Galutinė tokio įvykio, vadinamo Kesslerio sindromu, pasekmė – orbita aplink Žemę, užpildyta nuolaužomis taip tankiai, kad tampa nebeįmanoma skristi į kosmosą. Nenuostabu, kad daugybė tyrimų grupių visame pasaulyje ieško būdų, kaip išvengti tokios baigties ir apskritai išspręsti kosminių šiukšlių problemą.
Dabar pasiūlytas būdas išvengti susidūrimų, pakeičiant nuolaužų orbitas lazerio impulsais. Infraraudonųjų spindulių lazeris nuo Žemės paviršiaus galėtų pastumti nedidelį objektą pakankamai, kad būtų išvengta vos po kelių valandų ar net minučių įvyksiančio susidūrimo. Tiesa, tam reikėtų sekti šiukšlės padėtį realiu laiku ir labai tiksliai – tyrėjai siūlo tam panaudoti adaptyvios optikos technologiją, dabar naudojamą antžeminių teleskopų gaunamų vaizdų pagerinimui.
Technologija irgi remiasi lazerio spinduliuote – lazeris sužadina natrio atomus viršutiniame atmosferos sluoksnyje ir sukuria „dirbtinę žvaigždę“, kurios mirgėjimas ir matomos padėties kitimas leidžia labai sparčiai apskaičiuoti atmosferos sukeliamą vaizdų iškraipymą bei pakoreguoti teleskopo veidrodžio geometriją, iškraipymą kompensuojant. Lygiai toks pat metodas leistų sekti ir greitai judančią nuolaužą. Norint užtikrinti apsaugą nuo susidūrimų, lazerinės patrankos turėtų stovėti visame pasaulyje.
Tokio plano įgyvendinimas, žinoma, gali sukelti daug geopolitinių problemų, mat galingi lazeriai, nukreipti į kosmosą, gali pasitarnauti ne tik geranoriškiems tikslams. Tačiau tarptautiniai susitarimai reikalingi ir kitiems kosminių šiukšlių problemos sprendimams, mat blogam panaudoti galima ir įvairias kitas technologijas, nuo harpūnų ir tinklų iki tarpusavyje susijungiančių palydovų. Visgi šiukšlių problemai tik gilėjant, tokie sprendimai turėtų būti priimti artimiausiais metais.
