Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Įspūdingos kosmoso nuotraukos, padarytos teleskopu „Hubble“ per 25 metus

V838 Monocerotis - dvi į vieną susijungusios žvaigždės
NASA/ESA nuotr. / V838 Monocerotis – dvi į vieną susijungusios žvaigždės
Šaltinis: 15min
0
A A

„Hubble“ teleskopas, kuris balandžio 24-ąją švenčia 25 metų gimtadienį, nuo Žemės nutolęs tik maždaug 600 kilometrų, tačiau jo buvimo vieta virš atmosferos ir atokiau nuo šviesos leidžia matyti tai, kas yra už milijardų šviesmečių.

1990 m. paleistas „Hubble“, kuris kainavo 2,4 mrd. dolerių, pakeitė mūsų požiūrį ir supratimą apie Visatą.

Nuo paleidimo teleskopas padarė jau 1,2 mln. atradimų. Jis aplink Žemę skrieja 27,3 tūkst. kilometrų per valandą greičiu ir orbitą apsuka kas 97 minutes.

Štai gražiausios kosminio teleskopo darytos nuotraukos, kurias Slate.com aprašo astronomas Philas Plaitas.

Dieviškieji šachmatai

Vos žemiau Oriono žvaigždyno yra žvaigždė „Sigma Orionis“, nuo Žemės nutolusi daugiau nei tūkstantį mylių. Tiksliau, tai yra penkianarė žvaigždžių sistema, kuri skleidžia tiek šviesos, kiek skleistų 75 tūkst. saulių.

Ji apšviečia ir šildo šalia esančius vandenilio dujų klodus, o šalia yra garsusis Arklio ūkas – plonas šaltesnių dujų ir dulkių debesis, kurio įprastinėse nuotraukose nesimato.

Tačiau naudodamas infraraudonųjų spindulių kameras „Hubble“ mato iš šių dulkių debesų sklindančią šviesą. Visus nuotraukoje esančius bokštus ir arklio galvą apšviečia „Sigma Orionis“ ir naikina radiacija.

Arklio galvos ūkas
Arklio galvos ūkas

Galaktikų susidūrimas

1960 m. astronomas Haltonas Arpas surūšiavo daugiau nei 300 gerokai pakitusios formos galaktikų, iš kurių didelė dalis yra besijungiančios poros, kurias naikina jų tarpusavio gravitacija. Kažkada dauguma porų susijungs į vieną galaktiką.

Arp 273 yra kaip tik tokia, nuo Žemės nutolusi maždaug 300 mln. šviesmečių. Mažesnioji greičiausiai praslinko pro didesnę, išvengdama deformavimo.

NASA/ESA nuotr./Besijungiančios galaktikos
NASA/ESA nuotr./Besijungiančios galaktikos

Žiedas aplink supernovą

Kaip aplink žvaigždę „Sanduleak -69 202“, vėliau virtusią supernova, susidarė žiedas, niekas nežino iki šiol. Du mažesni išoriniai žiedai astronomams kelia dar daugiau klausimų.

Ši nuotrauka padaryta 2006 m., kuomet supernovos sprogimo banga buvo bepasiekianti žiedą. Tankesnės materijos mazgai jį apšvietė, todėl šis ėmė atrodyti tarsi šviečiančių perlų rinkinys.

Galima matyti netgi supernovos likučius, įgavusius žuvies formą. Medžiaga, judanti kelių tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu, galiausiai taip pat įsirėš į žiedą. O tuomet bus matyti tikri fejerverkai.

NASA/ESA nuotr./Supernova 1987A
NASA/ESA nuotr./Supernova 1987A

Žvilgsnis labai, labai toli

2,4 metro skersmens veidrodį turintis „Hubble“ nėra itin didelis teleskopas, tačiau jis ypatingas tuo, kad yra orbitoje už Žemės atmosferos, kuri silpnai šviečia neleisdama pastebėti smulkesnių objektų arba juos išblukindama. Kai „Hubble“ nukreipiamas į vieną dangaus dalį ir pradeda kaupti fotonus, gaunamas įspūdingas vaizdas.

„Hubble Extreem Deep Field“ yra užburianti mozaika, sudaryta iš dviejų tūkstančių atskirų vaizdų, kurių bendras fotografijos išlaikymo laikas truko beveik tris savaites.

Visos šiame paveiksle matomos švieselės, išskyrus keletą išimčių, yra atskiros galaktikos, turinčios milijardus ar šimtus milijardų žvaigždžių!

Kai kurios šių galaktikų yra už 10 mlrd. šviesmečių, o nuotraukoje jos matomos taip, kai atrodė mūsų Visatos pradžioje.

NASA/ESA nuotr./Hubble Extreme Deep Field
NASA/ESA nuotr./Hubble Extreme Deep Field

Rūkas

Nuotraukoje matoma žvaigždė išgyveno labai didelį išsiveržimą, paskleisdama milžinišką dujų debesį. Manyta, kad to priežastimi buvo dvi susijungusios žvaigždės – jos sukosi viena aplink kitą, sutraukdamos visą medžiagą, o tuomet suformavo vieną nestabilią žvaigždę, kuri išsiveržė.

Vėliau nutiko dar vienas įvykis, dėl kurio žvaigždė pašviesėjo. Šviesos impulsas judėjo pro dulkių debesį ir jis buvo apšviestas iš vidaus į išorę.

NASA/ESA nuotr./V838 Monocerotis – dvi į vieną susijungusios žvaigždės
NASA/ESA nuotr./V838 Monocerotis

Žvaigždžių avilys

M15 – tai kamuolinis spiečius – daugiau ar mažiau sferinis žvaigždžių debesis, nuo mūsų nutolęs maždaug 30 tūkst. šviesmečių, esantis Pegaso žvaigždyne. Kaip rodo „Hubble“ nuotrauka, jame yra šimtai tūkstančių žvaigždžių.

Šiam žvaigždžių miestui jau daugiau nei 12 mlrd. metų ir dauguma jau yra išnykusios. Nuotraukoje galima matyti netgi planetiškąjį ūką – mėlynas taškas kairiau nuo centro. Tai žvaigždė, atsikratanti jos išorinio sluoksnio. Lygiai toks pats likimas po šešių milijardų metų ištiks ir mūsų Saulę.

NASA/ESA nuotr./Žvaigždių debesis M15
NASA/ESA nuotr./Žvaigždžių debesis M15

Drugelio sparnai

Kai žvaigždės miršta, jos ramiai neišnyksta. Dalis jų, kaip Supernova 87A, sprogsta, o kitos, kaip Saulė, palaipsniui per epizodinius vėjus atsikrato išorinio sluoksnio. Kai šie dujų vėjai susijungia, jie užsidega, sukurdami kvapą gniaužiančius ūkus. NGC 6032 yra puikus to pavyzdys.

Dar vadinamas Drugelio ūku, NGC 6032 aplink save turi storą dulkių sluoksnį ir dvi medžiagos dalis, kuri tolsta nuo centro.

NASA/ESA nuotr./Drugelio ūkas NGC 6032
NASA/ESA nuotr./Drugelio ūkas NGC 6032

Kosminis krabas

Krabo ūkas yra vienas nuostabiausių dangaus objektų – greitai besiplečiančios žvaigždės liekanos, kuri sprogo prieš tūkstantį metų.

Trilijonai tonų dujų atsiskyrė nuo į šipulius subirusios žvaigždės, o dabar liekanų skersmuo siekia šešis šviesmečius – 600 trln. kilometrų.

Šioje „Hubble“ nuotraukoje skirtingos spalvos žymi skirtingus dujų elementus. Mėlyna – šiltą deguonį, raudona – dar šiltesnį deguonį, o žalia – sierą.

NASA/ESA nuotr./Krabo ūkas
NASA/ESA nuotr./Krabo ūkas

Kūrybos stulpai

Jei yra bent viena „Hubble“ daryta nuotrauka, kuri labai išsiskiria iš kitų, tai Erelio ūkas – M16, dar žinomas kaip „Pillars of Creation“.

Ilgiausias stulpas nuotraukoje siekia dešimt šviesmečių – beveik šimtą trilijonų kilometrų. Stulpus apšviečia ką tik gimusi žvaigždė. Vaiduokliška melsva migla aplink tankius stulpų kraštus yra šylanti ir garuojanti medžiaga.

Pirmą kartą nuotrauka padaryta 1995 m. o 2014 m. teleskopas ją užfiksavo dar kartą.

NASA nuotr./Pillars of creation
NASA nuotr./ Kūrybos stulpai

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT