų, rūpinsitės paieškoti jų knygose ar prityrimuose, tuomet jūs išmoksite pažinti ir pamėgti mokslo burtininkus“, – rašė A.Petrulis įžanginiame straipsnyje.

Dar vienas įdomus A.Petrulio biografijos elementas – 1911 m. parašyta, Vaidelučio slapyvardžiu pasirašyta knygelė pavadinimu „Kas tu esi? Ir kas tave verčia nebūti tuo, kas esi?“.

A.Petrulio knygos viršelis./ epaveldas.lt nuotr.

Kaip A.Petrulio biografijoje teigia jos autorius istorikas Algimantas Katilius, nors garantuoti, kad knyga yra būtent A.Petrulio parašyta, negalima, neabejotina, kad jis buvo jos vertėjas ir pritarė jos mintims. Dialogo forma parašyta knygelė argumentuoja, kodėl Lietuva nėra Lenkija, kodėl sulenkėjusius lietuvius reikia skatinti atsiversti, kodėl visos kalbos yra lygios, kodėl „dvarponiai ir bajorai“ neturėtų reikalauti lenkiškų pamokslų Lietuvoje, joje apgailestaujama, kad lenkų kalba Lietuvoje daug kur užima pirmą vietą.

„Lietuvių tėvų vaikai visados yra lietuviai ir niekas kitas. (…) Tokie iš lietuvių tėvų gimusieji vaikai, kurie gėdytųsi vadinti save lietuviais, nebenorėtų lietuviškai kalbėti ir melsties, bet sakytųsi esą lenkais, baltgudžiais ar vokiečiais, reiktų vadinti išgamomis (…) Gėdėties reikia vagystės, girtuoklystės, paleistuvystės, rūstybės ir kitokių blogų darbų, o ne savo prigimtos lietuviškos kalbos“, – griežtai rėžia A.Petrulis. Išsižadėjusį lietuviškos kalbos žmogų jis lygina su „pliuške mergina“. Pabrėžia, kad Dievo garbinimui tinka visos kalbos, kad lietuvių kalbą nagrinėja mokslo vyrai.

„O ar lietuvių kalba atbus kada nors?“ „Žinoma, kad taip. Kalbos nenyksta. Kas bus, tas bus, lietuvis nepražus“, – viltingai baigiama knygelė.

Aktyviai dirbo atkuriant nepriklausomybę

1917 m. A.Petrulis Vilniaus konferencijos metu buvo išrinktas į Valstybės Tarybą. Nuo tada jis derino kunigavimą ir veiklą Taryboje, nesiliaudamas ir po to, kai Vilniaus vyskupija už Lietuvos nepriklausomybės idėjos skleidimą jį mėnesiui suspendavo. Jis dalyvavo Berno ir Lozanos konferencijose, pasitarimuose dėl planuojamos skelbti Nepriklausomybės – būsimos šalies valdymo formos, teritorijos ir kitų reikalų. Pats pasisakė už monarchiją, Lietuvos Tarybos įgaliotas dalyvavo slaptose derybose su Wilhelmu von Urachu.

Atkūrus nepriklausomybę, redagavo laikinąją Konstituciją, prisidėjo prie Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo ir kitų įstatymų. Važinėjo po Rytų Lietuvą, pasakojo tiek lietuviams, tiek lenkams apie šalies padėtį.

„Jis nebuvo tarp pačių aktyviausių Valstybės Tarybos narių, tačiau jo indėlis į valstybės kūrimo procesą vis dėlto labai svarus. Signataro darbštumas, racionalumas, kritinis mąstymas lėmė, kad jam buvo suteiktas pasitikėjimas dirbti bene svarbiausiose Tarybos komisijose“, – A.Petrulio biografijoje pažymi istorikas A.Katilius.

A.Petrulis. /A. Kliučinskio nuotr.

1919 m. Pivašiūnus užėmus lenkams, A.Petrulis buvo suimtas, po kurio laiko paleistas, o tada vėl suimtas. Bet tuomet jis pabėgo, pasitraukė į Kauną, o po kiek laiko Pivašiūnai grįžo Lietuvai.

1920 m. A.Petrulis rinkimuose į Steigiamąjį Seimą dalyvavo kaip Tautos pažangos partijos narys. Šiai partijai priklausė Nepriklausomybės Akto signatarai Jonas Basanavičius, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, tokie žymūs visuomenės veikėjai kaip Augustinas Voldemaras, Juozas Tumas-Vaižgantas. Partijos atstovai prieš rinkimus agitavo rinkti pasižymėjusius asmenis, o ne partijų atstovus, mat partijos Lietuvoje dar neturi tradicijų. Tačiau partija, pasisakiusi prieš populiarią Žemės reformą, gavo vos 1,7 proc. balsų ir į Seimą nepateko.

A.Petrulio broliui Vytautui, Maskvoje įgijusiam ekonomisto išsilavinimą, sekėsi geriau: jis tapo Steigiamojo Seimo nariu, trejus metus buvo finansų ministras, devynis mėnesius buvo ministras pirmininkas.

A.Petrulis rašė į Tautos pažangos partijos laikraščius „Tauta“ ir „Tėvynės sargas“.  Aprašinėjo lietuvių bendruomenės vargus Lenkijos okupuotoje teritorijoje, rašė, kaip lietuviai laukia išvadavimo. Antilenkiškas A.Petrulio nusistatymas straipsniuose gana stiprus – jį, svarsto A.Katilius, turbūt lėmė ir tai, kad A.Petrulis buvo nemažai asmeniškai nukentėjęs nuo lenkų, 1919 m. buvo lenkų suimtas ir trumpai kalintas kalėjime.

Po nesėkmingų rinkimų A.Petrulis pasitraukė iš politikos ir grįžo į Pivašiūnų parapiją. Kunigo sveikata ėjo vis prastyn, paskutiniais gyvenimo metais dažnai sirgo, gydėsi užsienyje, Vokietijoje ir Prancūzijoje. 1928 m. kovo 7 d. perkeltas į Musninkus, ten ir mirė birželio 28 d. nuo širdies smūgio, eidamas 55-uosius gyvenimo metus. Palaidotas Musninkų bažnyčios šventoriuje.

A.Petrulio kapas. /J.Kalinsko nuotr.

Rūpinosi šeima

Apie kunigo A.Petrulio asmens bruožus daug informacijos nėra. Tačiau istoriko Algimanto Katiliaus parašytoje signataro biografijoje teigiama, kad A.Petrulis turėjo būti draugiškas, principingas, lengvai bendraujantis su paprastais žmonėmis, besirūpinantis šeima. Jis užaugino ir išmokė du savo sesers Emilijos vaikus, pas jį Pivašiūnuose prieš mirtį ilgai gyveno jo motina.

Ką apie kunigo asmenines savybes pasakojo jo brolio anūkas? K.Petrulis pažymėjo daug ko papasakoti negalįs – nors jo tėvas, būdamas gyvas, dar turėjo progų pabendrauti su signataru, sovietmečiu vaikams apie tai nepasakojo. Vis dėlto K.Petrulis patvirtino, kad šeimą A.Petrulis išties labai mylėjo ir vertino. Kai tėvai sirgdavo, atsiprašydavo bažnytinės valdžios ir vykdavo pas juos į Kateliškes. Ir pats Pivašiūnuose nuolat priimdavo gimines, taip pat mėgo būti tarp žmonių.

„Jis daug prisidėjo, kad jauniausias brolis Vytautas išsimokslintų. Pats pasakė kitam broliui, mano seneliui, kad Vytautą reikia išmokslinti. (…) Mėgo susibūrimus, mėgo būti tarp žmonių. Jis mokėdavo surasti kalbą su žmonėmis. Gebėdavo pritraukti kitus, tai paaiškina jo autoritetą (…) Turėjo savotiško užsispyrimo eiti į priekį. Savo gyvenimą paaukojo, kad Lietuvai būtų geriau. Anot mano tėčio, jis kartais pasakydavo: lenkai mūsų nenugalės“, – sakė K.Petrulis.

A.Petrulio brolio Boleslovo anūkas Kazimieras Petrulis. /Ž.Gedvilos nuotr.

Visgi signataro brolio palikuonis pažymi, kad signataras stengėsi sutarti ir su lenkais.

„Jis buvo tolerantiškas žmogus. Ne veltui pati Vilniaus vyskupija pasiuntė jį į Varšuvą, kad suderintų bažnytinių procedūrų klausimus. Kai vyskupijų suvažiavimas vyko, A.Petrulis atstovavo Vilniaus vyskupijai. Ką, jie negalėjo pasiųsti lenko? Galėjo, bet jis su lenkais surasdavo kalbą. Buvo tolerantiškas, nebuvo užsispyręs į vienus vartus“, – pažymėjo ir K.Petrulis.

K.Petrulis teigė, kad kunigas nebijojo sunkumų: netgi atkūrus nepriklausomybę toliau dirbo mažose, skurdžiose parapijose Rytų Lietuvoje su didele lenkų mažuma, nors turėjo ministrą brolį, gerai sutarė ir su Antanu Smetona, kitais signatarais ir galėjo prašyti geresnės, ramesnės parapijos.

Nors pats A.Petrulis dėl suprantamų priežasčių palikuonių neturėjo, jo brolių ir seserų palikuonių gausu visoje Lietuvoje. Jie gyvena Vilniuje, Panevėžyje, Biržuose, JAV. Kadangi šeimoje buvo du  svarbūs Nepriklausomos Lietuvos veikėjai – pats A.Petrulis ir jo brolis Vytautas – ne vienas šeimos narys po II pasaulinio karo pateko į Sibirą, tarp jų ir K.Petrulio tėvas.

„Tėvas buvo išvežtas vien už tą giminystę. Kalėjo kartu su kaimynu, monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, žinomu kunigu. (…) Tėvai norėjo, kad mes bent jau mokyklą baigtume, bijojo, kad neišmestų. Nieko nepasakojo apie Alfonsą Petrulį, absoliučiai per visą sovietmetį nieko nepasakojo.  (…) Tiktai tetos yra prasitarusios mano seseriai, nes ji daugiau šniukštinėjo, žinodama, kad giminėje tokių žmonių yra“, – sakė K.Petrulis.

Signataro atmintis įkvėpė ir Atgimimo metais

Atkūrus nepriklausomybę, 1998 m. buvo išleistas A.Petruliui skirtas Lietuvos pašto ženklas (dailininkas Jokūbas Zovė). 1999 m. jo gimtinėje, Kateliškiuose, pastatytas paminklinis akmuo. 2006 m. paminklas A.Petruliui pastatytas Pivašiūnų bažnyčios šventoriuje, 2008 m. paminklas A.Petruliui pastatytas Paparčiuose, 2013 m. paminklinis akmuo A.Petruliui pastatytas Maišiagaloje.

A.Petruliui skirtas pašto ženklas, jo atminimui skirti paminklai Paparčiuose ir Pivašiūnuose. / J.Kalinsko, V.Balkūno ir nuotr. iš specializuoto Lietuvos pašto ženklų katalogo

Tačiau miestelis, kur signataro atmintis labiausiai gyva, ko gero, yra Musninkai. Čia A.Petrulis kunigavo prieš mirtį, čia ir palaidotas. 2010 m. Musninkų miestelio aikštė pavadinta A.Petrulio vardu, 2011 m. jo vardu pavadinta Musninkų gimnazija. Kaip 15min sakė gimnazijos direktorius Vladas Trakimavičius, tokį vardą gimnazijai išrinko patys Musninkų miestelio žmonės – buvo padaryta apklausa.

Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos direktorius Vladas Trakimavičius. /J.Kalinsko nuotr.

V.Trakimavičius prisimena  Atgimimo metus ir tai, kaip A.Petrulis, praėjus net daugiau kaip 50 metų po mirties, tapo krašto žmonių įkvėpėju. 1988 m. vasario 16 d., kunigo Leono Smalinsko pakviesti Musninkų gyventojai drąsiai žengė į Musninkų bažnyčios šventorių, kur yra A.Petrulio kapas ir kuris iki tol buvo užtvertas, ir čia minėjo 70-ąsias Nepriklausomybės dienos metines.

„Tai buvo pirmas viešas renginys šventoriuje, ir nuo tada kasmet Vasario 16-ąją mes minime ten. Atgimimas, Sąjūdžio judėjimas šiame krašte prasidėjo būtent prie A.Petrulio kapo“, – pasakojo V.Trakimavičius.

Pasak V.Trakimavičiaus, mokyklos mokiniai puikiai žino, kuo pasižymėjo signataras. Moksleiviai nuolat prižiūri A.Petrulio kapą, kasmet per Vasario 16-ąją abiturientai ant jo padeda iš prezidentūros atsivežtų gėlių, vyksta rašinių konkursai ir panašūs renginiai, skirti signataro atminimui. Mokykla palaiko ryšius ir su Signatarų namais.

Musninkuose A.Petrulis dabar prisimenamas geruoju, nors gyvas būdamas čia jis praleido nedaug laiko, ir, kaip 15min sakė viena iš vyriausių Musninkų gyventojų, jau 80 metų slenkstį perkopusi krašto istorija besidominti lietuvių kalbos mokytoja Filomena, „čia jo žmonės taip ir nespėjo pamilti“. Šviesus dabartinis signataro atminimas neabejotinai susijęs su tuo, kad Musninkai – vienas Lietuvos miestelių, kuriame A.Petrulio ir jo bendraminčių vykdytas lietuvybės skatinimas apskritai atnešė daug rezultatų.

Pasak Filomenos, jai prieš 60 metų atsikrausčius į Musninkus čia daug kas dar kalbėjo tuteišiškai, o kai mirė A.Petrulis, Musninkai apskritai buvo labai polonizuotas kraštas, tačiau palengva įsitvirtino lietuvių kalba. Galima sakyti, įvyko atvirkštinis procesas XIX a. Rytų Lietuvoje vykusiam procesui – lenkų kalbą pamažu vėl pakeitė lietuvių kalba.


 
80 metų slenkstį perkopusi krašto istorija besidominti lietuvių kalbos mokytoja Filomena. /J.Kalinsko nuotr.

Nors Filomena sudvejojo, ar daug kas miestelyje A.Petrulį žinos, prie Musninkų bažnyčios sutikta prieš keletą metų čia atsikrausčiusi Musninkų gyventoja Indrė, išėjusi pasivaikščioti su savo dviem vaikais, paneigia jos žodžius. Paklausta, ar žino apie A.Petrulį, patvirtina – tikrai taip. „Jis buvo kovotojas už laisvę, laisvės kovotojas“, – sako Indrė. Jei A.Petrulis ją girdėtų, turbūt nusišypsotų – dėl Lietuvos laisvės ir lietuvybės daug padariusiam žmogui toks jo atminimas būtų geriausias atlygis.