Donatas Malinauskas

Gimė: 1869 m. kovo 7 d. Kraslavos (Latvija) dvare.

Studijavo: Lvove studijavo agronomiją, vėliau studijavo Čekijos Taboro žemės ūkio akademijoje.

Gyveno: Vilniuje, Kaune, Prahoje, Taline.

Mirė: 1942 m. lapkričio 30 d. Altajaus krašte. 1993 m. birželio 14 d. signataro ir jo artimųjų palaikai buvo perlaidoti Trakų raj. Onuškio bažnyčios šventoriuje.

Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko pavardė dažnam asocijuojasi su prieš kurį laiką kilusiomis aršiomis diskusijomis, galėjo ar negalėjo šis signataras pramiegoti akto pasirašymo momento ir net gauti už tai velnių nuo paties Jono Basanavičiaus. Natūralu, kad ši istorija dėl savo pikantiškumo kelia susidomėjimą, tačiau kartu ir apmaudu, kad ji tarsi užgožia prieštaravimų nuspalvintą, tragiško likimo signataro D.Malinausko asmenybę.

Visomis išgalėmis kovojo už lietuvybę, tačiau lietuviškai geriau kalbėti pramoko tik perkopęs keturiasdešimtmetį. Visą gyvenimą neturėjo jokių problemų dėl pinigų ir dosniai juos dalijo kitiems, bet likimas lėmė baisią mirtį iš bado. Skyrė pinigų Vytauto Didžiojo palaikų paieškai ir net užsakė nukaldinti jiems sarkofagą, kuris dabar laikomas Vilniaus arkikatedroje. Tai tik kelios detalės iš įdomaus ir įvairialypio signataro gyvenimo.

D.Malinauskas su motina Alina ir seserimis Jadvyga bei Filomena. /Tado Stommos archyvo JAV nuotr.

Gimė D.Malinauskas 1869 metais kovo 7 dieną rytinėje Latvijos dalyje esančioje Kraslavoje turtingų bajorų šeimoje.

Gana anksti neteko tėčio, o vaikystę leido su motinos dėde Bernardu Kęstučiu-Gediminu, kuris save kildino iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių. Vidurinį išsilavinimą D.Malinauskas įgijo Vilniuje ir Minske, o vėliau studijavo Ukrainoje ir Čekijoje, kur, kaip manoma, susipažino su daug jaunų aktyvistų, kurie vėliau išaugo į iškilias šios šalies asmenybes.

D.Malinauskas – Taboro akademijos studentas, Viena, apie 1891 m./ Tado Stommos archyvo nuotr.

Gyvenimas Vilniuje, bajoro kova už lietuvybę

Grįžęs iš mokslų 1895 metais D.Malinauskas apsigyveno Vilniuje, mieste, kuriame prabėgs patys gražiausi ir darbingiausi signataro metai.

„Taigi, tai buvo Vilnius XIX ir XX amžių sandūroje. Religijų, kultūrų lopšys, kur susipynė lietuviškos, lenkiškos, gudiškos, rusiškos, žydiškos intencijos, tautiniai ir religiniai interesai. Be abejo, tai buvo Rusijos imperijos viešpatavimo Vilniuje laikotarpis, ir, kita vertus, tai tautinės savimonės, rašto, inteligentijos ir visuomeninių bei pirmųjų politinių organizacijų formavimosi bei veiklos metai“, – LRT Klasikos laidoje „Radijo paskaitos“ teigė Vilniaus universiteto docentė Dalia Bukelevičiūtė.  

Anot istorikės, gyvendamas Vilniuje D.Malinauskas įsitraukė į miesto gyvenimą, o padėjo jam tai, kad būsimam signatarui visiškai nereikėjo sukti galvos dėl pinigų – iš turtingos bajorų šeimos kilęs D.Malinauskas iš Jankovicų dvaro su visais jam priklausančiais palivarkais gaudavo nuolatines pajamas.

Tad finansinės galimybės tuomet dar nevedusiam jaunuoliui leido ne tik be rūpesčių gyventi viešbučiuose, nuomotis butus, bet ir lėšomis remti įvairiausias organizacijas ir kovoti dėl tikslo, kuriuo jis beatodairiškai tikėjo. Tuo tikslu D.Malinauskui tapo lietuvybės puoselėjimas ir skleidimas.

Būsimasis signataras tapo vienu iš „Dvylikos apaštalų draugijos“, kuri platino draudžiamą lietuvišką spaudą, įkūrėjų.

„Draugijos veiklos formatas buvo šeimyniniai vakarai su muzika, šokiais, kortomis ir degtine. Šios draugijos nariai ne tik linksminosi, bet ir rinko lėšas. Ir pats D.Malinauskas savo namuose rengdavo lietuviškus susibūrimus. Jis draugijoje buvo atsakingas už slaptą lietuvių banką, kuris skyrė lėšas nelegaliai veiklai: spaudos platinimui, susibūrimų organizavimui“, – radijo laidai pasakojo istorikė D.Bukelevičiūtė.

Vienas iš ryškiausių šios draugijos pasiekimų – 1901 metais Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje leista laikyti pamaldas lietuvių kalba.

Istorikės teigimu, amžininko Petro Vileišio atsiminimuose D.Malinauskas išliko kaip tikras bajoras, nuolat kalbėjęs lenkiškai ir tik nepriklausomos Lietuvos laikais šiek tiek labiau pramokęs lietuvių kalbos bei ja palyginti silpnai kalbėjęs, tačiau nuolat puoselėjęs  lietuvybę ir už ją kovojęs.

1903 metais, būdamas 34 metų, jis vedė 14 metų už save jaunesnę Zofiją.

„Tačiau su savo žmona jis gyveno atskirai, o pats ir toliau buvo pasinėręs į visuomeninę veiklą“, – teigė D.Bukelevičiūtė.

D.Malinausko žmona Zofija Malinauskienė./ Tado Stommos archyvo JAV nuotr.

Ji pažymėjo, kad karo metu D.Malinauskas kartu su kitais Vilniaus inteligentais įsitraukė į lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą, jis rūpinosi karo pabėgėliais. Pasak istorikės, D.Malinauskas labai prisidėjo prie šio komiteto veiklos savo lėšomis, pats asmeniškai rūpinosi maisto produktų tiekimu.

Triukšmas dėl parašo

„Vasario 16-osios aktas nebuvo kieno nors malonės aktu, nepriklausomybės dovanojimo aktu, bet juo mes patys sau laisvę paėmėme, tik patys sau dėkingi už jį būdami. Tiesa, apie akto įgyvendinimą negalėjo tada būti nė kalbos, bet gimė galinga viltis, buvo rastas tikrasis pagrindas, tikrasis žodis. Ir neilgai reikėjo laukti – viltis neapvylė: žodis virto kūnu“, – apie Vasario 16-osios aktą vėliau kalbės pats D.Malinauskas.

D.Bukelevičiūtės teigimu, skirtingai nei daugelis kitų signatarų, kurių karjeros sėkmingai klojosi jau po Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo, D.Malinauskas kaip asmenybė ir visuomenės veikėjas spėjo atsiskleisti iki to.

Tiesa, jis ir amžiumi priklausė prie vyresniųjų signatarų, 1918 m. vasario 16-ąją jam buvo 49-eri.

D.Malinausko portretai./ Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Tačiau iki šių dienų vis dar aptarinėjama ir nemažus pykčius kelia viena detalė: spėliojama, kodėl D.Malinauskas aktą pasirašė vėliau už kitus.

Tokius įtarimus sukurstė signataras Petras Klimas, savo knygoje parašęs, kad „D.Malinauskas net Nepriklausomybės Akto pasirašymo akimirką pramiegojo.“

„Kaip pavyko išsiaiškinti, bajorišku gyvenimo būdu pagarsėjęs D.Malinauskas posėdį pramiegojo. Negaliu sakyti, kad taip atsitiko dėl to, jog jis iš vakaro daug išgėrė. Bet, mano kolegos teigimu, yra dokumentų, kuriuose rašoma, jog už šį poelgį D.Malinauskas nuo J.Basanavičiaus gavo per veidą. Tačiau neaišku, kiek vėliau jis pasirašė: ar po pietų, ar kitą dieną“, – „Kauno dienai“ yra sakęs politologas Raimundas Lopata, 1997 metais išleidęs knygą apie D.Malinauską.

Šie teiginiai iki šiol kelia sumaištį D.Malinausko giminaičio, mediko Viktoro Jenciaus-Butauto, galvoje.

Giminaitis yra išleidęs knygą apie Vasario 16-osios akto signatarą. V.Jencius-Butautas su žmona Žiedūna ir JAV gyvenantis D.Malinausko vaikaitis Tadas Stomma yra įsteigę D.Malinausko vardo premiją, kuri teikiama jau penkerius metus.

Vytauto Didžiojo kapo paieškos ir sarkofagas

1914 metais D.Malinauskas užsikrėtė idėja įprasminti Vytauto Didžiojo atminimą, kurio palaikus yra įvardijęs brangiausia tautos relikvija.

Po penkiolikos metų jam kilo idėja pagaminti karstą šiems palaikams, o po kelerių metų sumanė ir sarkofago idėją bei kreipėsi į skulptorių Vincą Grybą. Karstas ir sarkofagas pagaminti Čekoslovakijoje.

Tuomet buvo svarstoma, kad D.Malinauskas galėjo žinoti, kur yra paslėpti Vytauto Didžiojo palaikai, tad sarkofagą ruošė jau žinodamas, kad jie jame ilsėsis.

1933 m. karališkuoju aksomu išklotas sarkofagas buvo atgabentas į Vilnių, tačiau jį okupavę lenkai neleido sarkofago nešti į arkikatedrą, tad jis buvo padėtas Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Šiuo metu sarkofagas laikomas Vilniaus katedros požemiuose.

Kaip pažymi D.Bukelevičiūtė, 1934 metais D.Malinauskas subrandino dar vieną mintį: dalyje savo žemių jis nusprendė suformuoti vadinamąją Vytautavą, pastatyti bažnyčią ir paminklą Vytautui – tam 1936 metais buvo išrinkta vieta, o 1939 metais pastatyta laikina bažnyčia.

Iš atvežto kluono ir ūkinių pastatų suręsta bažnyčia išsilaikė iki šių dienų. Netyčia į Vytautavą atklystančius žmones greičiausiai nustebina atoki, miškais ir laukais apsupta Šv. Antano Paduviečio bažnyčia.

Už keliasdešimties kilometrų nuo Vytautavos esančiame Onuškyje ilsisi D.Malinausko, jo sesers ir žmonos palaikai.

Ši vieta pasirinkta todėl, kad jam priklausęs Jakovicų dvaras buvo įsikūręs visai netoli Onuškio, o šiame miestelyje esanti gimnazija pavadinta signataro vardu.

1920 m. lenkams okupavus Vilnių D.Malinauskui teko palikti mylimą miestą, kuriame prabėgo aktyvūs jo metai. Persikėlęs į Kauną jis dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, 1922 metais buvo paskirtas į Čekoslovakiją nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru. Jo vadovavimo atstovybei Čekoslovakijoje metais Praha oficialiai pripažino Lietuvą, vėliau D.Malinauskas tęsė diplomato karjerą Estijoje.

Pasak D.Bukelevičiūtės, 1939–1940 metais D.Malinauskas į politiką jau nebesikišo. Tačiau jam nepavyko išvengti sovietinių represijų – išsigelbėti pavyko tik jo dukteriai su vyru ir sūnumi.

Valentinas Gustainis knygoje „Be kaltės“ rašė, kad vykstant trėmimams savo ešelone jis sutiko signatarą: „Su juo buvo visai nukaršusi senutė sesuo ir jau menkutė žmona. Pats irgi atrodė vos gyvas, iš kelionės labai išvargęs, vidurvasarį apsiavęs veltiniais. Tačiau jis nenusiminė, manė, kad čia koks nesusipratimas, kuris tuojau paaiškės, kai tik jis galės prieiti prie telegrafo.“

Manoma, kad D.Malinauskas buvo pažįstamas su revoliucioniere Aleksandra Kolontaj. Ją 1905 metais, anot V.Gustainio, D.Malinauskas savo bute yra slėpęs nuo caro žandarų. Tačiau ši pažintis neišgelbėjo nei D.Malinausko, nei jo šeimos.

D.Malinauskas mirė iš bado tremtyje Altajuje 1942 metų lapkričio 30 dieną.