Unikalus pasaulyje smėlio skulptūrų muziejus iš arti: kaip 3 tūkst. tonų smėlio virsta meno kūriniais

Nedidelis Japonijos miestelis Totoris šalyje ir visame pasaulyje garsėja įspūdingomis, kai kur 50 metrų aukštį siekiančiomis smėlio kopomis. Kasmet pasigrožėti šiuo per 100 tūkst. metų susiformavusiu kraštovaizdžiu atvyksta daugiau kaip du milijonai turistų iš viso pasaulio. 

Totorio smėlio kopos Japonijoje

Tačiau ne tik šios kopos į Totorį pritraukia minias turistų. Visai prie pat jų stūkso unikalus ištisus metus veikiantis „Smėlio muziejus“, kuriame kasmet eksponuojami geriausių pasaulyje smėlio skulptorių meno kūriniai. Tarp jų kasmet, jau šeštus metus iš eilės iškyla ir pasaulyje pripažinto smėlio skulptoriaus iš Lietuvos – Andriaus Petkaus kurtos skulptūros.

Andrius Petkus

Smėlio skulptūrų ekspozicija Totoryje garsaus pasaulyje skulptoriaus Katsuhiko Chaeno iniciatyva pirmą kartą buvo surengta 2006 metais, tik tuomet skulptūros kasmet buvo statomos atviroje erdvėje, 2012-aisiais buvo nuspręsta ekspozicijas rengti po stogu. Taip gimė „Smėlio muziejus“, kuris dabar laikomas didžiausiu ir unikaliausiu pasaulyje.

Ekspozicijos šiame muziejuje keičiasi kiekvienais metais, keičiasi ir ekspozicijų tema – smėlio skulptūromis pristatoma tam tikra šalis ar regionas. Muziejuje lankytis galima nuo balandžio vidurio iki sausio pradžios. 

Pasibaigus sezonui muziejus keletui mėnesių užveria duris. Lankytojų čia nepamatysi, tačiau už uždarų durų verda darbas. Per šiuos mėnesius skulptūros yra nugriaunamos, smėlis išvežamas ir atvežamas naujas. 

Pavasarį į muziejų vienas po kito pradeda rinktis įkūrėjo ir prodiuserio Katsuhiko Chaeno sukviesti ir pagal jų įgūdžius atrinkti garsiausi pasaulio smėlio skulptoriai. Kiekvienam jų priskiriama užduotis – iš smėlio sukurti K.Chaeno numatytą, temą atitinkančią skulptūrą.

Prieš atvykstant menininkams darbui paruošiama trys tūkstančiai tonų smėlio, kuris specialiose piramidės principu išdėstytose dėžėse būna tvirtai sutrombuojamas. Štai taip paruošti darbui būsimi meno kūriniai laukia atvykstančių skulptorių.

Į muziejų menininkai atvyksta ne vienu metu, viskas priklauso nuo kiekvienam jų priskirtos skulptūros dydžio ir laiko, kiek prie jos užtruks.

Pirmasis darbą pradeda didžiausios, centrinės skulptūros kūrėjas iš Italijos Leonardo Ugolini, kuriam yra skirtos 25 dienos, praėjus keletui dienų prie jo prisijungia skulptorius iš Rusijos Ilja Filimontsevas, kuriam skirta 20 dienų.  Likę skulptoriai pagal jų kuriamų skulptūrų dydį dar suskirstomi į dvi dalis: vieni atvažiuoja 15-ai dienų, kiti 12-ai.

Šių metų tema – Pietų Azija, muziejuje eksponuojamas skulptūras kūrė 21 menininkas.

Per dieną kiekvienas skulptorius prie savo darbo praleidžia 8 valandas, kartais ir ilgiau. Visi jie autobusu iš centro, kuriame gyvena, yra atvežami kartu, kartu važiuoja pietauti ir po dienos darbų kartu yra parvežami atgal į viešbutį.

Smėlio skulptūrų kūrimo procesas vyksta nuo viršaus į apačią. Pradedama nuo pačios aukščiausios skulptūros dalies – nuėmus dėžės konstrukciją, iš sutrombuoto smėlio  pradedama formuoti viršūnė, tik paskui nuimama antroji dėžė ir taip pamažu einama iki apačios.

Kuriant didelio formato skulptūras kompiuteryje yra nubraižomas jos eskizas, kuris būna pažymimas linijomis ar kvadratėliais, leidžiančiais ekrane aiškiau įsivaizduoti patį skulptūros kūrimo procesą ir nepasiklysti proporcijose.

Skulptoriams darbą palengvina su karučiais aplinkui zujantys muziejaus darbininkai, jiems tenka išvežioti nuo skulptūrų atlikusį nukastą smėlį, kurio darbo pradžioje būna išties daug.

„Būna taip, kad viršūnėje tereikia suformuoti vieną nedidelį bokštelį, o ta smėlio forma yra didelė, tad praktiškai visas smėlis būna nukasamas ant žemės“, – pasakoja ir šiemet Totoryje lankęsis Andrius Petkus.

Skulptūroms yra naudojamas geros kokybės smėlis, jokie klijai nededami, tad išlaikomos jos natūraliai, sutvirtinant tik vandeniu. Formuojant mažesnes skulptūros dalis naudojami vandens purkštukai, kurie padeda sumodeliuoti smėlį ir „prilipdyti“, jeigu jo reikia daugiau.

Drėgną smėlį reikia džiovinti, tam stovi vėjeliai. Pasak A.Petkaus, kuo smėlis labiau apdžiūvęs, tuo jis yra tvirtesnis. Drėgnas smėlis yra daug sunkesnis ir ne toks kibus,  formuojant didelio formato skulptūrą dėl didelio nuo drėgmės esančio svorio skulptūra gali sugriūti.

Kuriant skulptūras menininkai daugiausia naudoja statybų įrankius: kastuvus, įvairaus dydžio menteles, kastuvėlius, taip pat virtuvinius įrankius: šaukštus, samčius, skustukus.

Tačiau viskas priklauso nuo kiekvieno fantazijos – ne vienas jų turi ir savo pačių darbui pasigamintų įrankių.

Menininkų darbui artėjant į pabaigą skulptūros įgauna vis aiškesnes formas. Pradeda ryškėti net ir detaliausi elementai.

Kaip pasakoja A.Petkus, Pietų Azijos tema šiemet pasirinkta minint 150-ąsias Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderio Mahatma Ghandi gimimo metines. Jo garbei Pavelo Mylniko sukurta skulptūra ir pasitinka tik įžengus į ekspozicijos erdvę.

Iškart už jos šiemet iškilo ir lietuvio skulptoriaus darbas. Andriaus Petkaus skulptūra vaizduoja garsiąją į UNESCO paveldo sarašą įtrauktą Durbar aikštę, Nepalo sostinėje Katmandu. Šioje aikštėje stūksantys rūmai ir pagodos mena dar XV–XVIII a. laikus, tad jau daugelį metų ji laikoma šio miesto vizitine kortele.

Šiemet muziejuje iš viso iškilo 21 skulptūra. Ekspozicija yra suskirstyta į tris zonas. Pirmojoje zonoje Pietų Azijos šalis ir kultūrą vaizduojančios skulptūros, antroje – Pietų Azijos viduramžių laikotarpį simbolizuojantys menininkų darbai, o trečioji zona skirta didžiausiai centrinei skulptūrai.

Prie jos trumpam sustokime. Italų menininko Leonardo Ugolini 25 dienas kurta skulptūra kone siekia muziejaus lubas, o jos plotis – daugiau kaip 20 metrų. Prie ekspozicijų kiekvienais metais nuo pat pirmųjų muziejaus atidarymo dienų dirbantis menininkas šiemet sukūrė Indijos simboliu tapusį legendinį Tadžmahalo mauzoliejų.

Po mauzoliejumi stovinti skulptūra nuo jo taip pat neatsiejama – Rusijos skulptoriaus Ilja Filimontsevo darbas vaizduoja garsiąją mauzoliejaus pastatymo legendą – Shah Jahano ir Mumtaz meilės istoriją.

Garsioji legenda pasakoja, kad Mogolų dinastijos imperatorius Shah Jahanas Tadžmahalą pastatydino kaip mauzoliejų savo be galo mylimos žmonos Mumtaz Mahal garbei. Tais laikais imperatoriams buvo įprasta turėti daugiau nei vieną žmoną, tačiau Mumtaz buvo jo išrinktoji. Labai atsidavusi žmona, vyrą visad lydėdavo tolimose kelionėse, bet sulaukusi 38-erių Mumtaz mirė gimdydama.

Iš sielvarto dėl netekties imperatoriui kilo mintis pastatyti mylimiausios moters atminimą įamžinsiantį analogų pasaulyje neturintį, žydinčių sodų apsuptą mauzoliejų. Todėl Tadžmahalas dar ir dabar laikomas amžinos meilės simboliu.

Visą didžiulėje erdvėje išdėstytą muziejaus ekspoziciją galima apžiūrėti einant ratu. Kiekviena skulptūra demonstruoja unikalų menininko žvilgsnį į Pietų Azijos kultūrą, istoriją ir mitologiją.

Menininko Dmitrijaus Klimenko skulptūra „Hindu mitologija“, vaizduojanti vieną iš aukščiausių dievų hinduizmo mitologijoje.

Apačioje – menininko iš Indijos Sudarsano Pattnaiko su asistentu Bulu Mohanty darbas „Kamasutra“.

Kanadiečio Guy Olivier Deveau skulptūra „Hazrat Ali šventykla – Mėlynoji mečetė“.

Amerikiečio Thomo Koeto skulptūra „Budos pasirodymas ir nušvitimas“.

Menininkės iš Olandijos Marielle Heessels skulptūra, vaizduojanti Budos mirtį „The death of Buddha“.

Sue McGrew skulptūra „Paro Taktsang šventykla ir Tibeto Budizmo įkūrėjas“.

Charlotte Koster skulptūra, vaizduojanti Pietų Azijos literatūrą – „Džiunglių knyga“.

Šių metų ekspozicija veiks iki 2020 metų sausio 5 dienos. Apsilankymas muziejuje kainuoja 600 jenų (apie 5 eurus).