Remdamiesi NASA kosminio teleskopo „Kepler“ duomenimis mokslininkai anksčiau buvo paskelbę prielaidą, kad aplink kiekvieną raudonąją nykštukę (tai yra dažniausiai visatoje aptinkamos žvaigždės) gyvybei tinkamoje zonoje turėtų skrieti bent vien Žemės dydžio planeta. Tačiau dabar jungtinė mokslininkų komanda paskelbė naujus skaičiavimus, kuriais remiantis šis skaičius padidintas dukart. Jie teigia, kad anksčiau nebuvo atsižvelgta į svarbų faktorių – debesis.
„Debesys išlaiko šilumą planetoje ir tuo pačiu ją vėsina, – teigia tyrėjas Dorianas Abbotas iš Čikagos universiteto. – Jie atspindi žvaigždės šviesą ir apsaugo planetą nuo karščio, o taip pat sugeria infraraudonuosius spindulius iš planetos paviršiaus bei išlaiko šilumą, sukeldami šiltnamio efektą. Tai yra dalis sistemos, kuri išlaiko planetą pakankamai šiltą gyvybei.“
Gyvybei tinkama zona yra tokia, kurioje skriejančių planetų paviršiaus temperatūra yra tinkama vandeniui išsilaikyti skystame pavidale – tai laikoma pagrindiniu reikalavimu žmonijos žinomoms gyvybės formoms egzistuoti. Jei planeta yra per toli nuo žvaigždės, vanduo jos paviršiuje užšąla, o jei per arti – išgaruoja.
Debesys išlaiko šilumą planetoje ir tuo pačiu ją vėsina. Jie atspindi žvaigždės šviesą ir apsaugo planetą nuo karščio, o taip pat sugeria infraraudonuosius spindulius iš planetos paviršiaus bei išlaiko šilumą, sukeldami šiltnamio efektą.
Kadangi raudonosios nykštukės yra blankesnės ir vėsesnės už Saulę, jų gyvybei tinkama zona turėtų būti kur kas jaukesnė nei mūsiškėje sistemoje.
„Jei planeta skrieja aplink lengvą ar blyškią žvaigždę, ji turi apskrieti žvaigždę maždaug per mėnesį ar du, kad gautų tokį pat kiekį žvaigždės šviesos, kokį mes gauname iš Saulės“, – aiškina kitas tyrimo autorius Nicolas Cowanas iš Šiaurės vakarų universiteto (JAV).
Būdama tokioje artimoje orbitoje, planeta turėtų skrieti į žvaigždę nuolat atsisukusi ta pačia puse – panašiai kaip Mėnulis Žemės atžvilgiu. Šioje pusėje būtų nuolat šviesu.
Remdamiesi šiomis žiniomis, tyrėjai sukūrė virtualų trimatį modelį ir siekė išsiaiškinti, kaip tokioje planetoje judėtų oras ir drėgmė. Komanda nustatė, kad planetos paviršiuje esantis vanduo virstų debesimis, kurie dažniausiai koncentruotųsi į žvaigždę atsisukusioje pusėje ir atspindėtų jos šviesą bei vėsintų planetą. Taigi gyvybei tinkamą zoną būtų galima pratęsti arčiau žvaigždės ir joje vanduo vis dar galėtų išlikti skysto būvio.
Ar tai tiesa, mokslininkai tikisi išsiaiškinti pasinaudodami Jameso Webbo kosminiu teleskopu, kurį numatoma paleisti 2018 metais.
„Jei naudodami infraraudonųnų spindulių teleskopą iš kosmoso pažvelgtumėte į Braziliją ar Indoneziją, šios vietovės atrodytų vėsios, kadangi matytumėte debesis, – teigia N.Cowanas. – Debesys skrieja dideliame aukštyje, kur yra labai šalta.“
Panaši situacija gali įvykti ir stebint egzoplanetas, kurių paviršių dengia storas debesų sluoksnis. Jei stebėjimais bus patvirtinta, kad į žvaigždę atsisukusioje planetos pusėje yra vėsu, tai bus patvirtinimas, kad joje yra debesų ir, veikiausiai, skysto vandens.
