Jonas Vailokaitis

Gimė: 1886 m. birželio 25 d. Pikžirnių kaime, Sintautų valsčiuje, Šakių apskrityje.

Studijavo: Peterburgo prekybos ir pramonės institute.

Gyveno: Vilniuje, Peterburge, Vokietijoje.

Mirė: 1944 m. gruodžio 16 d. Blankenburge, Vokietijoje. 2007 m. rugpjūčio 18 d. Jono Vailokaičio palaikai (urna), vykdant jo paties valią, perlaidoti Paštuvos kapinėse, šalia brolio kun. Juozo kapo.

1886 m. birželio 25 d. Pikžirnių kaime, tuometinėje Šakių apskrityje (dabar – Šakių raj.), gimęs būsimasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Vailokaitis save visada laikė tikru zanavyku.

Domintis jo gyvenimo vingiais negalima nesutikti, jog iš tiesų jis turėjo visus stereotipiškai šios Suvalkijos dalies gyventojams priskiriamus bruožus: veikė pamažu, bet atkakliai ir nuosekliai, spinduliavo pasitikėjimu savimi (kas, kalbant apie zanavykus, dažnai įvardijama kaip „fanaberija“). Ir, nors kartais atrodydavo bejausmis ekonomistas, kuriam rūpi tik  finansiniai duomenys, iš tiesų buvo plačių pažiūrų ir novatoriškas žmogus.

Broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai./ Vilkaviškio krašto muziejaus nuotr.

Greičiausiai būtent šios charakterio savybės lėmė ir daugelį jo gyvenimo patirčių, suteikusių šiai asmenybei progų pasireikšti ir kaip talentingam verslininkui, pramonininkui, vėliau – nebijančiam rizikuoti bankininkui, sumaniam derybininkui-diplomatui, taip pat politikui. Pastarasis vaidmuo dramatiškuose 1918 m. įvykiuose lėmė, jog J.Vailokaitis tapo vienu iš Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų. Tuo metu jam tebuvo 31-eri ir jis buvo ne tik vienas jauniausių signatarų, bet ir besikuriančios Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo narių.

Glaustai aprašyti jo gyvenimą sudėtinga, kadangi, kaip jau minėta, asmenybė jis buvo įvairiapusiška ir veiklų, kuriomis užsiėmė, skaičius – nemažas. Dar viena svarbi detalė – bendrystė su nemažiau nei signataras J.Vailokaitis žinomu bei Lietuvos labui nuveikusiu jo broliu – kunigu Juozu Vailokaičiu. Nors tėvų valia vyresnėlis pasirinko dvasininko kelią, daugelio J. ir J.Vailokaičių biografijų tyrinėtojų ir amžininkų nuomone, abu broliai pasižymėjo verslumu, didelėmis idėjomis bei siekiais gerinti gyvenimą Lietuvoje.

Kilmė, vaikystė ir jaunystė

Apie J.Vailokaičio giminės kilmę pasakojamos įvairios legendos. Viena jų teigia, kad Vailokaičiai kilę iš mišrios lietuvių ir žydų šeimos. Tai esą rodė giminės narių išskirtinė išvaizda. Kitas argumentas, kurio laikėsi šios versijos kėlėjai, – žydiškas sumanumas ir verslumas. Patys Vailokaičių giminės atstovai yra minėję, kad iš savo tėvų girdėjo, kad jų prosenelio pavardė buvo Povilaitis. Esą Vailokaičiu vienas iš brolių Povilaičių tapo baudžiavos laikais, kai tuometinis ponas, negalėdamas atskirti dviejų brolių Povilaičių, vienam jų „davęs“ Vailokaičio pavardę.

J.Vailokaitis – Ūkio banko valdybos pirmininkas./ Vilkaviškio krašto muziejaus nuotr.

Visa tai, žinoma, tik legendos, kurių nepatvirtina jokie faktai. Tačiau aišku viena, kad būsimo signataro tėvai Motiejus ir Petronėlė buvo sumanūs ūkininkai, todėl septynis vaikus – tris dukras ir keturis sūnus – auginusi šeima tikrai neskurdo. Jie buvo vieni turtingiausių vietos ūkininkų. Be to, jie suprato mokslo reikšmę ir naudą savo vaikų ateičiai. Keturis iš penkių sūnų išleido į mokslus. Trys iš jų baigė aukštąsias mokyklas. Pagal tradiciją vyriausias sūnus Antanas turėjo paveldėti tėvų ūkį (tiesa, galiausiai tapo bankininku), antrasis sūnus – Juozas tapo kunigu, o Jonas po mokslų Marijampolės gimnazijoje studijas tęsė Sankt Peterburgo prekybos ir pramonės institute, kur mokėsi finansų ir ekonomikos.

Kol kas išsamiausią knygą apie J.Vailokaitį parašęs dr. Vladas Terleckas (knyga „Jonas Vailokaitis: gyvenimo ir veiklos bruožai“) joje pažymėjo, kad tiek vaikystėje, tiek ir vėliau būsimasis signataras pasižymėjo kuklumu ir ištikimybe savo moralės principams ir įsitikinimams.

J.Vailokaitis – verslininkas

J.Vailokaitis buvo ne tik sėkmės lydimas verslininkas, bet ir dosnus mecenatas, finansavęs tiek labdaros, tiek kultūros projektus. Jis pelnytai gali būti įvardijamas kaip turtingiausias to meto Lietuvos žmogus. Nepaisant tokios plačios veiklos J.Vailokaitis rado laiko ir jėgų pasukti ir į politiką.

Tiesa, į ją J.Vailokaitis pasuko ne iš karto. Pirmoji J.Vailokaičio „darbovietė“ buvo Marijampolėje veikusi Lietuvos krikščionių ūkio draugija „Žagrė“, kurioje jis pradėjo dirbti buhalteriu. Duomenų, ką J.Vailokaitis veikė dvejus metus po studijų sugrįžęs į Lietuvą, beveik nėra. 1907 m. įsteigta „Žagrė“ buvo pirmasis Suvalkijos pažangių ūkininkų ir jaunų kunigų kooperatyvas, nebijojęs imtis novatoriškų idėjų. Tai, matyt, žavėjo J.Vailokaitį ir tapo tarsi tramplinu į asmeninius siekius.

„Žagrės“ draugija kartu su Marijampolės ūkininkų draugija 1911 m./ Vilkaviškio krašto muziejaus nuotr.

Tačiau buhalterio kėdėje būsimas signataras neužsibuvo – jau po poros metų, 1912 m., kartu su broliu kunigu Juozu Vailokaičiu įkūrė Brolių Vailokaičių ir bendrovės prekybos ir pramonės draugiją. Jos pagrindinė veikla buvo supirkti ir lietuviams parduoti nusigyvenusių dvarų žemę. Idėja buvo sėkminga ir draugija gyvavo iki 1920 m. vidurio.

Šakių rajone, Zypliuose, įkurto Zanavykų muziejaus ekspozicija rodo ir ją rengusios muziejininkės teigia, jog kalbant apie J.Vailokaičio verslo idėjas labai sunku atskirti, kas yra būtent jo, o kas – brolio kunigo Juozo Vailokaičio sumanymai. Iš tiesų abu broliai buvo pilni įvairiausių idėjų ir labai dažnai jas kartu įgyvendindavo, nepaisant to, jog jų profesinės karjeros klostėsi labai skirtingai (tėvų sprendimu, už būsimą signatarą vyresnis Juozas pasuko dvasininko keliu ir tapo kunigu).

Abu broliai tikėjo, kad žemės ūkio modernizavimas Lietuvai atneštų didžiulę naudą, todėl to siekė tiek kurdami naujas pramonės įmones (kurių užmojai dažnai keldavo nuostabą ne tik to meto ūkininkams, bet ir labiau išsilavinusiems žmonėms), tiek politikoje.

Pavyzdžiui, tikėdami, jog Lietuva gali pelningai dirbti cukraus gamybos ir eksporto srityje, jie skyrė 50 tūkst. litų tyrimams. Jų tikslas – išsiaiškinti cukraus iš cukrinių runkelių gamybos galimybes Lietuvoje.

J.Vailokaičio gyvenimo akimirka./ Vilkaviškio krašto muziejaus nuotr.

Tačiau brolių domėjimasis ir ambicijos neapsiribojo tik žemės ūkiu. Juozas ir Jonas Vailokaičiai 1922–1923 m. įkūrė plytų ir čerpių gamybos bendrovę „Palemonas“, o netrukus ir lietuviškų maisto produktų eksporto bendrovę „Maistas“. Jiedu padėjo įkurti žemės ūkio kooperatyvų susivienijimą „Lietūkis“, buvo bendrovių „Eksportas ir importas“, „Cukrus“ steigėjai ir dalininkai. Broliams priklausė tekstilės importo ir eksporto įmonė „Urmas“. Įsigiję žlungantį brolių Šmitų metalo gaminių fabriką Šančiuose, Kaune, jį reorganizavo į bendrovę „Metalas“. Kad investicija buvo sėkminga, rodo statistika: pagal 1938 m. turėtą kapitalą (7,5 mln. Lt) „Metalas“ buvo didžiausia privati įmonė Lietuvoje.

J.Vailokaičio gyvenimo akimirka./ Vilkaviškio krašto muziejaus nuotr.

Tuo metu J.Vailokaitis jau gyveno Kaune, kur prie daugybės pareigų jis netruko pridėti ir dar vienas – 1922–1926 m. (po to 1928–1929 m.) buvo ir pirmojo nepriklausomos Lietuvos ūkio banko (vėliau oficialiai vadinto Ūkio banku) vicepirmininku, valdybos nariu.

Vis dėlto bene ilgiausias jo karjeros periodas – Prekybos ir pramonės rūmuose, kurių nariu buvo nuo 1925-ųjų iki pat priverstinio pasitraukimo iš Lietuvos 1940-aisiais.

Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų nario, Šakių rajono verslininko Arūno Tarnausko teigimu, broliai Vailokaičiai pelnytai buvo vadinami sėkmingiausiai veikusiais savo laiko verslininkais: tuo metu jie buvo bene turtingiausi žmonės Lietuvoje. Tačiau didžiuliai pinigai ir sėkmė neapsuko galvos: tiek kunigu tapęs Juozas, tiek pasaulietišką gyvenimą gyvenęs Jonas garsėjo ir kaip dosnūs mecenatai. Pavyzdžiui, yra duomenų, kad apie 15 proc. iš savo turimų įmonių gautojo pelno skirdavo labdarai, studentams remti. Vien tik 1924 m. Ūkio bankas išdalijo 150 000 litų Lietuvos universiteto studentų stipendijoms.

J.Vailokaitis labdaros pokylyje. Kaunas, 1938 m./ Vilkaviškio krašto muziejaus nuotr.

Pirmojo pasaulinio karo metais abu dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. Jonas Vailokaitis buvo maisto sekcijos narys, rūpinęsis labdara ir kitais su maisto produktų tiekimu susijusiais poreikiais.

J.Vailokaitis – politikas

J.Vailokaičio kaip politiko gyvenimo etapas prasidėjo 1917 m. rugsėjo 18–22 d., kai jis dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje ir buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą.

Tiesa, nei į pirmąją, nei į vėlesnes vyriausybes J.Vailokaitis nebuvo pakviestas, neužėmė ir jokių kitų atsakingų pareigų. Tiesa, greičiausiai tuo metu politiko karjera J.Vailokaičiui nebuvo prioritetas, mat jis buvo užsiėmęs Lietuvos banko kūrimo reikalais, taip pat, kaip pažymi Vladas Terleckas savo knygoje „Jonas Vailokaitis: gyvenimo ir veiklos bruožai“, rūpinosi, kaip padėti Lietuvos kaimui prisikelti po smarkiai jį nuniokojusio Pirmojo pasaulinio karo.

Planas gimė ne iš karto, tačiau vėliau buvo nuosekliai įgyvendinamas – kartu su broliu Juozu bei kitais bendraminčiais J.Vailokaitis nusprendė įkurti Ūkininkų sąjungą ir per ją siekti kaime gyvenantiems ir dirbantiems naudingų tikslų. Iš pradžių jie buvo ekonominiai: pvz., ginti privačią ūkininkų nuosavybę, plėtoti žemės ūkio produkcijos gamybą, jos perdirbimą ir pardavimą, aprūpinti ūkininkus modernesne technika ir ūkio padargais, trąšomis, teikti paskolas ir t. t. Panašūs tikslai jau buvo suformuluoti „Žagrės“ draugijos nuostatuose – šios draugijos vienas iš steigėjų taip pat buvo J.Vailokaitis.

J.Vailokaitis su akcinės bendrovės „Metalas“ darbininkais. Kaunas, 1929 m./ Vilkaviškio krašto muziejaus nuotr.

Kaip pabrėžė J.Vailokaičio gyvenimo tyrinėtojai (pavyzdžiui, knygos apie šį signatarą autorius Vladas Terleckas), nors pagal ideologines nuostatas jis priklausė dešiniesiems, priimant politinius sprendimus Lietuvos Taryboje, vėliau ir Steigiamajame Seime (priminsime, kad į jį kaip Lietuvos ūkininkų sąjungos narys buvo išrinktas 1920 m.; vadovavo Seimo biudžeto ir finansų komitetui) išlaikė nuosaikią vidurio poziciją.

P.Klimas jį yra pavadinęs „Mažuoju politiku“ (P.Klimas, „Dienoraščiai“), visai neturėdamas galvoje jo ūgio ar kitų fizinių savybių. Priešingai – pabrėždamas, kad nors nebuvo ryškiausias Seimo narys, tačiau neliko ir abejingas, nepastebimas.

Amžininkai tikina, kad vienas vertingiausių J.Vailokaičio, kaip politiko, bruožų – sugebėjimas sudėtingais momentais ne pritarti daugumos nuomonei, bet elgtis pagal savo moralines nuostatas ir sąžinę.

Vis dėlto politika netapo pagrindine J.Vailokaičio veikla: 1922 m. kovą neišdirbęs visos kadencijos Seime J.Vailokaitis pasitraukė iš jo. Oficiali priežastis – užimtumas versle. Ginčytis sudėtinga. Kaip rodo Zanavykų muziejuje surinkta archyvinė medžiaga, 1922–1923 m. broliams Vailokaičiams išties buvo sėkmės metai, kai, regis, viskas, ko jie ėmėsi, nešė pelną. Tad užmojai tik augo.

Plytų ir čerpių gamykla „Palemonas“. Molio transportavimas į presų skyrių./ Vilkaviškio krašto muziejaus nuotr.

Nepaisant to, J.Vailokaitis rūpinosi ne tik verslu. Teigiama, kad daugiausia būtent jo pinigais 1923 m. buvo finansuotas Klaipėdos sukilimas, kurio metu Lietuva atsiėmė Klaipėdos kraštą.

Savo krašte J.Vailokaitis puikiai žinomas ir prisimenamas. Jo atminimas įamžintas įvairiai: Vilniuje, Kaune, Šakiuose yra J.Vailokaičio gatvės; šiuo metu renkamos lėšos jam skirtam paminklui (autorius – skulptorius Kęstutis Dovydaitis). Šią mintį palaiko ir remia Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Šakių atstovybė ir VšĮ „Sintautų akademija“ su Šakių bendruomene.

Planuojama, kad pagerbiant signataro atminimą jo gimtinėje Pikžirnių kaime bus paminklinis akmuo, kurį ketinama pastatyti iki birželio. Prisidėti prie J.Vailokaičio atminimo įamžinimo gali visi, aukodami pinigų. Visi, paaukojusieji 1000 eurų, bus įvardinti kaip paminklo mecenatai. O visų rėmėjų vardai bus įrašyti atminimo knygoje Zanavykų muziejuje. Jiems taip pat bus padovanoti specialūs sertifikatai.

J.Vailokaičio tėviškė./ Vilkaviškio krašto muziejaus nuotr.

Dar viena idėja, kaip būtų galima įamžinti garbaus kraštiečio atminimą, Šakiuose dar tik skinasi kelią. Svarstoma, jog Šakiuose, priešais alėją, kur stovėjo J.Vailokaičio brolio Antano namas, reikėtų pakabinti atminimo lentelę. Šiuo metu šioje vietoje yra pieva, kurios savininkai – su Vailokaičių šeima nieko bendra neturintys ūkininkai. Su jais ir deramasi dėl galimybės jų valdose įamžinti J. ir A. Vailokaičių atminimą. Reikėtų pridurti, jog signataro J.Vailokaičio brolis Antanas buvo Šakių banko valdytojas.

Vienas įdomesnių signataro J.Vailokaičio įamžinimų – tortas, kurio galima paskanauti Šakiuose veikiančioje kavinėje „Laimė“. Sakoma, kad būtent šį tortą ypač mėgo pats signataras.

Signataro atminimas – asmeniškai svarbus ir TV prodiuseriui Rolandui Skaisgiriui, kuris kilęs iš Šakių rajone esančio Sintautų kaimo. „Mano močiutė tarnavo pas Vailokaičius. Tad augdamas daug girdėjau apie jų šeimą“, – 15min sakė R.Skaisgirys. Jo gimtajame kaime amžinojo poilsio atgulė Vailokaičių tėvai – Motiejus ir Petronėlė Vailokaičiai.

Jausdamas savotišką skolą iš savo gimtinės kilusiai Lietuvos labui daug nuveikusiai Vailokaičių šeimai, TV prodiuseris 2017 m. pavasarį pristatė dokumentinį vaidybinį filmą „Jonas Vailokaitis“. 45 min. filmas pasakoja apie brolių Jono ir Juozo Vailokaičių gyvenimą ir jų įtaką Lietuvos Respublikos istorijai.

Šeima

Apie asmeninį J.Vailokaičio gyvenimą, o ypač meilės ryšius, nėra daug išlikusių duomenų. Galima tik spėlioti, kad turtingas ir ambicingas jaunas vyras greičiausiai domino ne vieną Kauno (ir ne tik jo) merginą. Kita vertus, visai gali būti, kad turėdamas tiek veiklos, J.Vailokaitis meilei neturėjo laiko.

Vis dėlto vienas susitikimas buvo lemtingas. 1918-aisiais Vilniuje 32-ejų verslininkas ir pradedantis politikas susipažino su jauna fotografe Aleksandra Jurašaityte. Ambicinga mergina sužavėjo J.Vailokaitį. Jausmai buvo abipusiai. Beje, teigiama, kad būtent Aleksandra Jurašaitytė yra istorinės nuotraukos, kurioje įamžinti visi Nepriklausomybės Aktą pasirašę signatarai, autorė, o ne jos tėvas, legendinis Vilniaus fotografas Aleksandras Jurašaitis, kaip kartais nurodoma, nes jis mirė 1915 m.

J.Vailokaitis prie savo namų Šančiuose, dešinėje – jo žmona. Kaunas, 1930 m./ Vilkaviškio krašto archyvo nuotr.

1919 m. sausio 25 d. Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje pora susituokė. Santuokos sakramentą jaunavedžiams suteikė vienas artimiausių J.Vailokaičiui žmonių – jo brolis kunigas Juozas Vailokaitis. Amžininkai sako, jog dar prieš vestuves buvo nuspręsta, kad šeima gyvens ne Vilniuje, bet Kaune, kur J.Vailokaitį laikė daugybė reikalų ir planų – tiek verslo, tiek politikos. Dėl šeimos ambicijų profesinėje srityje atsisakiusi A.Jurašaitytė-Vailokaitienė atsidėjo motinystei: augino tris dukras ir sūnų. Tačiau namuose neužsidarė: ji aktyviai dalyvavo Krikščionių demokratų partijos, kuriai priklausė abu su vyru, veikloje. Ypač daug prisidėjo prie labdaros akcijų.

Iš Kauno visa gausi Vailokaičių šeima (dvi vyresnės dukros jau buvo spėjusios ištekėti) 1940-aisiais pabėgo į Vokietiją – šia kryptimi tuo metu traukė daugelis inteligentų lietuvių, kasdien gaunančių žinių apie gresiančią Lietuvos okupaciją. Bėgti Joną itin skatino jo brolis Juozas, teisingai įžvelgęs, kad sovietams signataras ir vienas turtingiausių verslininkų bus vienas pirmųjų taikinių.

Pradžioje Vailokaičiai apsigyveno Berlyne, paskui – Blankenburge. Šiame mieste 1944 m. gruodį J.Vailokaitis mirė. Manoma, kad vos 58 metų sulaukusį energingą vyrą pakirto nepagydoma liga.

Beje, jo brolis kunigas Juozas liko Lietuvoje laukti savo lemties. Lietuvą užėmę sovietai šaliai daug nusipelniusio kunigo nepasigailėjo: 1941 m. birželio 14 d. Juozas Vailokaitis ištremtas į Rusijos Altajaus kraštą. Tiesa, iš tremties jis grįžo net nesibaigus Sovietų Sąjungos karui su Vokietija – 1944 m. ir iki mirties 1953 m. klebonavo Paštuvos Šv. Barboros bažnyčioje.

Viena iš dukterų, Rama Backer, Draugas.org yra pasakojusi, jog tėvai sudėtingu šeimai laikotarpiu labai palaikė vienas kitą. Kad atitrūktų nuo liūdnų minčių, mėgdavo dviese žaisti šachmatais ar šaškėmis ir nė vienas nenorėjo nusileisti. Abiem buvo būdingas siekis laimėti. 

Po vyro mirties A.Jurašaitytė-Vailokaitienė su dviem jaunesniais vaikais – Ramute ir Jonu – persikėlė į Detmoldą, priklausiusį Didžiajai Britanijai. Ten 1947 metais sulaukė kvietimo iš savo vyresnių dukrų Danutės ir Birutės, jau anksčiau sėkmingai įsikūrusių Naujojo Džersio valstijoje, atvykti į JAV.

J.Vailokaitis su dukterimis Birute, Danute, Ramute. Šančiai, 1927 m./ Vilkaviškio krašto muziejaus nuotr.

Apie tolimesnį A.Jurašaitytės-Vailokaitienės gyvenimą nėra daug duomenų. Žinoma tik tiek, kad visuomeninės veiklos ji neatsisakė, tačiau iš esmės gyveno ramų ir gana uždarą gyvenimą Naujajame Džersyje, retkarčiais išvykdama į Naująjį Hampšyrą, Kanadą ar Floridą, kur gyveno dukra Danutė. Čia ji ir mirė 1957 m. sausio 18 d.

Vailokaičių atžalos liko JAV, į Lietuvą gyventi nesugrįžo nė vienas. Ryšių su čia likusiais kitais artimaisiais jie taip pat nepalaiko. Jie nedalyvavo ir perlaidojant iš Vokietijos į Lietuvą pargabentus signataro palaikus.

Kaip sakė vienas iš Vailokaičių giminaičių, istorikas, Čiunės Sugiharos namų direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Janulaitis, J.Vailokaičio palikuonių šeimos mišrios, greičiausiai todėl vaikai (čia turima omenyje platesnė reikšmė – anūkai, proanūkiai ir t.t.) nebeieško ryšio.

„Buvo keletas atvykę po Sąjūdžio, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Bet daugiau ne. Žinau, kad JAV gyvenanti Ramutė (viena iš J.Vailokaičio dukrų) gyva dar. Bet ryšio nepalaikome“, – sakė R.Janulaitis. Jis pats save įvardina kaip „trečią ketvirtą ausį“ Vailokaičių giminėje: „Jono Vailokaičio žmona ir mano senelė buvo seserys.“

Vailokaičiai minint santuokos 25-ąsias metines. Vokietija. 1944 m./ Vilkaviškio krašto muziejaus nuotr.

Poilsiui – ramybės kampelis Paežeriuose

Su J.Vailokaičio šeimos pavarde siejamas ir Paežerių dvaras, kurio atsiradimas apipintas įvairiausiomis istorijomis. Jose susimaišę faktai ir pramanyti dalykai. Dabar jo amžius galėtų siekti apie 400 metų. Iš tiesų, kaip pirmaisiais metais atrodė pats dvaras ir kokie jį supo želdiniai, žinių nėra išlikę. Tikri faktai žinomi nuo XV a. Karaliaus Kazimiero Jogailaičio laikais (1440–1492) Paežeriai atiteko Michailui Glinskiui.

Žinoma, kad XVIII a. viduryje Paežeriai priklausė stambiems magnatams – Raudondvario Zabieloms. Manoma, jog Paežerių dvaro ansamblis pradėtas statyti 1795 m. Jo projekto autorius buvo architektas Martynas Knakfusas.

XIX a. pr. Paežeriai atiteko dvarininkų Gavronskių giminei, kuri baigė įrengti rūmų interjerą. Po Pirmojo pasaulinio karo Paežerių dvare apsigyveno ponia Gavronskienė. Būtent iš jos 1939 m. Paežerių dvarą nupirko tuomet jau bankininkas J.Vailokaitis. Vienas pirmųjų darbų buvo – rekonstrukcija. Kaip ir visur kitur, čia J.Vailokaitis norėjo modernumo. Jo iniciatyva rekonstruotas centrinio pastato interjeras, įvestas centrinis šildymas, nugriauta dalis dekoratyvinių koklių krosnių.

Paežerių dvaras 1939 m./ Vilkaviškio krašto muziejaus nuotr.

Šis dvaras tapo Vailokaičių šeimos ramybės oaze, kur jie praleisdavo visas vasaras. Žinoma, pats J.Vailokaitis čia būdavo retesnis svečias nei kiti šeimos nariai. Vis dėlto net pats jis savo atsiminimuose yra minėjęs, kad geriausiai išsimiega ir pailsi būtent Paežeriuose.

Okupacijos (pirmiausia vokiečių, po to rusų) Paežerių dvarui, kaip ir daugeliui kitų panašių vietų Lietuvoje, buvo negailestingos. Vokiečių okupacijos metais generalinis komisaras Lietuvos sričiai dr. von Rentelnas Paežerių dvarą buvo pavertęs privačia savo rezidencija. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir artėjant Raudonajai armijai, dr. von Rentelnas dvarą apiplėšė ir pabėgo.

Pokario metais (1945–1947) pirmajame rūmų aukšte kurį laiką buvo vištidė. Tuo laiku sugadinti ir rūmų dekoratyviniai įrengimai, valgomojo kambario (svečiams) parketas ir buazerijos, plafonų gipsatūros. Rūmų išorė itin buvo apgadinta ant pastato uždėjus pilką grūdėtą tinką. Tuo laiku labai buvo apleistas parkas – jis buvo paverstas paprasčiausia ganykla.

Vėlesniu laikotarpiu rūmuose įsikūrė Vilkaviškio melioracijos statybos ir montavimo valdyba.

1995 m. dvaras perduotas Lietuvos dailės muziejui. Čia įsikūrė Suvalkijos krašto dailės galerija.  Viename iš dvaro pastatų – oficinoje – jau keletą dešimtmečių veikia Vilkaviškio krašto muziejus. Jame galima rasti nemažą archyvinę medžiagą apie signatarą J.Vailokaitį, jo veiklą ir asmeninį gyvenimą.

J.Vailokaičio palaikų perlaidojimas Paštuvos kapinėse šalia brolio kun. J.Vailokaičio, Kauno r., 2007 m./ Vilkaviškio krašto muziejaus nuotr.

Jono Vailokaičio testamentinis laiškas šeimai

Mano mieli Vaikai!

Aš jau rengiuosi baigti šio pasaulio vargelius. Amžinybėn žiūriu ramiai, su tikėjimu ir vilčia. Prieš išeidamas iš šio pasaulio aš labai norėčiau Jus visus karštai išbučiuoti, pasidžiaugti, kad sveiki ir išmintingi išaugote ir kruopščiu darbu padėsite gyventi savo Tautai ir visai Žmonijai. Jei nori žmogus bent kiek šioje žemėje laimės rasti, tai gyvenimą reikia grįsti nuolatiniu darbu, o ypač artimo meile. Visi žmonės esame lygūs. Vienas kitam su meile padėkime – gyvenimas bus turiningesnis ir lengvesnis. Kad ugdytum savyje žmonių meilę, tai kiekvieną žmogų paskirai ir visą žmoniją reikia stengtis vertinti iš geresnės pusės. Ką mes matome dabartiniu metu – neapykantos ir keršto nuvertintą žmogų.

Man mirus prašau Tavęs, mano miela gyvenimo drauge Aleksandra, ir Jūsų, mano mylimi vaikai, nelaukiant geresnių laikų, ant mano kapo pastatydinti paminklėlį su įrašu iš kasdieninės mūsų maldos: „Tėve mūsų, kurs esi danguje, atleisk mums mūsų kaltes...“

Jei būčiau palaidotas ne mieloje mano Tėvynėje Lietuvoje, bet svetimam krašte, tai ant kapo užrašą galima padėti dviem kalbom: mano gimtąja lietuvių kalba ir kalba tos šalies, kuri mane, didžios nelaimės prispaustą, priglaudė.

Laikams aprimus norėčiau, kad mano kūno palaikai būtų parvežti mano mielon Tėvynėn Lietuvon, kur ir žemelė, ir berželis svyruonėlis, ir žilvitėlis vis mieliau kvepi nei svetur.

Jūsų vyras ir Tėvas Jonas

Gottingen

Gegužės mėn. 17 d. 1944.