Kristina Tamulevičiūtė „Namai“

„Namai“ – antroji Kristinos Tamulevičiūtės poezijos knyga. Ji parašyta prosenelių statytuose Aukštaitijos namuose, kuriuose autorė ieškojo ryšio su protėviais, šaknimis ir tapatybe. Šioje poezijos knygoje gyvastis ir nyksmas susipina į šokį, kurio skyrių pavadinimai – „Gimda“, „Kūnas“, „Namai“, „Kapai“ – tampa būstais, apgaubiančiais, saugančiais, pridengiančiais. Už jų slypi intymūs, bet universaliai atpažįstami patyrimai: motinystė, ryšys su mirusiaisiais, artumas gamtai, egzistencijos trapumo suvokimas. 

K.Tamulevičiūtės poezija balansuoja tarp švelnumo ir stiprybės, tarp elegijos ir kasdienio atvirumo. Kaip pastebi kritikės, tai jautri, autentiška, vizuali ir universali poezija, kurioje asmeniška patirtis tampa tilteliu į bendresnį skaitytojų pasaulį. „Namai“ – knyga apie gyvybę ir mirtį, intymumą ir bendrystę, apie atsisveikinimą ir susitaikymą, apie tai, kas lieka visada pasiekiama – atmintyje, kalboje ir vidiniuose mūsų namuose. 

Kristina Tamulevičiūtė (g. 1989, Šiauliuose) – poetė, prozininkė, literatūros vertėja. Studijavo lietuvių filologiją ir slovėnų kalbą Vilniaus universitete, baigė demokratijos ir žmogaus teisių magistrantūrą Sarajeve ir Bolonijoje bei vertimo studijas Kauno technologijos universitete. Verčia iš slovėnų, kroatų, bosnių, serbų, anglų ir ispanų kalbų.