Stanislovas Narutavičius

Gimė:  1862 m. rugsėjo 2 d. (arba rugpjūčio 21 d.) Telšiuose.

Studijavo:  Peterburgo, vėliau – Kijevo universitetų Teisės fakultete.

Gyveno:  Brėvikių dvare.

Mirė: 1932 m. gruodžio 31 d. Kaune, palaidotas Alsėdžių kapinėse.

Alsėdžių kapinės, liepos pradžia. Lyja. Vienas kapas čia pažymėtas ypatingai – stulpeliu su iškaltu žodžiu „Signataras“. Tai liudija, kad šioje vietoje palaidotas 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Stanislovas Narutavičius. Signataras, kurio parašas ant Vasario 16-osios akto išsiskiria tuo, kad atrodo kažkaip... lenkiškai – S.Narutowicz. Kas jis buvo: žemaitis, lenkas bajoras, manęs, kad Lietuvos valstybę turi kurti ne tik lietuviškai kalbėję valstiečiai, bet ir bajorijos atstovai? O gal visko turėjo po truputį?

Signataras S.Narutavičius./ Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Čia gimė, čia ilsisi

Alsėdžiai – nedidelis miestelis Plungės rajone, kur Stanislovo Narutavičiaus vardą žino visi. Čia jis savas: žemaitis, Alsėdžių respublikos kūrėjas, mokyklos steigėjas, netoliese esančio Brėvikių dvaro savininkas, advokatas, ne vienam ištiesęs pagalbos ranką. O ir vietos gimnazija turi jo vardą.

Todėl į S.Narutavičiaus amžinojo poilsio vietą lydi alsėdiškiai: Alsėdžių S.Narutavičiaus gimnazijos mokytojai – užtarnauto poilsio jau išėjęs Valius Balandis ir tebedirbantis Petras Smilgevičius, beje, tolimas kito signataro – Jono Smilgevičiaus giminaitis.

Pradedame nuo kapinių, bet būtent jose užsimezga pokalbis apie signataro gimimą: tikslų laiką ir tikslią vietą.
 

Brėvikių dvaras priklausė Narutavičių giminei dar nuo XVII a. pabaigos. Vis dėlto manoma, kad Stanislovo gimimo metais jo tėvas dirbo Telšiuose, kur ir susilaukė sūnaus. Vėliau gimė dar vienas Jono Narutavičiaus ir Viktorijos Ščepovskaitės-Narutavičienės sūnus Gabrielius, palikęs ryškų pėdsaką jau ne Lietuvos, bet Lenkijos istorijoje. Bet apie tai – vėliau.

Pirmiausia vykime į Brėvikius. Alsėdžių S.Narutavičiaus gimnazijoje ant sienos kabo dvaro, kai ten dar gyveno Narutavičiai, nuotrauka. Dabar atvykus belieka tyliai stebėtis – praėjo apie šimtas metų, o vaizdas iš esmės nepasikeitė, sunyko tik ūkiniai pastatai, kiek smuktelėjo pagrindinis namas. 

Vis dėlto vadinti šio dvaro būsimojo signataro vaikystės namais negalima: dvaras buvo išnuomotas, broliai Stanislovas ir Gabrielius gimnaziją lankė Liepojoje, vėliau studijavo Peterburgo universitete. Iš čia Stanislovas buvo pašalintas dėl veiklos slaptame kairiųjų pažiūrų studentų ratelyje, todėl teisės studijas pratęsė Kijevo universitete. Į Brėvikius jis jau su savo šeima sugrįžo 1889 metais, vėliau dar kelis kartus buvo dvarą palikęs, nuomojo.
 

Brėvikių dvaras./ Ž.Gedvilos nuotr.

Brolis – prezidentas 

Narutavičių iš Brėvikių šeima – išties neeilinė. Tėvas Jonas Narutavičius dalyvavo 1863 m. sukilime, o jo sūnūs Stanislovas ir Gabrielius paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir Lenkijos istorijoje: Stanislovas yra vienas iš 20-ies Vasario 16-osios akto signatarų, Gabrielius 1922 metų gruodžio 9 dieną tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu. 

Tiesa, labai trumpam. Jis prisiekė gruodžio 11-ąją, gruodžio 14 dieną iš tuometinio faktinio Lenkijos vadovo Juzefo Pilsudskio perėmė valdžią. Bet jau po dviejų dienų, gruodžio 16-ąją, Varšuvos nacionalinėje galerijoje „Zachęta“ krito nuo lenkų nacionalisto (susijusio su vadinamais endekais), dailininko Elegijuszo Niewiadomskio paleistos kulkos.

Žymus Lenkijos intelektualas, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius Adamas Michnikas sako, kad pirmojo prezidento G.Narutowicziaus, kuris buvo artimas maršalo J.Pilsudskio bičiulis, nužudymas turėjo įtakos po kelerių metų įvykusiam kariniam perversmui Lenkijoje.
 

S.Narutavičiaus brolis Gabrielius 1922 metų gruodžio 9 dieną tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu./ Vida Press nuotr.

„Tai buvo perversmas, nukreiptas prieš demokratiją. Tačiau į visa tai galima pažvelgti ir iš kitos pusės. Reikia matyti anų laikų kontekstą. Tai buvo atsakas į tai, kas įvyko 1922 metais, kai buvo išrinktas pirmas Lenkijos prezidentas (G.Narutowiczius – red.past.). Šis prezidentas buvo nušautas endekų fanatiko, kuris tuo dar ir didžiavosi. Po to, kai žudikas buvo nuteistas mirties bausme ir ji buvo įvykdyta, jaunimas degė žvakeles žudikui atminti. J.Pilsudskis visa tai matė ir suvokė, kad tokia situacija veda Lenkiją prie nelaimės, žlugimo“, –  Vilniuje, paskaitoje apie J.Pilsudskį, kalbėjo A.Michnikas.

Dar vienas svarbus akcentas – manoma, kad Stanislovo žmona Joana Bilevičiūtė buvo Lenkijos maršalo J.Pilsudskio pusseserė. Pastarojo motina Marija taip pat kilusi iš Bilevičių giminės. Vis dėlto tikslių duomenų apie tai trūksta, nors yra žinoma, kad su J.Pilsudskiu bendravo ne tik Gabrielius Narutowiczius, bet ir Stanislovo šeima. Gal tai lėmė S.Narutavičiaus pastangas sutaikyti Lietuvą su Lenkija, taip pat ir jo sūnaus Kazimiero vėlesnį darbą.

Būtent Kazimieras Lenkijos žiniasklaidai yra pasakojęs, kaip tėvas sužinojo apie brolio mirtį. Šeimos namuose 1922-ųjų gruodį nuolat buvo įjungtas Varšuvos radijas, per kurį ir paskelbta apie G.Narutowicziaus nužudymą. „Stanislovas sušuko: „Gabrieli, ką jie su tavim padarė. Žinojau, įspėjau“. O tada be jėgų susmuko fotelyje“, –  praėjus daugiau nei 60 metų Lenkijos naujienų portalui poznan.wyborcza.pl pasakojo Kazimieras.

Prezidento G.Narutowicziaus poilsio vieta Lenkijoje./ Vida Press nuotr.

Išsidalinti brolius

Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys sako, kad Lietuvoje būta pasiūlymų „išsidalinti“ brolius. Buvęs Klaipėdos universiteto rektorius Stasys Vaitiekūnas, parašęs knygą „Stanislovas Narutavičius. Signataras ir jo laikai“, yra siūlęs padaryti taip – esą tegu Gabrielius Narutowiczius lieka lenkams, o mes turėkime Stanislovą Narutavičių.
 

Klausiamas apie tai, kaip čia yra su tuo parašu Vasario 16-osios akte, ar tokiu būdu Stanislovas bandė nurodyti savo tautinę priklausomybę, R.Miknys vis dėlto akcentavo ką kita – S.Narutavičius buvo bajoras. Ne koks plikbajoris, o kilmę dokumentais dar carinei Rusijai įrodęs dvarininkas. Ir jo parašas akte byloja apie tai, kad lietuviai nėra tik valstietiška tauta, bet turi ir bajoriją, kuri dalyvavo kuriant, stiprinant Lietuvos valstybę.

Vis dėlto pasirašyti, kaip tai padarė S.Narutavičius, reikėjo drąsos – nesutarimų su vietos lenkais netrūko jau nuo 1914 metų. Bajorai, prisidėję prie lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio, savo luomų atstovų dažnai buvo laikomi išdavikais, ne savais. Jais ne visada pasitikėjo ir lietuviai.

Būti lietuviu

S.Vaitiekūnas savo knygoje apie S.Narutavičių itin pabrėžia lietuvybės svarbą ir pačiam signatarui, ir jo šeimai – tiek tėvų, tiek jo paties. Cituojamas ir paties Stanislovo 1914 m. kovo 14 d. parašytas laiškas svainiui, grafui Vladimirui Zubovui, kur S.Narutavičius rašo apie lietuvių kalbą.

„Reikia skatinti visapusišką jaunos lietuvių kultūros augimą. (…) Turėtų būti sukurta kuo daugiausiai lietuviškų visuomenės organizacijų, kuriose lietuvių kalba užimtų pirmąją vietą. Tai ypač svarbu, nes tuo būdu žadintų liaudyje pagarbą gimtajai kalbai ir tuo pačiu apsaugotume tautą nuo atsimetimo nuo Lietuvos. Mes, inteligentai, nors ir kalbėdami namuose nelietuviškai, turime labai rūpintis lietuvybe. Turime lietuvių kalbai rodyti pagarbą ir kalbėti lietuviškai viešai bei taisyklingai, duodami tuo liaudžiai pavyzdį“, – laiške rašė S.Narutavičius.

Tad lietuvių kalba jam svetima niekada nebuvo. O ir tai, kad į Brėvikius persikrausčiusi S.Narutavičiaus žmona Joana Bilevičiūtė-Narutavičienė lietuviškai (ar žemaitiškai) nekalbėjo, išmoko tik vėliau, netapo problema jiems įkurti pradžios mokyklą Alsėdžiuose, berniukų ir mergaičių mokyklas Telšiuose. 

O sūnus Kazimieras apie tėvą po 60 metų pasakė taip: „Dėdę Gabrielių gerbiau, tėvą Stanislovą mylėjau. Jis buvo „gente Lituanus, natione Polonus“ (anachronizmu tapęs posakis „kilme – lietuvis, tautybe – lenkas“), bet suerzintas lenkų ir lietuvių ginčų kažkada pasakė: „Meskime viską ir išvažiuokime kur nors toli. Geriausiai į Poznanę.“

Brėvikių dvaras

Dabar Brėvikių dvare šeimininkauja ir dvarui neleidžia sunykti Gediminas Šilinas. Žemaitis, apie Narutavičius galintis kalbėti valandų valandas. Vedžiodamas po sodybą šeimininkas šypteli rodydamas į nutrupėjusius laiptus ir sako – viskas, kas dvare dabar griūna, greičiausia buvo pastatyta Stanislovo. Iš jo ne koks ūkininkas ir šeimininkas buvęs.

Dvaras senas, statytas galbūt Stanislovo prosenelio. Vėliau kažkas buvo prilipdoma, keitėsi dvaro gyventojai, jis ne kartą buvo išnuomotas, todėl nyko. Grįžęs šeimininkauti Stanislovas Narutavičius stengėsi pastatyti ūkį ant kojų, tik sekėsi ne visada. Galbūt tam trukdė ir jo būdas – jis norėjo būti geras visiems: kumečiams, valstiečiams.
 

S.Narutavičius laikė apie šimtą karvių – veislinių, parvežtų iš svetur, bet šis verslas jam atnešė nelaimę – yra tikimybė, kad būtent nuo galvijų jo sūnus Jonas užsikrėtė tuberkulioze ir vėliau mirė. Dukra Elena irgi nelaimingo likimo. Antroji dukra – Zofija ištekėjo ir gyveno Varšuvoje, pas ją užėjus sovietams išvyko Joana Narutavičienė. 

Politika, kaip ir tėvą, paviliojo tik sūnų Kazimierą. 
 

K.Narutavičius po studijų Prancūzijoje Lietuvoje 1934–1938 metais dirbo emisaru, jo užduotis buvo sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos diplomatinius santykius. Sovietinė okupacija jį palietė gana skaudžiai.

Jau minėtame 2015 m. gruodžio 14 d. Lenkijos naujienų portalo poznan.wyborcza.pl Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto profesoriaus, Waldemaro Łazugos straipsnyje „Narutowiczius iš Poznanės – neįtikėtinai panašus į dėdę Gabrielių, nužudytąjį Lenkijos Respublikos prezidentą“ pasakojama apie Kazimiero ir jo žmonos Kristinos patirtis Sibire.

1940 metais juos areštavo NKVD. Su savimi jie teturėjo du lagaminus ir truputį papuošalų, paslėptų drabužiuose. Pirmiausia juos vežė traukiniu, paskui laivu, vėliau – valtimi be irklų. Taip atsidūrė saugomoje „specgyvenvietėje“ Altajaus krašte. K.Narutavičiaus žmona išmoko išpinti žvejų tinklus ir megzti kojines, Kazimieras kirto mišką.

1947 m. jiems leista išvykti gyventi į Lenkiją, kur apsistojo Poznanėje ir dirbo tekstilės pramonėje. Kaip pats sakė, trūko čia tik žemės, todėl jam tikęs lietuviškas posakis „vaikšto lyg žemes pardavęs“. „Žemaitijoje pirmasis auginau olandiškus galvijus ir vienas pirmųjų važinėjau automobiliu. Bet labiausiai mėgau išeiti ryte į drėgnus ariamus laukus ir įkvėpti žemės kvapą“, – sakė Kazimieras, miręs Poznanėje 1987 metų gegužės 22 d.

Jau mirusi ir jo žmona Kristina, ir dukra Wanda. Bet niekas iš jų ryšių su Lietuva nepalaikė. Nepavyko susisiekti ir su Stanislovo Narutavičiaus proanūkiu Mieczyzlawu Ziółeku, jis, kiek mums žinoma, gyvena Poznanėje.

Alsėdžiuose gyvos legendos

Alsėdžiuose gyvi prisiminimai ir iš lūpų į lūpas sklinda istorijos apie Stanislovą ir jo darbus. Jos pasakojamos su neslepiamu pasididžiavimu. Štai viena – apie Alsėdžių respubliką 1905 metais.
 

Respublika gyvavo vos mėnesį, paskui ją išvaikė, o nuo represijų už nelojalumą caro valdžiai S.Narutavičių išgelbėjo tik ryšiai ir autoritetas tarp krašto bajorų.

Nuo mirties 1930 metų gruodžio 31 dieną Stanislovo jau neišgelbėjo niekas. Jis nusišovė Kaune. Manoma, kad tokį žingsnį žengė dėl šeimą ištikusių nelaimių ir ekonominių sunkumų. Ar taip ir buvo, nežinia.

Palaidotas S.Narutavičius Alsėdžių kapinėse. Kapas buvo naujai sutvarkytas jau po 1990 metų, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Tada atsirado ir naujas paminklas, kuriame įrašyta, kad čia palaidotas advokatas, 1918 m. signataras S.Narutavičius. Sutvarkyta ir paminklinė lenta su lenkišku įrašu „Grób rodziny Narutowiczów“.
 

Palaidotas S.Narutavičius Alsėdžių kapinėse./ Ž.Gedvilos nuotr.