Dalia Grybauskaitė vos prieš aštuonis mėnesius buvo inauguruota Lietuvos prezidente, kai išties skambiai nubrėžė riebią liniją Vilniaus santykiuose su Vašingtonu, kur tuo metu valdė Baracko Obamos administracija. JAV diplomatams kažin ar patiko lietuvės manevrai, bet vėliau abi puses tiesiog suvedė niūri rusiška realybė. Pirmosios kadencijos pradžioje draugų Rytuose ieškojusi D.Grybauskaitė ilgainiui užsitarnavo ir ES šalių lyderių pagarbą.

Nenorėjo gerti šampano?

2010 metų pavasarį B.Obamos ir tuometės JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton inicijuotas Amerikos santykių su Rusija „perkrovimas“ buvo įsibėgėjęs tiek, kad su pastarosios šalies prezidentu Dmitrijumi Medvedevu buvo sutarta dėl iškilmingos ceremonijos Prahoje.

Čekijos sostinėje B.Obama ir, kaip vėliau paaiškėjo, ketveriems metams Vladimirą Putiną Kremliuje pavadavęs ir tada it paklusnus šunytis vietą jam užleidęs D.Medvedevas pasirašė susitarimą dėl strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo.

Barackas Obama ir Dmitrijus Medvedevas. „Scanpix“/AP nuotr.

Tada B.Obama į Prahą buvo sukvietęs ir Rytų Europos šalių vadovus – papietauti ir tikriausiai nuraminti. Suprask, bandome sutarti su Maskva, bet tai nereiškia, kad nusisukame nuo jūsų regiono.

Visgi D.Grybauskaitė tuomet nusprendė viešai parodyti, kad amerikiečių viražų nesupranta, ir į Prahą neišvyko. Žiniasklaida iškart sumirgėjo antraštėmis apie esą skandalingą elgesį ir svarstymais, ar sprendimas tikrai pasvertas.

Į Čekiją nukeliavo tuometis premjeras Andrius Kubilius, o D.Grybauskaitė Vilniuje priėmė Lenkijos prezidentą Lechą Kaczynskį, su kuriuo puikiai sutarė. Šis po kelių dienų žuvo aviakatastrofoje Rusijoje.

Ilgametės D.Grybauskaitės bendražygės Daivos Ulbinaitės knygoje „Nustokim krūpčiot“ prezidentė vis vaizduojama kaip lyderė, sugebanti smūgiuoti ne pagal ūgį ir pasiekti esą neįtikėtinų rezultatų.

Taip ir su sprendimo nepriimti B.Obamos kvietimo papietauti Prahoje argumentacija – esą Vilnius gavo žinių, kad JAV ir Rusija sutarė Baltijos oro erdvės gynybą palikti Rusijos įtakos zonoje.

D.Grybauskaitei demonstratyviai neatvykus į Čekiją, Vašingtonas tokio sandėrio su Maskva esą atsisakė, o jau gerokai vėliau, 2013-aisiais, Lietuvos prezidentę B.Obama priėmė Baltuosiuose rūmuose – nors ir nesugebėjo ištarti D.Grybauskaitės pavardės.

B.Obamos ir Baltijos šalių prezidentų susitikimas

Be to, prezidentė 2010 metų rugsėjį dar aiškino, kad „nenorėjo gerti šampano“ už JAV ir Rusijos derybas dėl nusiginklavimo, kurios esą galėjo neatitikti Rytų Europos ir Baltijos šalių regiono interesų.

Vėlgi, vėliau ta pati START sutartis S.Daukanto aikštės pranešimų spaudai kūrėjų buvo pavadinta labai svarbia ir didinančia skaidrumą.

V.Ušackas kalba apie santykių su JAV nuosmukį

Turbūt natūralu, kad stengiamasi sureikšminti D.Grybauskaitės nuopelnus – siekiama po savęs palikti įdirbį užsienio politikoje, tarsi tapti pavyzdžiu įpėdiniams. Be to, JAV indėlis į mūsų regiono saugumą išties padidėjo – tiesa, dėl objektyvių aplinkybių Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje pavidalu.

D.Grybauskaitė dar po 2013-ųjų susitikimo su B.Obama Vašingtone mįslingai aiškino, kad JAV užsienio politikoje matyti posūkis Šiaurės ir Baltijų šalių link, nors tokią verpstę buvo sunku įžvelgti tiek tada, tiek, tiesą sakant, ir dabar – Donaldui Trumpui įdomesnė Kinija ir Iranas.

Tačiau gana akivaizdus blaškymasis per pirmąją kadenciją įstrigo ne vienam ekspertui, tikriausiai – ir pačių JAV diplomatams. Ar protinga D.Grybauskaitei buvo rodyti kaprizus B.Obamai? Ir kodėl iš tiesų buvo atmestas kvietimas susitikti?

2001–2006 metais Lietuvos ambasadoriumi JAV ir Meksikoje dirbęs Vygaudas Ušackas tikrai nėra geriausias D.Grybauskaitės draugas. 2010-aisiais jis paliko užsienio reikalų ministro postą, kai prezidentė pareiškė juo nepasitikėjimą.

Vygaudas Ušackas / KTU nuotr.

Vis dėlto ambasadoriumi JAV V.Ušackas dirbo prezidentūroje plušant Valdui Adamkui ir mano, kad netrukus po D.Grybauskaitės inauguracijos 2009 metais Vilniaus ir Vašingtono santykiuose „įvyko tam tikas nuosmukis“. Tiesa, dabar ryšiai jau atkurti, o „jų turinys gilesnis“.

„Dirbant prezidentui Adamkui tiek dėl jo asmeninių savybių, tiek dėl istorinių aplinkybių kalbėčiau apie aukso amžių – užsitikrinome narystę NATO, o santykius su JAV laikėme prioritetiniais.

Į Lietuvą buvo atvykęs JAV prezidentas George'as W.Bushas, o V.Adamkus iki šiol yra vienintelis Lietuvos valstybės vadovas, kuris per visus 28 metus lankėsi Baltuosiuose rūmuose su oficialiu vizitu – vienas, o ne su kitų Baltijos šalių prezidentais“, – 15min tvirtino V.Ušackas.

Tuo tarpu D.Grybauskaitė – Lietuvos, kuriai santykiai su JAV yra strateginės svarbos, prezidentė – su B.Obama susitikti neskubėjo, nors „Prahos pietums“ analogiškame susitikime Varšuvoje 2011 metais ji jau dalyvavo.

Karti D.Grybauskaitės patirtis?

Kas nulėmė savotišką skepsį D.Grybauskaitės požiūryje į ryšius su JAV? Bent jau V.Ušackas dar per 2009-ųjų rinkimų kampaniją pastebėjo „tam tikrą antiamerikietiškumą“ D.Grybauskaitės retorikoje ir tai yra linkęs sieti su pačios prezidentės patirtimi santykiuose su JAV.

„Ji ir dirbo Amerikoje, ir vedė derybas dėl Lietuvos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją. Drįsčiau teigti, kad bendravimas su amerikiečiais Grybauskaitei galėjo būti nemalonus ir kartus profesine prasme“, – atsiminė ilgametis diplomatas.

Jis ir D.Grybauskaitė tuo pat metu (2000–2001 metais) buvo užsienio reikalų viceministrai. V.Ušackas kuravo politinius, o būsimoji prezidentė – ekonominius klausimus.

Dalia Grybauskaitė / „Scanpix“ nuotr.

„Mūsų patirtis labai skyrėsi. Politiniais klausimais bendraujant su JAV įvairių trinčių būta – mūsų iš pradžių net nelabai norėjo priimti į NATO, kildavo konfliktinės situacijos. Bet mums pavyko peržengti nesutarimus ir rasti bendrą viziją.

O Dalios Grybauskaitės patirtis buvo kartesnė, nes amerikiečiai – kieti derybininkai. Atsimenu tam tikrus nusiskundimus dėl nepaslankios JAV pozicijos. Be to, ji kritiškai žiūrėjo į Tarptautinio valiutos fondo (ten pirmuoju smuiku griežia Vašingtonas, – red.) veiklą“, – kalbėjo V.Ušackas.

Be to, jis mano, kad D.Grybauskaitė ambicijas Lietuvos politikoje ėmė rodyti kaip tik tuo metu, kai tarp JAV ir Europos buvo atsivėręs „didžiulis plyšys“ – ypač Irako karo klausimu.

„Todėl akivaizdu, kad ji akcentus dėliojo labiau ant frankovokiškos, o ne anglosaksiškos geopolitinės ašies. Tada ir ES komisarai buvo neigiamai nusistatę G.W.Busho administracijos atžvilgiu.

Galiausiai Grybauskaitė tiesiog stengėsi būti kitokia nei Valdas Adamkus. Tokį norą rodo visi vadovai – kai kada tai išeina į naudą, o kai kada tai pakenkia. Manau, kad šiuo atveju noras išsiskirti buvo perteklinis ir pakenkė mūsų nacionaliniams interesams“, – dėstė V.Ušackas.

B.Obama ir D.Grybauskaitė kartu užaugo

Jis netiki, kad D.Grybauskaitė 2010 metais susitikti su B.Obama atsisakė dėl JAV bendradarbiavimo su Rusija: „Čia yra labiau prisidengimas ir istorijos perrašinėjimas knygose bei filmuose. Iš tiesų sprendimas buvo trumparegiškas ir pagrįstas emocijomis bei kaprizais.“

V.Ušackas vėl kartoja, esą D.Grybauskaitė tuo metu galbūt norėjo save labiau sieti su didžiosiomis ES valstybėmis – tiesa, tokia versija verta abejonių, nes, skirtingai nei G.W.Bushą, B.Obamą ir vokiečiai, ir prancūzai mėgo bei buvo skyrę jam vadinamąjį pasitikėjimo kreditą.

Galiausiai, net jei tikėtume, jog D.Grybauskaitei nepatiko JAV ir Rusijos santykių „perkrovimas“, argi ji savo pirmosios kadencijos pradžioje irgi nebandė perkrauti ryšių jei ne su Rusija, su kurios dabartiniu prezidentu Vladimiru Putinu buvo susitikusi, tai su Baltarusija?

Vilniuje Aliaksandrą Lukašenką D.Grybauskaitė priėmė praėjus vos dviem mėnesiams po inauguracijos, o su V.Putinu Suomijoje bendravo 2010 metų vasarį. Po dar dviejų mėnesių prezidentė atsisakė vykti į Prahą ir pietauti su B.Obama.

„Taip, ji pati siekė santykių palaikymo su Rytais, tad aiškinimai, kad ji norėjo kažką parodyti Obamai, nėra logiški“, – atkreipė dėmesį V.Ušackas, kuris vis dėlto pripažino, kad pokyčių D.Grybauskaitės pozicijoje sulaukta greitai, o dėl to esą labai stengėsi prezidentūros klaidas taisę Lietuvos diplomatai.

2013 metais visų trijų Baltijos valstybių prezidentai viešėjo Vašingtone, o kitais metais, jau po Krymo aneksijos ir liepsnojant karui Donbase, B.Obama atvyko į Estiją. JAV prezidentui niūriai žvelgiant prieš save, D.Grybauskaitė kalbėjo apie „karą prieš taiką ir valstybių sienas“.

B.Obama ir Baltijos valstybių prezidentai Estijoje

Hamlino universiteto JAV Minesotos valstijoje politikos mokslų profesorius Davidas Schultzas, kuris dažnai vieši Vilniuje, bendraudamas su 15min, teigė, kad D.Grybauskaitė sugebėjo „efektyviai paraginti JAV pademonstruoti įsipareigojimus NATO“.

„Visgi tas Prahos momentas mane labai nustebino. Mes, amerikiečiai, mėgstame galvoti, kad visada padėdavome ir padedame Lietuvai – tarpukariu vieni pirmųjų pripažinome jūsų nepriklausomybę, o sovietmečiu nuolat smerkėme okupaciją.

Tad sprendimas nevykti į Prahą atrodė keistai – tarytum Lietuva panoro parodyti, kad jai Amerikos nereikia. Aišku, nors tada buvo galima kalbėti apie akibrokštą, Obamos administracija visgi labai greitai suvokė, kokia yra realybė – kad su Putinu dirbti nepavyks“, – svarstė D.Schultzas.

Davidas Schultzas. Vidmanto Balkūno/15min nuotr.

Kai galiausiai D.Grybauskaitė su B.Obama susitiko, amerikiečio teigimu, galėjo susidaryti įspūdis, kad ji net atvirai demonstravo požiūrį iš serijos „Sakiau, kad nieko nepavyks“.

„Mat aš nemanau, kad situacija JAV ir Rusijos santykiuose pasikeitė dėl kokių nors Grybauskaitės nuopelnų. Obamos administracija irgi subrendo, pasimokė iš klaidų, suvokė, kad pasauliui galbūt atrodo, kad JAV neberūpi NATO, Europa.

Net galima sakyti, kad Obama ir Grybauskaitė kartu užaugo“, – tvirtino analitikas, dėl D.Grybauskaitės gabumų vadinantis ją „Macronu prieš Macroną“.

V.Ušackas pridūrė pripažįstantis, kad prasidėjus neramumams Ukrainoje D.Grybauskaitė parodė politinę brandą ir įvertino santykių su JAV svarbą: „Ji pradėjo daugiau kalbėti apie gynybos planus, finansavimą. Žmogus parodė suprantantis, kad klydo, ir ėmė elgtis valstybiškai.“

Dėkojo ir D.Trumpas, ir E.Macronas

D.Schultzas taip pat pabrėžė, kad karinę paramą įsiplieskus krizei Ukrainoje visam regionui padidino jau B.Obamos administracija – kitaip tariant, D.Trumpas ir respublikonai padidino jau įsibėgėjusio automobilio greitį.

Žinoma, valdžioje – būtent D.Trumpas, tad premjero Sauliaus Skvernelio vyriausybė jau pasistengė greitai pagerinti santykius su kaimynine Lenkija, kuriai, regis, tenka pagrindinis 2016 metais JAV prezidento rinkimus laimėjusio D.Trumpo administracijos dėmesys.

Į Lenkiją, kur amerikiečiai pasiųs dar daugiau karių, pirmojo vizito vyks ir išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda.

Dėl D.Trumpo dėmesio kovoti reikia, o tai ne sykį darė ir D.Grybauskaitė. Tiesa, gal ne per pirmąjį D.Trumpo, kaip JAV prezidento, NATO viršūnių susitikimą, kai jis, nors, panašu, ne iki galo suprasdamas Aljanso veikimo principą, ėmė smagintis su reikalavimais „susimokėti už NATO“.

D.Trumpo kalba Briuselyje

Pats raginimas logiškas – NATO gairėse šalims narėms rekomenduojama gynybai skirti bent 2 proc. bendrojo vidaus produkto, bet tiek iki šiol atseikėja tik labai nedaug Aljanso valstybių. Tačiau D.Trumpas tada taip pat patogiai pamiršo paminėti JAV įsipareigojimą NATO sutarties 5-ajam straipsniui.

2017-ųjų gegužės susitikime D.Grybauskaitė labiau įstrigo tuo, kad ruošiantis pozuoti bendrai „šeimos nuotraukai“ atsidūrė greta D.Trumpo, kuris braudamasis į priekį pastūmė Juodkalnijos premjerą Duško Markovičių.

D.Trumpas pastumia Duško Markovičių. „Scanpix“/AP nuotr.

Tačiau po metų D.Grybauskaitės vaidmuo jau buvo svarbesnis, nors prieš tai dar buvo D.Trumpo ir trijų Baltijos šalių prezidentų susitikimas Vašingtone – nieko labai blogo per jį nenutiko, bet bendrą spaudos konferenciją šmaikščiai šaržavo populiari satyrinė laida „Saturday Night Live“.

Satyrizuojantis D.Trumpo ir Baltijos šalių prezidentų susitikimas / „FOX News“ video

Pernai liepą, kai D.Trumpas ir vėl užsipuolė NATO nares Europoje bei, kaip skelbė „The New Yorker“, pagrasino „eiti savo keliu“, išgelbėti viršūnių susitikimą padėjo ir D.Grybauskaitė.

Ji atkreipė dėmesį, kad Vokietija, kurią taip puolė JAV prezidentas, yra atsiuntusi į Lietuvą karių, be to, pareiškė, jog kanclerė Angela Merkel yra įsipareigojusi skirti daugiau lėšų gynybai.

Prie D.Grybauskaitės tada prisidėjo ir Danijos bei Norvegijos premjerai, galutinai D.Trumpą nusiraminti, regis, įtikino Nyderlandų vyriausybės vadovas Markas Rutte.

Visgi po susitikimo daugelis dėkojo būtent lietuvei – filmuota medžiaga rodo ir D.Grybauskaitės adresu pagyras siunčiantį D.Trumpą, ir prie prezidentės specialiai prieinantį akivaizdžiai dėkingą Prancūzijos lyderį Emmanuelį Macroną.

D.Trumpas ir E.Macronas dėkoja D.Grybauskaitei

Klausk, ką gali padaryti Amerikai

D.Grybauskaitė apie Rusijos keliamą grėsmę amerikiečiams ir Vakarų Europai aiškino tikriausiai visą savo antrąją kadenciją.

Bet D.Schultzas nėra tikras, ar šiuo atveju negalioja dėsnis, esą jei per dažnai šauksi, kad vilkas puola aveles, niekas tavimi nebetikės. Be to, bendraujant su D.Trumpu, kuris, tikėtina, išgirsta tik paprastą, bet skambią retoriką, nebūtinai padeda net tai.

„Bent jau žvelgiant iš Donaldo Trumpo varpinės Rusija tikrai nėra Iranas ar Šiaurės Korėja. Man panašu, kad jis į Putino Rusiją nežiūri taip, kaip norėtų jūsų regionas – jis nemato Maskvos keliamos regioninės grėsmės“, – 15min teigė amerikietis analitikas.

Tiesa, Lietuvai galbūt naudinga tai, kad JAV prezidentą supa užsienio politikos „vanagai“ – pavyzdžiui, patarėjas nacionaliniam saugumui Johnas Boltonas. Jam įdomesnis Iranas, bet neatmestina, kad prireikus jis pritartų, sakykime, nuolatiniam amerikiečių karių dislokavimui Baltijos šalyse.

„Problema visgi tokia, kad dabartiniam JAV prezidentui iš esmės neįdomi Rusijos grėsmė, – pabrėžė D.Schultzas. – Gaila, nes Trumpas gali pražiopsoti ką nors svarbaus. Mes Amerikoje sakome taip: šalys visada planuoja jau įvykusį karą.

O reikėtų žvelgti į priekį – į kibernetines atakas prieš komunikacines sistemas, prieš bankus ir panašiai. Deja, dar nedaug kas suprato, kad Trumpą įmanoma sudominti tik auksiniais žodžiais apie prekybą, saugumą ir imigraciją.

Užsienio politikoje Trumpas yra visiškas realistas. Bėda ta, kad jis labai siaurai supranta JAV interesus. Tad iš esmės reikia jam sakyti, ką mes, lietuviai, estai, vokiečiai, galime padaryti Amerikai, ir tikėtis kažko atgaliniu adresu.“

V.Ušackas savo ruožtu pripažino, kad trijų Baltijos šalių vadovų vizitas Vašingtone ir susitikimas su D.Trumpu apčiuopiamos naudos nedavė, bet jo simbolinė reikšmė buvo didelė.

„Vien dėl to, kad jis (D.Trumpas, – red.) kažkiek turėjo pasiruošti susitikimui ir daugiau sužinoti apie mūsų regioną“, – 15min tvirtino V.Ušackas.

Išgarsino Lietuvos vardą

O kaip Europoje? Rytų Europos regiono politikos lyderių moterų veiklą tyrinėjanti amerikiečių profesorė Aušra Park tikino, kad D.Grybauskaitė išgarsino Lietuvos vardą ir šalį pavertė matomesne nei vadovaujant kitiems prezidentams.

„Grybauskaitė neturėjo mažos šalies vadovės komplekso. Ji tvirtai atstovavo savo valstybės interesams, neleido didelėms šalims nustumti Lietuvos į šoną. Kalbant apie mažas šalis, tik buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas neturėjo minėto komplekso“, – teigė profesorė. 

Dalia Grybauskaitė / „Scanpix“ nuotr.

Profesorei pritaria britų apžvalgininkas Edwardas Lucasas. Esą per pastarąjį dešimtmetį keitėsi didžiųjų Europos šalių požiūris į mažas valstybes: nebeliko abejonių, kad reikėtų ginti Lietuvą, suprantama, ko iš jos galima pasimokyti.

„Dabar Lietuva matoma kaip saugumo partnerė, o ne saugumo problema. Tai labai gero Vidaus saugumo departamento, Krašto apsaugos ministerijos, kariuomenės darbo rezultatai. Neabejotinai prie to prisidėjo ir Dalia Grybauskaitė“, – sakė apžvalgininkas.

Anot A.Park, D.Grybauskaitė siekdama savo tikslų nebijodavo būti nediplomatiška, stumti kitas šalis į nepatogias pozicijas, kad jos imtųsi veiksmų. „Ji labai aiškiai parodė, kad su tam tikrais interesais negalima žaisti, Lietuva nebus ta, kuri nuolankiai su viskuo sutiks“, – tikino profesorė.

Savo ruožtu E.Lucasas gyrė D.Grybauskaitę už stiprią poziciją Rusijos atžvilgiu. „Tai, kas kartais buvo laikoma klaidomis, pasirodė esantys teisingi sprendimai, pavyzdžiui, Rusijos pavadinimas teroristine valstybe“, – mano apžvalgininkas.

„Grybauskaitė neturėjo mažos šalies vadovės komplekso. Ji tvirtai atstovavo savo valstybės interesams, neleido didelėms šalims nustumti Lietuvos į šoną. Kalbant apie mažas šalis, tik buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas neturėjo minėto komplekso“, – teigė profesorė.

Nesugebėjo užmegzti šiltų santykių

Pasak A.Park, Lietuva, kaip maža valstybė, turėjo rasti būdą išsiskirti iš kitų Europos šalių – rasti sritį, kurioje žemyno galiūnės vertintų Vilnių. Ta sritimi D.Grybauskaitės valdymo metais tapo Rytų partnerystė, nors prezidentė vadovavimo pradžioje kalbėjo apie vengimą bendrauti su „ubagais“ – tokiomis šalimis kaip Ukraina ar Sakartvelas.

„Kad taptų matoma, Lietuva nukreipė energiją į Rytų partnerystę, daugiausia dėmesio skirdama Ukrainai. Nežinau, kodėl buvo pasirinkta būtent ji, nes Ukraina – labai didelė, o Lietuva – maža, tačiau Lietuvos indėlis yra neproporcingas jos dydžiui. Lietuva tapo šalimi, į kurią vykstama norint sužinoti, kas vyksta Ukrainoje“, – tikino profesorė.

Pasak jos, orientuotis į vieną Rytų partnerystės šalį buvo išmintinga, tačiau Ukraina – nebūtinai geriausias pasirinkimas. Esą padėti vykdyti reformas šioje valstybėje itin sudėtinga dėl įsigalėjusios korupcijos ir oligarchinės sistemos.

Prezidentė su Petro Porošenka/ LR prezidento kanceliarijos/R.Dačkaus nuotr.

Kalbėdami apie prezidentės klaidas, A.Park ir E.Lucasas išskiria D.Grybauskaitės nesugebėjimą užmegzti šiltų asmeninių santykių su kitų šalių lyderiais, ypač su svarbios kaimynės Lenkijos vadovais.

„Šiltumo, draugiškumo demonstravimas turi savų pliusų – užmezgi svarbių ryšių, tačiau prarandi šiek tiek autoriteto“, – sakė E.Lucasas.