Jonas Smilgevičius

Gimė: gimė 1870 m. Šonių dvare, buvusiame du kilometrai nuo Alsėdžių.

Studijavo: metus Karaliaučiaus universitete mokėsi ekonomikos, vėliau Berlyno Humboldtų universitete studijavo agronomiją.

Gyveno: Berlyne, Karaliaučiuje, Peterburge, Varšuvoje, Vilniuje.

Mirė: J.Smilgevičius 1942 m. mirė Kaune. Jo palaikai buvo pervežti į Užventį, kur buvo ir palaidotas Užvenčio kapinių koplyčios rūsyje. Sovietmečiu jo palaikai ten ir liko.

Jonas Smilgevičius buvo kitoks negu daugelis signatarų. Jis nerašė knygų, nebuvo nei kultūros ar mokslo veikėjas, nei kunigas ir netgi politika jį ne itin traukė. Signataro pašaukimas buvo verslas, ir lygių J.Smilgevičiui tarp ekonomistų, verslininkų ir ūkininkų tarpukario Lietuvoje nebuvo daug.

Jau vaikystėje buvo patriotas

Alsėdžiai – miestelis Plungės rajone, minimas jau XIII a. šaltiniuose. Būtent čia savo vaikystę leido būsimasis signataras. J.Smilgevičius gimė 1870 m. Šonių dvare, buvusiame du kilometrai nuo Alsėdžių. Namo, kuriame jis augo, jau nebėra – sudegęs gaisro metu, vėliau jis buvo atstatytas naujai.

Bajorų Smilgevičių giminė pasižymėjo gausumu – būsimasis signataras gimė 8 vaikų šeimoje, o jo tėvas Mykolas Smilgevičius taip pat buvo iš 8 vaikų šeimos. Smilgevičių Alsėdžių krašte gausu iki šiol, nors paties J.Smilgevičiaus palikuonių čia nebėra – II pasaulinio karo metais jie emigravo į Vakarus. Pasaulyje, kaip 15min pasakojo artimiausias J.Smilgevičiaus giminaitis, kurį pavyko sutikti Alsėdžiuose – Kazimieras Smilgevičius – Smilgevičių giminės atstovų gali būti apie tūkstantį.

J.Smilgevičius su šeima./ Archyvo nuotr.

Pasak K.Smilgevičiaus, kurio prosenelis buvo J.Smilgevičiaus pusbrolis, giminės šaknys slypi netoliese esančiame Brazdeikių kaime, o pavardė kilo iš lietuviškos pavardės „Smilingis“, kuria Bažnyčios įrašuose vadintas J.Smilgevičiaus tėvas Mykolas, vedęs Uršulę Ivanauskaitę.

Skirtingai negu daug sulenkėjusių to meto bajorų, pasak K.Smilgevičiaus, J.Smilgevičiaus tėvas buvo didelis patriotas. Šeimoje iki šiol iš lūpų į lūpas sklinda istorija, kaip lietuviškos mokyklos draudimo laikais jis suorganizavo krikščioniško kryžiaus prikalimą klasėje. Patriotizmą jis perdavė ir savo vaikams.

16-metį J.Smilgevičių sukrėtė įvykiai Kęstaičių kaime netoli Alsėdžių. Čia caro valdžia norėjo uždaryti lietuvišką Kęstaičių bažnyčią, bet atkaklūs vietos žemaičiai priešinosi, budėdami bažnyčioje ir ją saugodami, jiems padėti susirinko ir kaimynai iš gretimų kraštų.

Galiausiai valdžia pasiuntė kazokus ir šie žmones žiauriai išvaikė. Dalis bažnyčios gynėjų žuvo, kiti buvo suimti ir ištremti į Sibirą. Būtent J.Smilgevičius rinko medžiagą apie šiuos įvykius, 1894 m. jo straipsnis, pasirašytas Kadaginiškio slapyvardžiu, pasirodė Amerikos lietuvių laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“.  

„Jau septyni metai sukako, kaip maskoliai suardė ir iszdraskė Kenstąiczius  <...> Kožnas lietuvis sziądien keliaudams per Kenstąiczius, kurs tiktai bent truputį yra girdėjęs apie jūs, daros jis neramus ir turi noroms nenoroms apsilieti ašaroms, matydamas tokias blėdis padarytas per maskolius“, – rašė pasipiktinęs J.Smilgevičius (kalba netaisyta). Tekste gausu apgailestavimo dėl tuometinės Lietuvos būklės, jaučiama gili simpatija Kęstaičių parapijiečiams, kurie „praliejo daug kraujo už savo brangią tėvynę Lietuvą ir tikėjimą“.

J.Smilgevičius parašė ir daugiau straipsnių, kuriuose pasirašinėjo slapyvardžiais. Politikos juose nedaug: jis tiesiog aprašinėja savo kraštą, jo kaimus, miestelius ir gyvenimą juose. Aprašymai nėra pernelyg nudailinti – greta pagyrų darbštiems žemaičiams juose gausu ir apgailestavimo dėl „arielką“ pamėgusių ir lietuvybę apleidusių lietuvių, ir dėl neefektyviai veikiančios bei lietuvių tautą engiančios „maskolių“ valdžios, jos kyšius imančių policininkų ir bažnyčias griaunančių valdininkų.



 
Ištrauka iš J.Smilgevičiaus 1894 m. parašyto straipsnio./ epaveldas.lt nuotr.

Verslumas, kuriuo vėliau pasižymėjo J.Smilgevičius, jaučiasi jau jo jaunystės tekstuose: daug kalbama apie tai, kiek kainuoja, pvz., vėžiai ar rugiai ir kaip galima pasipelnyti jais prekiaujant, pagiriamuosius žodžius jaunas rašytojas skiria lietuviams, kurie „supranta prekystės vertybę“, žemaičiai raginami nepalikti prekybos, miškininkystės ir t. t. tik žydams, kurių tada Alsėdžiuose ir ypač didesniuose miestuose netoliese – Mažeikiuose, Plungėje – buvo gausu, bet ir patiems užsiimti ne tik žemdirbyste, bet ir prekyba. Apie vis augantį lietuvių polinkį užsiimti verslu rašoma pakiliai, tikima būsimu Lietuvos pakilimu.

Rašė vadovėlius ūkininkams

Iki 1893 m. J.Smilgevičius mokėsi Jonavos ir Mintaujos gimnazijose. Tada metus studijavo ekonomiką Karaliaučiaus universitete, vėliau – Berlyno Humboldtų universitete, kur studijavo agronomiją. 1895 m. pasirodė ir pirmoji J.Smilgevičiaus knyga – „Pienininkystė Lietuvos ūkininkams“. 1905 m. dienos šviesą išvysta „Trumpas vadovėlis sviestininkystės“, o 1909 m. – „Trumpas pienininkystės vadovėlis“.

Ištrauka iš J.Smilgevičiaus pienininkystės vadovėlio./ Archyvo nuotr.

Šias knygas J.Smilgevičius pasirašė slapyvardžiu „Berlyniškis“. Jose taip pat atsispindi J.Smilgevičiaus noras, kad Lietuva, padedama verslo, kiltų aukštyn, kad lietuviai nebijotų būti ne tik samdiniais, bet ir ponais. „Mūsų tėvynė Lietuva yra labai gerame padėjime, jeigu Finliandijoje, kuri yra juoba Europoje, pienininkystė žydi (…) Užtatai, brangūs lietuviai, griebkimės kuo greičiausiai šito dideliai naudingo mūsų ūkiui darbo“, – kviečia J.Smilgevičius. Toliau dėstoma prekybos pienu ir sviestu nauda, pristatoma, su kuo lietuviai gali prekiauti, kaip reikia melžti, saugoti pieną, ir supažindinama su technikos naujovėmis, kurios padeda lengviau dideliu kiekiu gaminti pieno produktus.

Baigęs studijas, J.Smilgevičius dirbo Peterburge, Žemės ūkio ministerijoje, vėliau Varšuvoje trejus metus dirbo prekybos įmonių tinklo „Alfa-Nobel“ filialo šiame mieste vedėju. Tinklui tada vadovavo žymiojo Alfredo Nobelio įpėdinis Emanuelis Nobelis. Visuomeninės veiklos  neapleido: priklausė Varšuvos lietuvių draugijai. Draugija rėmė lietuvybę, dirbo kultūrinį darbą. Jos dėka J.Smilgevičius gavo progą išleisti savo 1905 m. vadovėlį.

Tais pačiais 1905 m. J.Smilgevičius vedė Stefaniją Bucevičiūtę, gimusią 1877 m. 1908 m. jie susilaukė pirmagimės dukros Janinos, o vėliau ir dar penkių vaikų.

Iš Varšuvos J.Smilgevičius persikraustė į Vilnių. Čia jis nusipirko subankrutavusį metalo gaminių fabriką „Vilija“ ir jį prikėlė naujam gyvenimui. 1912 m. pradėjęs veikti Vilniaus ūkio mašinų fabrikas tapo pirmąja lietuviška akcine bendrove.

Tais pačiais 1912 m. J.Smilgevičius nusipirko šlovinga istorija pasižymintį kelių šimtų metų senumo Užvenčio dvarą. Dvarą, kurį lietuviai puikiai žino iš lietuvių literatūros pamokų. Nes būtent šiame dvare vaikystę praleido rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, savo atsiminimus iš šio gyvenimo periodo įamžinusi knygoje „Sename dvare“.

Užvenčio dvaras maždaug 1930 metais./ Archyvo nuotr.

Kai J.Smilgevičius įsigijo Užvenčio dvarą, jis buvo labai apleistas. Tačiau gabus ūkininkas jį pavertė pavyzdiniu ūkiu: įveisė produktyvių olandiškų karvių bandą, įrengė spirito varyklą, lentpjūvę, elektrinę. Padėti įgyvendinti pažangius ūkininkavimo metodus J.Smilgevičius netgi kvietėsi specialistus iš Šveicarijos. Netrukus Užvenčio karvės ėmė duoti rekordiškai daug pieno.

Norėjo būti verslininkas, ne politikas

Prasidėjus I pasauliniam karui, signataras aktyviai veikė lietuvybės labui. Jis priklausė Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, padėjo organizuoti Vilniaus konferenciją, kurioje dalyvavo ir jo brolis Pranciškus Smilgevičius. Organizuodamas ją, jis apvažiavo beveik visą Žemaitiją ir rinko atstovus.

Konferencijos metu J.Smilgevičius buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Esama duomenų, kad karo metais jis padėjo užventiškiams apsiginti nuo vokiečių pareigūnų represijų, netgi keletą išgelbėjo nuo sušaudymo.

1918 m. vasario 16 d. J.Smilgevičius tapo vienu iš dvidešimties signatarų, pasirašiusių Nepriklausomybės aktą. Vėliau jis dalyvavo Tarybos veikloje iki 1920 m., bet Steigiamojo Seimo rinkimuose nedalyvavo ir iš politikos pasitraukė. Signataras nutarė, kad nori būti verslininku, o ne politiku ir jauną valstybę stiprinti ekonomiškai.

J.Smilgevičius dešinėje./ Signatarų namų nuotr.

„Daug įkūrė akcinių bendrovių, nes manė, kad reikia kelti ne tik kultūrinį, bet ir pramonės lygį.  Dalyvavo Lietuvos Tarybos veikloje, pasirašė aktą, bet po to į Seimą nėjo, atsidavė ūkinei veiklai“, – 15min pasakojo Užvenčio kraštotyros muziejaus muziejininkė Milda Knyzelienė.

„Jis tikrai mylėjo Lietuvą, suprato, kad Lietuvai būtinai reikia vystyti ekonomiją, sumoderninti žemės ūkio techniką, išplėsti eksportą, todėl steigė įvairias bendroves, įmones ir kitus skatino tai daryti. Jis nenorėjo dalyvauti valdžioje, nes manė, kad individualiai galės daugiau daryti ir jo nevaržys politikos rėmai“, – dalydamasis prisiminimais su Vilniaus lietuvių namais apie senelį 2014 m sakė J.Smilgevičiaus anūkas Vitalis Petrušis.

J.Smilgevičius buvo ne vienos akcinės bendrovės – „Neris“, „Dubysa“, „Miškas“, „Nemunas“, „Sidabrinė lapė“ – steigėjas ir akcininkas. Taip pat J.Smilgevičius buvo vienas iš Lietuvos kredito banko įkūrėjų. Vėliau nupirko bankrutavusį „Stiklo“ fabriką, Juodupės gelumbės fabriką.

J.Smilgevičiaus bendrovių veikla – itin įvairi. Fabrikas „Nemunas“ gamino žemės ūkio mašinas, centrinio šildymo katilus, radiatorius, vamzdžius, „Neris“ gamino techniką šildymui ir kanalizacijai, „Dubysa“ prekiavo motociklais, dviračiais, radijo ir elektros prekėmis, „Miškas“ užsiėmė medienos apdirbimu.

J.Smilgevičius buvo vienas Lietuvos malūnininkų draugijos steigėjų ir jos valdybos pirmininkas, Lietuvos spirito varyklų pramonininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos banko valdybos narys. Nesikišdamas į politiką, aktyviai dalyvavo šalies ekonominiame gyvenime. Priklausė Ekonominių studijų draugijai, joje siūlė plėsti melioraciją, nesutiko su ūkių smulkinimu.

Greta visos šios veiklos J.Smilgevičius niekada nepamiršo ir Užvenčio dvaro: nors, pasak M.Knyzelienės, didžiąją dalį laiko leisdavo Kaune, dažnai čia grįždavo. Protingai J.Smilgevičiaus valdomas Užvenčio dvaras tarpukariu klestėjo ir buvo vienas pirmaujančių Lietuvos dvarų.

„Daug nuveikė savo dvaro labui, modernizavo jį, sutvarkė. Iki jo visada dvaras būdavo praskolintas, o jau jo valdymo laikotarpiu į pirmaujančius Lietuvoje įsiveržė. Visokias naujoves taikė, nes buvo išsimokslinęs, ekonomistas, agronomas“, – pasakojo M.Knyzelienė.

Dvare J.Smilgevičius netgi įrengė pirmąją Lietuvoje tabako plantaciją – sėklą pirkdavo Kaukaze, o žaliavą parduodavo Klaipėdos tabako fabrikui ir Rusijos imperijos įmonėms.

J.Smilgevičiaus nekrologe teigiama, kad dvaras pasižymėjo ir kultūrine veikla – čia dažnai lankydavosi vyresniosios lietuvių rašytojų kartos atstovai, tokie kaip Povilas Višinskis, Žemaitė, Šatrijos Ragana. Nepamiršo J.Smilgevičius ir labdaros – rėmė naujos Užvenčio bažnyčios statybą.

1940 m. J.Smilgevičiaus žmona sunkiai susirgo, jis ją išvežė gydytis į Vokietiją, kur ji ir mirė bei buvo palaidota. Pats J.Smilgevičius į Lietuvą grįžo tik ją užėmus vokiečiams, tačiau Užvenčio dvaras jau buvo atiduotas vokiečių valdžion, tad signataras apsigyveno Kaune. Pasak JAV  gyvenančio J.Smilgevičiaus anūko Algio Zolyno, tiek sovietinės, tiek nacių okupacijos pradžioje J.Smilgevičius turėjo galimybę perkelti savo pinigus iš Lietuvos į Šveicarijos bankus, tačiau pasirinko to nedaryti.  

„Man augant Australijoje ir Čikagoje, mano motina daug pasakojo apie savo tėvą. Pavyzdžiui, kad jis buvo ir griežtas, ir tuo pačiu labai malonus žmogus. Viena iš labiausiai sukrečiančių istorijų – tokių, kurios, pasak mano mamos, demonstravo prieštaravimus tarp jo praktiškumo ir idealizmo – buvo jo sprendimas nepervesti šeimos pinigų į Šveicarijos banką, kai Rusija, o po to Vokietija įsiveržė į Lietuvą. Mano senelis tiesiog negalėjo savęs įtikinti, kad perkelti savo turtą iš Lietuvos į kitą šalį tokioje situacijoje būtų patriotiška – arba kad tai yra būtina. Taip pat motina man pasakojo, kad jam labai patikdavo sūris, kurį ji gamindavo. Jis jai visada duodavo litą už gerą darbą”, – 15min pasakojo A.Zolynas.

J.Smilgevičiaus anūkas A.Zolynas./ Asmeninio albumo nuotr.

Kaune J.Smilgevičius 1942 m. mirė. Jo palaikai buvo pervežti į Užventį, kur buvo ir palaidotas Užvenčio kapinių koplyčios rūsyje. Sovietmečiu jo palaikai ten ir liko.

Palikuonys išsibarstė po pasaulį

Sovietmečiu J.Smilgevičių valdžia stengėsi išstumti į užmarštį. Tiesa, Užvenčio dvaras sovietmečiu buvo restauruotas, bet ne dėl J.Smilgevičiaus, o dėl čia kūrusios Šatrijos Raganos, kurios kūryba ir sovietmečiu buvo pripažįstama.

Visi J.Smilgevičiaus vaikai – Antanina, Kristina, Kazimieras, Ona, Janina ir Elena – 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Kazimieras mirė 1993 m. Kanadoje, Ona – 2007 m. Luisvilyje, Kristina – 2004 m. Naujajame Džersyje, Antanina – 1964 m. Vokietijoje, Janina ir Elena – 2010 m. Konektikute. Paskutinis gyvas J.Smilgevičių menantis jo palikuonis, kaip teigia jis pats, yra jau minėtas 1933 m. gimęs V.Petrušis, gyvenantis JAV, Kalifornijoje.

J.Smilgevičiaus dukra Ona su vyru Kostu, dukra Rūta ir anūkais./ Asmeninio albumo nuotr.

Signataro vaikų palikuonys išsibarstė po visą pasaulį, bet nepamiršo savo prosenelio darbų ir palikimo. Atkūrus Nepriklausomybę, gabiausiems Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto studentams JAV, Kanadoje ir Vokietijoje gyvenantys J.Smilgevičiaus palikuonys įsteigė J.Smilgevičiaus vardo stipendiją.

1993 m. apsilankęs Lietuvoje ir užsukęs į koplytėlę, V.Petrušis išvydo, kad jo senelio karsto viršus nuplėštas, kaulai išmėtyti. Jis, padedamas vietinių, surinko kaulus ir sutvarkė karstą, o 1996 m. J.Smilgevičiaus palaikai buvo perlaidoti Užvenčio kapinėse.

Čia, žemaičių žemėje, signataras ilsisi ir dabar. Pasak M.Knyzelienės, gyvų jį menančių žmonių Užventyje jau nebėra – paskutinis neseniai pasimirė. Bet užventiškiai kruopščiai saugo J.Smilgevičiaus atminimą. Veikia Užvenčio kraštotyros muziejus, kuriame yra J.Smilgevičiui skirta ekspozicija. Čia galima išvysti J.Smilgevičiaus parašytas knygas, jo švarką, knygą iš jo bibliotekos, pačiam nusikalti tarpukario Lietuvos litą.

Greta muziejaus – J.Smilgevičiui skirta Vido Cikanos projektuota akmeninė skulptūra. Paminklas iškilo buvusio Užvenčio seniūno Zoniaus Virbalo iniciatyva: šis 15min pasakojo, kad atkūrus nepriklausomybę rašęs laiškus į Ameriką ir Australiją tuomet dar gyvoms J.Smilgevičiaus dukroms.

Dvaro teritorija dabar priklauso skirtingiems savininkams. Kraštotyros muziejus įrengtas svirne, gyvenamajame dvaro pastate ir dar keliuose pastatuose gyvena žmonės, kituose pastatuose, kaip ir tarpukariu, veikia žemės ūkio įmonės, įdarbinančios daug užventiškių – didžiausioje, auginančioje daržoves, M.Knyzelienės teigimu, dirba apie šimtą žmonių. „Ūkinė veikla plėtojama, kaip ir prie Smilgevičiaus“, – užtikrina muziejininkė.

Paminklas J.Smilgevičiui Užventyje./ I.Gelūno nuotr.

O buvusiame dvaro malūne veikia svečių namai. Dabartinių malūno savininkų dėka malūne, kaip ir tarpukariu, sukasi turbina, varoma vandens ir generuojanti elektros energiją. Pastatas irgi atrodo taip pat kaip tarpukariu.

„Man vienas jau miręs žmogus, dirbęs arklių prižiūrėtoju, važnyčiotoju, pasakojo, kad kai J.Smilgevičius atvažiuodavo iš Kauno, jis važiuodavo jo parvežti į Tryškių geležinkelio stotį su arkliais. Tam važnyčiotojui tada buvo 18 metų. Jis sakė, kad Smilgevičius jo klausinėjo, kuo bus užaugęs, draugiškai bendravo. Kiti žmonės pasakojo, kad ir jis, ir jo vaikai labai draugiškai bendravo su paprastais užventiškiais, kaimo vaikais. Buvo paprastas žmogus, visų gerbiamas. Vietiniai žmonės jį labai mylėjo ir labai gražiu žodžiu prisiminė jo nuveiktus darbus. Ne tik politikoje, jis daugiau prisimenamas kaip šviesuolis, žemdirbys, ekonomistas“, – užventiškių atsiminimais apie J.Smilgevičių dalijosi Z.Virbalas.

Užvenčio dvaras dabar./ I.Gelūno nuotr.