Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 7d. 19:45

Elono Musko kosminis laivas: moralinė katastrofa ar svarus kosmoso tyrimų žingsnis?

„SpaceX“ pristatė skrydžiams į Marsą skirtą erdvėlaivį „Starship“
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / „SpaceX“ pristatė skrydžiams į Marsą skirtą erdvėlaivį „Starship“

Nuostabu regėti, kaip vystosi kosmoso technologijos ir kviečia į keliones. Bet gal vertėtų prieš kelionę prisėsti? Kompanijos „SpaceX“ įkūrėjas Elonas Muskas neseniai pristatė naują kosminį laivą „Starship“. Tai svarbi technologija, nes „Starship“ planuojama gabenti po 100 žmonių į tarpplanetines keliones po Saulės sistemą. Pirmąja stotele 2024-aisiais turėtų tapti Marsas.

Tai yra ambicingas projektas, įkvepiantis kosmoso pramonės vystymosi viltį. Tačiau yra ir keletas minusų, kuriuos vertėtų aptarti.

E.Muskas paskelbė stulbinamai trumpą pakilimo į orbitą grafiką. Jis nori per artimiausią pusmetį surinkti 4-5 kosminio laivo versijas. Pirmoji raketa bandomąjį skrydį į 20 km aukštį atliks per artimiausią mėnesį. O galutinė versija turėtų pakilti į orbitą.

Ar toks planas realus? Septintojo dešimtmečio pradžioje J. F. Kenedis paskelbė apie žmogaus išlaipinimo Mėnulyje planus. Užduoties įgyvendinimas užtruko beveik dešimtmetį, o per nesėkmingus startus keli įgulos nariai žuvo.

Planetos apsauga

Yra daug priežasčių manyti, kad „SpaceX“ viskas pavyks. Kompanija jau ne kartą įrodė pajėgumą pasiektomis inovacijomis ir sėkmingomis misijomis. Jie užėmė kosminės pramonės sektorių, kuriame NASA negalėjo pateisinti išlaidų. Todėl abejonės kyla ne dėl raketinių technologijų, veikiau astrobiologijos sferoje.

Jei gyvybė Visatoje egzistuoja ne vien Žemėje, – gyvybė, panašu, nėra stebuklingai retas nutikimas, tai Saulės sistema tampa paieškų aikštele. Kartu su Jupiterio ir Saturno palydovais, Raudonojoje planetoje aptikti primityvią gyvybę irgi gan tikėtina.

Tačiau ten pasiuntus žmones, padidėja rizika vietinę aplinką užkrėsti žemiškais mikrobais. Iš esmės, taip būtų sugadinti bandiniai arba mūsų planetos „gyvastis“ gali sunaikinti kitų planetų.

Tikimasi, kad iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios pavyks Marso mėginius pristatyti į Žemę, o juos rinks sterilizuoti robotai. Tokios švarinimo procedūros atliekamos, vykdant 1967 metų Kosmoso sutartį, kurios laikosi visi jos dalyviai.

Tačiau jeigu kosminės technologijos vystosi ir skrydžiai į kosmosą tampa kasdienybe, ar galima būti 100 proc. užtikrintiems, kad kitų pasaulių užkrėtimas žemiškais mikrobais – nerealus? Kai viskas vyksta tokiu sparčiu tempu, protokolų laikytis tampa vis sudėtingiau.

Jei „SpaceX“ tai vertintų rimtai, tokia informacija turėtų būti paskelbta oficialioje svetainėje, ar bent jau lengvai randama į paieškos langelį suvedus „SpaceX planetinė sauga“. Tad, gal „SpaceX“ ir turi parengtą planą, bet viešai prieinama informacija rodo, kad žmonijos pažinimo ribų plėtimas svarbesnis už to plėtimo pasekmes.

E.Muską užteršimo problema nelabai jaudina. Jis yra užsiminęs apie panspermiją, kad Marsas ir Žemė seniau yra apsikeitę uolienomis ar net gyvybe, kai šiuose kūnuose nukritę asteroidai išmesdavo uolienas į kosmosą.

E.Muskas taip pat sakė: „nemanau, kad žemiški mikrobai galėtų bent kiek toliau migruoti po Marsą“ ir „jeigu ten gyvybė yra, ji bus labai giliai po žeme“. Bet tuo pačiu siūlo kastis gilyn, kur uolienos galėtų apsaugoti žmones nuo radiacijos.

Kitos moralinės problemos

Dar viena problema – į Marsą siunčiamų sveikata. Kosmosas – nedrauginga vieta, tačiau Žemės orbitoje, TKS ar Mėnulyje dirbančius žmones nuo kosminio spinduliavimo bent šiek tiek apsaugo Žemės magnetinis laukas. Marsas savo magnetinio lauko neturi, o reta atmosfera irgi bent kiek rimtesnės apsaugos nesuteikia. Be to, astronautus tarpplanetinėje kelionėje į vieną pusę bent pusmetį veiks kenksminga radiacija.

Nors jau daug darbų atlikta, apsaugos nuo radiacijos technologija gerokai atsilieka nuo kitų technologinių pasiekimų. Kažin, ar sąžininga ir etiška leisti astronautus veikti pavojinga radiacijos doze, galinčia sukelti rimtų sveikatos problemų, ar net staigią mirtį.

O kur dar misijų poveikis mūsų atmosferai, jeigu jos pasidarys dažnos. Tad, nors skrydžiai į Marsą akivaizdžiai gali smarkiai pasitarnauti žmonijai, tačiau egzistuoja labai reali kitos planetos užteršimo, pakenkimo astronautams ir žalos mūsų planetos atmosferai grėsmė. Manau, tokios žalos išvengimas yra mūsų moralinė pareiga. Tikėkimės, „SpaceX“ tai apgalvoja ne prasčiau, nei savo raketas ir būtų smagu, jei tai taptų kompanijos prioritetu.

Kai turėsime geresnę apsaugą nuo radiacijos ir išsiaiškinsime, kad Marsas tikrai visai negyvenamas – nors tai padaryti labai sunku – tikriausiai keliauti bus verta. Bet kompanija turėtų susilaikyti nuo žmonių siuntimo į Marsą bent jau tol, kol paaiškės būsimų gyvybės paieškų misijų – Mars Sample Return ir ExoMars – rezultatai.

Lig tol svarbiausias tyrinėjimų, išteklių kasimo ir kolonizavimo tikslas turėtų būti Mėnulis. Jis gan arti ir gan pagrįstai galime manyti, kad gyvybės ten nėra, kodėl nepradėjus ten?

Kad ir koks jaudinantis tai būtų nuotykis, vien todėl, kad kažką atlikti galime, nereiškia, kad dabar pat ar kada ateityje, privalome.

Technologijos.lt
Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT