Ukrainos teisėsaugą tvarkyti atvykęs lietuvis pasitiktas su pašaipa, o išlydėtas lyg didvyris

Kijevo Nepriklausomybės aikštėje eilinės darbo dienos vakarą šimtai jaunuolių mėgaujasi vasariška šiluma. Būreliai sugulę ant žolės ar susėdę ant laiptų gurkšnoja alų. Kas skambina gitara, kas klauso rusiškos muzikos iš nešiojamų kolonėlių. Sutemus būriai žmonių džiaugiasi ir šoka kartu su uždainavusiais fontanais.

„Na, ar pasakytum, kad šioje šalyje vyksta karas?“ – šyptelėdamas retoriškai klausia vietinis karo korespondentas. Deja, jokių prošvaisčių pabaigti konfliktą rytuose patys ukrainiečiai nemato. Be abejo, valdžia kalba apie planus užbaigti karą su Rusija, bet, akivaizdu, iš tiesų niekas neįsivaizduoja kaip taiką pasiekti.

Net ir vykstant karui, gyvenimas Ukrainoje tęsiasi, valstybė stengiasi judėti į priekį. Problemų gausu: vidutiniai atlyginimai mažesni nei minimumas Lietuvoje, šalį kamuoja skurdas ir korupcija, po Orumo revoliucijos kelis kart išaugusios kainos ir aibė kitų socialinių bėdų.

Teisėsaugą gelbėjo lietuvis

Galiausiai, siautėja nusikaltėlių gaujos, o šalies teisėsauga žmonės nepasitiki. Jie viliasi, kad jų valstybėje, kaip Vakarų Europoje, kada nors pareigūnai vadovausis tik įstatymo viršenybe, o tarnybos tarnaus visiems piliečiams.

„Yra daugybė iššūkių, vis dar stabdančių viešojo saugumo sektoriaus reformą, pavyzdžiui, nenoras ir pasipriešinimas pokyčiams, trūkumai įstatymuose, nepakankamas finansavimas, nepatenkinami standartai, koordinacijos trūkumas tarp agentūrų ir išsikerojusi korupcija“, – tiesiai ukrainiečiams rėžia kadenciją baigiantis Europos Sąjungos patariamosios misijos Ukrainoje vadovas Kęstutis Lančinskas.

Į Ukrainą dirbti jis atvyko prieš trejus su puse metų ir tuomet vietinių pareigūnų buvo pasitiktas paplekšnojimais per petį ir ironiškais palinkėjimais: „Sėkmės“. Visgi jam pavyko padaryti daugiau nei kas tikėjosi ir, atrodytų, beviltiška misija, turėjusi pasibaigti su jo kadencija, buvo pratęsta dar bent porai metų.

O pats K.Lančinskas išlydėtas lyg didvyris: jo garbei surengtas prabangus pokylis su orkestru, padėkos kalbas jam sakė svarbūs Ukrainos ir Europos Sąjungos pareigūnai. Net tie, kuriems jis negailėjo aštrios kritikos, atsisveikindami atidavė pagarbą lietuviui.

Kęstutis Lančinskas. Irmanto Gelūno nuotr.

Šios misijos dalyviai pripažino: jei ne Kęstutis, neaišku, ar kas būtų pavykę. Esą būtent jis sulipdė besikivirčijančią komandą ir užvedė reformų variklį. Pats K.Lančinskas juokauja, kad sudėtingiausias jo darbas buvo sulipdyti iš įvairiausių Europos Sąjungos valstybių atvykusius žmones. Su vietos teisėsauga viskas esą buvo paprasčiau.

„Kartais, kai Ukrainoje įžengiu į policijos komisariatą ar instituciją, pagalvoju, kad yra laiko mašina, nukelianti mane 25 metais atgal, – juokiasi K.Lančinskas. – Prieš kelis mėnesius lankėmės vienoje atokioje nuovadoje. Kai įėjau į vidų, pasakiau: „Vau!“. Nusikėliau į 1990-ųjų kovą, kai pirmą kartą įžengiau į policijos komisariatą tik pradėjęs karjerą Lietuvoje. Niekas nepasikeitė, viskas atrodo taip pat. Dėl to man buvo daug paprasčiau suprasti, kas vyksta Ukrainoje. Kartais net galiu nuspėti, kas bus toliau“.

Tik prieš keletą metų Ukrainoje milicija virto policija, ją papildė daug jaunų ir užsidegusių žmonių. Naujoji policija šiandien turi 130 tūkst. darbuotojų. Atlyginimai taip pat palyginti nemaži, naujokai gauna beveik 400 eurų per mėnesį.

„Bet svarbu suprasti, nepakanka kelti atlyginimus, iš savo patirties žinau. Kai atlyginimai pakilo 1994 metais, motyvacijos turėjome 3-4 mėnesius. Tokia jau žmogiška prigimtis, – situaciją Lietuvoje prisiminė K.Lančinskas. – Todėl labai svarbu turėti vertybių sistemą. „Tarnauti ir ginti“, – toks nacionalinės policijos šūkis. Kiekvienas policininkas turi tuo tikėti, suprasti, ką daro ir kodėl tapo pareigūnu.“

Judėti į priekį labai sunku ne tik dėl vykstančio karo, bet ir dėl aukšto nusikalstamumo lygio. „Tuo pat metu jie turi kovoti su organizuotomis grupuotėmis, ginkluotais plėšimais ir vykdyti reformas. Todėl situacija sudėtinga“, – pripažįsta lietuvis.

Naujosios Ukrainos policijos pajėgos. „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Maidano įvykiai nebesikartos

Kaip vieną tikrai sėkmingą pokytį K.Lančinskas įvardina viešosios policijos reformą. Maidane, kur pirmąjį vakarą šnekamės su vietiniu žurnalistu, apie siaubingus penkerių metų senumo įvykius primena tik sustatyti 130-ies žuvusiųjų portretai ir prie jų padėtos žvakės su gėlėmis.

Reformuojant viešąją policiją įdėta daug pastangų, kad panašūs įvykiai niekada nepasikartotų: tuomet siautėjęs Berkutas išformuotas, didžioji dalis ten dirbusiųjų išspirti, o masinius renginius prižiūrintys pareigūnai dabar rengiami pagal geriausius Skandinavijos pavyzdžius.

„Anksčiau būtume nedelsiant juos jėga iš čia pašalinę, nes tai, ką jie daro – nelegalu“, – sako jaunas Ukrainos pareigūnas Pavlo Filonenko, rodydamas vaizdo įrašą, kur įpykę protestuotojai daužo butelius ir rėkia susėdę ant pastato laiptų, blokuodami įėjimą į vidų. Jis pats, apmokytas švedų, šiandien ruošia jaunuosius pareigūnus prižiūrėti renginius. Oficialios vaikino pareigos – viešosios tvarkos policijos viršininko pavaduotojas.

Berkuto kariai. „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Ankstesnis Berkuto mentalitetas aiškus: pirmiausia pasisvaidymas bananais per kaktas, o tik po to – klausimai. Šiandien smurtas – paskutinė priemonė. Pirmoji – pokalbis. Tą daro suformuotas „Dialogo policijos“ būrys.

„Iš pradžių pavadinome šį būrį „Pokalbio policija“, bet žmonėms tai pasirodė juokinga“, – užsiminė pareigūnas. Šio būrio tikslas tiesiog prieiti ir pabandyti pasikalbėti su protestuotojais, įtikinti juos, kad situacijos niekas nenori eskaluoti.

Visgi, vaizdo įraše su protestuotojais ant laiptų, „Dialogo policija“ nieko nepeša ir tenka kviesti šarvuotų pareigūnų būrį. Šie pribėga, bet be ginklų ir skydų, nes ir protestuotojai neginkluoti ir rimto pavojaus nekelia. Tačiau tokį vaizdą išvydę įpykę vaikinai neišsigąsta. Visgi, jų niekas neskuba pulti, tik konfliktui aštrėjant pareigūnai pagriebia pora pačių aršiausių ir susodina į autobusiuką.

„Dabar mes nebežiūrime į minią kaip į vienetą, – kokios tos iš skandinavų išmoktos pamokos pasakoja pareigūnas. – Mes stebime individus, atrenkame taikius protestuotojus nuo pavojingų ir dirbame tik su grėsmėmis.“

Tiesa, rodytas filmukas su protestuotojais ant laiptų – ne reali situacija, o tik pratybos. Bet patys ukrainiečiai kalba, kad po Maidano įvykių visuomenę papiktinusio smurto iš policijos pusės masinių renginių metu nebuvo. O pats pareigūnas pateikia skaičius: per pora metų pora tūkstančių be smurto suvaldytų renginių, mitingų, protestų.

„Kai vyko rinkimai, buvo daugybė politinių susibūrimų, žmonės ten siautė, triukšmavo, liejo emocijas. Anksčiau tai buvo neįsivaizduojama, jie būtų iškart išvaikyti. Dabar mes tiesiog saugome susirinkusius ir jie laisvai gali reikšti nuomonę“, – kalbėjo pareigūnas.

K.Lančinskas šią reformą laiko įrodymu, kad Ukrainoje gali prigyti pačios geriausios ES praktikos.

„Sukūrėme kitokį požiūrį, kaip reikia valdyti didelius susibūrimus. Reikia ne kontroliuoti, o prižiūrėti. Policijos vaidmuo nėra kontroliuoti, jų vaidmuo – padėti žmonėms. Padėti žmonėms reikšti savo nuomonę, – pasakojo K.Lančinskas. – Pavyzdžiui, Odesos regione yra daugybė politinių judėjimų, tarp jų dažnai vyksta konfrontacijos.  Policija pastaruosius dvejus metus suvaldė tas demonstracijas be jokio smurto ir tai įvyko tik dėl naujosios koncepcijos.“




 
Ukrainos dešinieji radikalai susigrūmė su policija Kijeve. „Scanpix“ nuotr.

Tyrimai stringa

Šiuo atžvilgiu pasistengta padaryti viską, kad Maidano įvykiai nepasikartotų, bet tai išlieka skausminga ir aktuali tema Ukrainoje. Visuomenė ypač pyksta, jog kaltieji dėl dešimčių civilių žūčių taip ir nesulaukė atsakomybės.

„Tyrimas tebevyksta, bet  niekas dar nėra nuteistas, – pripažino K.Lančinskas. – Jie suėmė keletą žmonių, bet tie žmonės buvo tik vykdytojai, o ne sprendimų priėmėjai. Tai policijos pareigūnai ir panašiai. O tie, kas priėmė sprendimus, pabėgo. Todėl žmonės susierzinę. Mūsų žinutė tokia: jūs turite tirti tokius nusikaltimus. Per visus susitikimus akcentuojame, kad rezonansinių bylų tyrimas turi būti prioritetas. Nes tik ištirdami tokias bylas jie gali užsitarnauti visuomenės pasitikėjimą. Šią žinutę akcentuojame.“

Stringa ne tik Maidano įvykių, bet ir kitų rezonansinių bylų tyrimas. „Dirbame prie naujos nusikaltimų tyrimo strategijos. Kai ką padarėme, bet liko dar daug nuveikti“, – teigė K.Lančinskas.

Įsivaizduoti kriminalinį Ukrainos portretą lietuviui nesunku, užtenka prisiminti, kas vyko Lietuvoje, kai siautėjo Daktarų, Tulpinių ar Gaidjurginių grupuotės. Nužudymai viduryje dienos, sprogstantys automobiliai, reketas ir ginkluoti plėšimai – tokia Ukrainos kasdienybė. O ir policija labai mažai pasikeitė nuo Sovietų Sąjungos laikų.

Ukrainoje siautėja nusikalstamos grupuotės, kuriose ne tik galvažudžiai, bet ir buvę saugumiečiai, buvę pareigūnai. Jas gaudyti nelabai yra kam, nes organizuotus nusikaltėlius persekioti turėję skyriai prieš kelis metus buvo visiškai išformuoti.

„Dėl aukšto korupcijos lygio, – paaiškino K.Lančinskas. – Dabar kuriami nauji skyriai, jau sukurtos atrankos procedūros, yra susitarimai, kad niekas iš senų struktūrų ten nedirbtų. Sakyčiau, atrankos procedūros yra kietos, jas praeina tik gal 1 iš 20 žmonių. Dabar jiems labai trūksta dirbti galinčių žmonių.“

Tyrimus labai apsunkina ir teisinis reguliavimas. Pusė įstatymų liko sovietiniai, o kituose – absoliutus chaosas.

„Pavyzdžiui, per 7 metus jie priėmė daugiau nei 700 chaotiškų Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimų, tad visi tyrimai tapo didžiule biurokratine sistema. Mes viską išanalizavome ir pateikėme rekomendacijas, ką reikia tvarkyti. Be abejo, žinote, dabar rinkimų periodas, artėja parlamento rinkimai, tad procesas sustos bent pusmečiui“, – kalbėjo K.Lančinskas.

Maidano minėjimas. AFP/„Scanpix“ nuotr.

Kovoje su korupcija – vilties kibirkštis

Korupcija giliai įsišaknijusi ne tik teisėsaugoje, o ir visoje Ukrainoje. Visgi vilties yra. 2015 m. darbą pradėjęs Nacionalinis antikorupcijos biuras Ukrainoje (NABU) šiandien vykdo 730 tyrimų, yra pateikęs įtarimus 165 asmenims, dar 325 jau sulaukė kaltinimų. Teismuose nagrinėjama 196 korupcijos bylos, o nuteistas 31 asmuo.

Jau rudenį darbą turėtų pradėti antikorupciniai teismai, iš kurių labai daug tikimasi. Beje, tokius teismus premjeras Saulius Skvernelis norėjo perkelti į Lietuvą. Ekspertai Lietuvoje idėją sukritikavo, nevyriausybininkai Ukrainoje irgi juokiasi, kad Lietuvai Ukraina – ne pavyzdys. Lietuvoje rezonansinių korupcijos tyrimų – vienetai, o čia šimtai. Kita bėda – proceso vilkinimas iki absurdo.

„Vienoje byloje kaltinamasis aktas – 700 puslapių. Teismas liepė jį perskaityti visą, nuo pradžių, iki pabaigos. Praėjo jau pusantrų metų nuo nagrinėjimo pradžios, o ten vis dar skaitomas kaltinamasis aktas“, – pasakojo prieš korupciją kovojanti nevyriausybininkė Olena Gabuška.

Prisiekia naujo Ukrainos antikorupcinio teismo teisėjai. „Scanpix“/ITAR-TASS nuotr.

Ukrainoje teismų sistema kliba kaip reikiant ir ji išties nepajėgi nagrinėti korupcijos bylų. Po įvykdytos liustracijos trūksta maždaug 5000 teisėjų, kai kuriuose regionuose teismai išvis stovi tušti. Tai apsunkina ir teisėsaugos darbą, nes tenka bylas vežioti šimtus kilometrų.

Todėl čia gimė mintis apie specializuotus antikorupcinius teismus, kur dirbtų tik kruopščiai atrinkti, sąžiningi ir principingi teisėjai.

„Kai kalbame apie korupciją, tai labai karšta tema Ukrainoje. Jei išeisime į gatves ir paklausime žmonių, jie pasakys: visi jie turi būti kalėjime. Bet ištirti visos korupcijos – neįmanoma, – tvirtino K.Lančinskas. – Reikia sukurti ir korupcijos prevencijos priemones. Jie jau sukūrė korupcijos prevencijos agentūrą. Visgi, ji veikia jau dvejus metus ir nėra efektyvi. Naujojo prezidento užduotis bus padaryti pokyčius šioje agentūroje.“

Anot jo, misija daug prisidėjo kuriant vidinius antikorupcinius mechanizmus. Pavyzdžiui, jau veikia saugikliai policijoje ir dirba skyriai, tiriantys vidinę korupciją.

Ukrainos nacionalinis antikorupcinis biuras. AFP/„Scanpix“ nuotr.

Nepajudinamas saugumas

Reformos, kad ir lėtai, bet daug kur stumiasi. Tik Ukrainos saugumo tarnyba (SBU) kol kas nepajudinama. Daugiau nei 30 tūkst. darbuotojų turintis tinklas apraizgęs visą valstybę ir yra įsivėlęs ne į vieną korupcijos istoriją.

Korupcijos mastą saugume puikiai atskleidė vietinės žurnalistės Valerijos Egoshinos tyrimai. Ji atsekė, kad vos 500-1000 JAV dolerių uždirbantys agentai važinėja prabangiais automobiliais, kainuojančiais ir 100 tūkst. eurų.

O visokių skyrių vadai gyvena lyg karaliai, disponuoja milijoniniu turtu, prabangias vilas pasistato ne tik sau, bet ir giminaičiams.

„Kai ruošėmės paleisti vieną tyrimą, valandą prieš eterį sulaukėme skambučio, kad jei saugumiečių turtai išlis į viešumą, mes būsime paskelbti teroristais, – pasakojo V.Egoshina. – Mums aiškino, kad tokiu jautriu valstybei metu negalime kritikuoti SBU. Po tyrimo pasirodymo mane namo ilgai „lydėjo“ neaiškūs tipai.“

Žurnalistė pasakojo, kad darbas išties pavojingas, ne vienas kritiškas reporteris, tarp jų ir vienas V.Egoshinos kolega, buvo žiauriai primuštas dėl savo darbo.

Vienas saugumietis sutiko žurnalistei paaiškinti savo turtų kilmę. Jis papasakojo neva sesuo šimtus tūkstančių dolerių uždirbo augindama kiaules. „Pasielgiau neprofesionaliai, bet tai išgirdusi pradėjau kvatoti prieš kamerą“, – pasakojo V.Egoshina.

SBU – lyg valstybė valstybėje, atskaitinga tik prezidentui ir dažnai tampanti politiniu vėzdu – ką reikia seka, atima verslus, daro reidus, doroja oponentus. Mažai kas tikisi, kad naujasis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ką nors pakeis. K.Lančinskas pripažįsta, kad SBU išjudinti jam nepavyko. Popieriuose reforma sukurta, bet ji dūla stalčiuose, nes politinės valios pokyčiams maža.

„Saugumo tarnybos turi pašalinių funkcijų. Pavyzdžiui, jie tiria korupciją ar organizuotą nusikalstamumą, ekonominius nusikaltimus, kartais jie dubliuoja kitų tarnybų darbą. Todėl mes rekomenduojame mažinti funkcijų. Jie turėtų atlikti žvalgybą, kovoti su terorizmu ir viskas“, – sakė K.Lančinskas.

Ukrainos saugumo tarnybos vadovas Vasilis Grycakas. „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Nesuvokiamas prokuroro elgesys

Dar viena Ukrainos piktžaizdė, K.Lančinsko akimis, prokuratūra. Pirmiausia, jos vadovas. Lietuvis jam negaili kritikos už pomėgį naudotis feisbuku.

„Generalinis prokuroras – politikas, o ne teisės ekspertas. Todėl sunku ten daryti pakeitimus. Jis dažnai naudojasi feisbuku, ten skelbia įrodymus iš tyrimų“, – užsimena K.Lančinskas.

Šyptelėjus, kad gal taip informuojama visuomenė, lietuviui nejuokinga: „Kas gero, jei jis paskelbia nužudytos aktyvistės autopsijos duomenis feisbuke? Pirmiausia, tai neetiška. O tyrimo prasme, tai yra nelegalu.“

Ar čia pavyks kažką pakeisti? Anot K.Lančinsko, strategijos yra ir tikslas aiškus. Patiems ukrainiečiams metas nutarti, kokios valstybės jiems reikia, o politikams įgyti valios tokią ją kurti.

„Ukrainiečiai juda į priekį, kartais chaotiškai, bet jie daro daug. Per pastaruosius 5 metus padaryta daugiau, nei per 20 metų prieš tai. Strateginiame lygyje jie dirba gerai, bet dabar reikia nesustoti ir strategijas įgyvendinti“, – linkėjo misiją baigiantis Europos Sąjungos patariamosios misijos Ukrainoje vadovas.

15min žurnalisto kelionė į Ukrainą apmokėta ES patariamosios misijos lėšomis. Publikacijos turiniui įtakos tai neturėjo.