Hannah Kent „Gerieji žmonės“
Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
Leidykla „Baltos lankos“
Jau iš knygos „Paskutinės apeigos“ žinoma autorė kūrinyje „Gerieji žmonės“ kurdama pasakojimą remiasi tikrais faktais. Šiame pasakojime paslaptinga, kartais baugi ir nepažini, tačiau įtraukianti XIX a. pradžios Airijos panorama: žmonių galvose iki gyvuonies įsišaknijęs besąlygiškas tikėjimas ir prietarai, žūtbūtinis noras pritapti ir meilė, kartais švelni, o kartais – aitriai tvilkanti.
1825-ieji, pietvakarių Airija. Atokiame slėnyje gyvenanti Nora per metus neteko dukros ir mylimo vyro. Sugniuždyta moteris privalo rūpintis keturmečiu anūku Mycholu. Anksčiau buvęs sveikas ir guvus, dabar jis tik savo paties šešėlis, negalintis nei vaikščioti, nei kalbėti. Uždaroje ir prietarų valdomoje bendruomenėje netrukus ima plisti gandai, kad Mycholo sielą pagrobė fėjos, kitaip dar vadinamos Geraisiais žmonėmis.
Pasiryžusi išvaryti iš Mycholo blogį, Nora kartu su tarnaite Mere anūką atiduoda į atsiskyrėlės žolininkės Nensės rankas. Žmonės tiki, kad Nensė turi ypatingų gebėjimų ir yra Gerųjų žmonių patikėtinė. Berniuko sveikatai blogėjant, moterys ryžtasi vis drąsesnėms pagoniškoms apeigoms, kurios darosi pavojingos ne tik Mycholo, bet ir jų pačių gyvybei.
Antrasis H.Kent romanas, kaip ir pirmasis „Paskutinės apeigos“, nukelia į XIX a. pradžią. Tik šiuomsyk į fėjų, arba gerųjų žmonių, „prižiūrimą” Airiją. Viename atokių jos slėnių vyksta H.Kent aprašoma (iš)gyvenimo drama, kupina tamsuoliškumo, prisigalvojimų ir prietarų inercijos, senųjų tikėjimų jėgos, burtų, užkalbėjimų ir žolynų galios. Žmonių gyvenimus ir buvimus H.Kent atkuria geliančiai tikrai, su visais būdingais XIX a. daiktais, atributais ir ritualais, kurie dėl unikalaus ir specifinio rašytojos kalbos ir stiliaus jausmo skaitytojo vaizduotės ekrane kuriasi gyvai ir pagaviai – taip, kad jauti ir skausmą, ir tą nepakeliamą liūdesį, kuriuo alsuoja pagrindinė veikėja Nora, pasidavusi svarbiausiam gyvenimo norui ir kartu su juo keliaujanti keistais jausmų ir išgyvenimų pakraščiais.
Jūratė Čerškutė