Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kas nutiktų, jei Žemė „užstrigtų“ vienu šonu į Saulę?

Kaimyninė Kentauro alfa B turi Žemės dydžio planetą.
Eso.org nuotr. / Kosmosas
Šaltinis: Technologijos.lt
0
A A

Kas nutiktų, jei Žemė „užstrigtų“ vienu šonu į Saulę – taip, kaip vieną ir tą patį šoną Žemei nuolat atgręžęs Mėnulis? Beje, tokia „stagnacija“ yra daugelio planetinių dangaus kūnų dalia. Tokios planetos paviršius yra pasmerktas nuožmiam niokojimui.

Kodėl toks reiškinys apskritai įvyksta? Nors, ko gero, galbūt dar svarbiau – kodėl Žemėje tai dar neįvyko? Galbūt jau reikia pradėti tam ruoštis?

Kai buvo atrasta Zarminos egzoplaneta (tuomet darbinis jos pavadinimas buvo Gliese 581g), žmonija nudžiugo – planeta aplink gimtąją žvaigždę sukasi vadinamojoje „gyvybės zonoje“, kurioje temperatūra palanki tam, kad vanduo būtų skysto būvio. O kur skystas vanduo, ten ir dideli šansai gyvybei.

Deja, Žemės gyventojų optimizmas netrukus gerokai priblėso, mat paaiškėjo, kad Zarmina yra pasaulis, kurio vienas šonas nuolatos atgręžtas į gimtąją žvaigždę. Sudėtingesnės formos gyvybės šansus tokia informacija numarino beveik akimoju. Deja, tokie „sukimosi stagnacijos“ spąstai planetai turi didžiulę įtaką – ir ne vien tik jos paviršiaus temperatūrai. Kai vienas planetos šonas amžiams įkalinamas saulės šviesoje, o kitas – tamsoje ir šaltyje, keičiasi ne tik klimatas – keičiasi viskas, pradedant atmosferos sudėtimi, baigiant planetos geografija.

Kaip tai nutinka?

Kai planeta sukasi aplink žvaigždę, ją traukia žvaigždės gravitacija. Skirtingi planetos šonai žvaigždės traukos yra veikiami skirtingu intensyvumu. Arčiausiai žvaigždės esantis šonas patiria nesmarkiai, tačiau apčiuopiamai didesnę žvaigždės gravitaciją. Tai deformuoja planetą – iš rutulio ji virsta elipsoidu. Kad taip nutiktų, vandens planetoje gali ir nebūti. Ties pusiauju dėl kūno, aplink kurį sukamasi, gravitacijos šiek tiek „išsipučia“ net ir kieti kūnai (pvz., Mėnulis Žemės atžvilgiu).

Žinoma, tokia deformacija ties pusiauju susidaro ne akimirksniu. Tam reikia laiko. Tačiau nereikia pamiršti, kad ties pusiauju Saulės link labiau tempiama planeta dar ir juda. Iš pradžių planeta juda dviem skirtingais būdais: aplink savo ašį (kaip ir Žemė – todėl mūsų planetoje būna diena ir naktis) ir aplink žvaigždę. Abu šie judėjimai sinchronizuojasi retai, todėl planetos sukimasis aplink savo ašį, pavyzdžiui, gerokai spartesnis už sukimąsi aplink žvaigždę. Pastaruoju atveju maksimalus elipsinis „pūpsnis“ būna atgręžtas ne tiesiai į saulę, o truputį nuo jos „atsilieka“.

Bėda slypi štai kur: kuo išsipūtimas arčiau žvaigždės, tuo labiau žvaigždės gravitacija stabdo planetos sukimąsi aplink savo ašį. Kol tas „pūpsnis“ ties pusiauju atsiduria arčiausiai saulės.

Tai nereiškia, kad planeta tą akimirką ima ir sustingsta amžiams vienu šonu į saulę. Tačiau jos sukimosi sistema išderinama – tiksliau, suderinama taip, kad planeta žingsneliu priartėja prie „stagnacijos“ pozicijos. Ir taip lašas po lašo... Anksčiau ar vėliau, planeta atsiduria „stagnacijos spąstuose“ – it užhipnotizuotas subjektas, nebegalintis atitraukti akių ir nusukti veido nuo savąja gravitacija „hipnotizuojančios“ žvaigždės.

Gyvybė „stagnacijos“ ištiktoje planetoje

Netolygumai tokioje pozicijoje atsidūrusios planetos paviršiuje yra daugiau nei akivaizdūs. Viena planetos pusė nuolat kepinama saulės, kita – nuolat šąla. Vienoje pusėje vanduo virsta garais, kitoje – ledu. Jei tokios planetos paviršiuje būna gyvų organizmų, jie gali išgyventi nebent terminatoriaus zonoje (tose „suktis nustojusios“ planetos zonose, kur įsivyrauja amžinas priešaušris ir saulėlydžio sutemos).

Tačiau su temperatūra viskas kiek sudėtingiau. Jei mūsų atmosfera pastoviai netektų saulės šilumos, pirmiausia ji sutankėtų, o paskui kondensuotųsi į skystį, paskui – į ledą. Tuo tarpu oras, kuris nuolat atgręžtas į saulę (tiksliau – nuolat kaitinamas į saulę atgręžti iškepinto sausumos paviršiaus), kais ir plėsis.

Nors galima abejoti galimybe, jog tamsiojoje planetos pusėje viskas galiausiai įgis kietą pavidalą, vis tik kondensavimosi procesai tamsiojoje pusėje sukurtų savotišką vakuumo situaciją, kurioje į tamsiąją pusę būtų traukiamas karštas besisklaidantis oras iš šviesiosios pusės. Toks procesas planetos atmosferoje galbūt sukurtų tam tikrą cirkuliaciją ir planeta tam tikra prasme galėtų tikti gyvybei, tačiau tai reikštų, jog jos paviršiuje siautės pragariški uraganai.

O tos baisios audros atneštų labai, labai nuožmių padarinių, į kuriuos ranka nenumoja net ir geologai. Priklausomai nuo saulės apšviestumo, uolų ir grunto erozija planetoje vyksta nevienodai. Tamsioji pusė išsilaiko gana neblogai, tačiau šviesioji pusė (likusi be vandenynų) nuolatos kepinama saulės ir gremžiama vėjų. Natūralu, kad šviesioji pusė irs intensyviau. Uolos toje pusėje laikui bėgant virs smėliu. Jei gyvybės tokioje terpėje ir būtų, tai nebent kažkur labai giliai. Tačiau vargu.

Ar tai gresia Žemei?

Planetų atveju sukimosi „stagnacijos“ grėsmė priklauso nuo tokių veiksnių kaip orbitos distancija, abiejų kūnų masės ir orbita skriejančio objekto „tįsumas“. Įprastai, kuo arčiau žvaigždės planeta, tuo didesnė tikimybė, kad ji „įstrigs“ vienu šonu į žvaigždę. Tolimesniems kūnams tokia grėsmė mažesnė, nes juos žvaigždės gravitacija veikia silpniau, tad ir tas elipsinis „pūpsnis“ būna mažesnis. Daugelyje planetinių sistemų „gyvybės zona“ iš dalies sutampa su zona, kuri apsprendžia didesnį ar mažesnį planetos polinkį į „stagnaciją“.

Kai kurie nervingesni mokslininkai mano, kad Žemė kažkada taip pat turėtų pakliūti į tokius spąstus, tačiau panašu, kad mūsų planetai tokia lemtis negresia. O jei ir gresia, tai vienas Žemės šonas nuolat atgręžtas būtų ne į Saulę. Tuomet į ką? Ogi į Mėnulį, kuris tuose spąstuose jau atsidūręs. Mėnulio gravitacija kasmet nežymiai lėtina Žemės sukimąsi aplink savo ašį.

Tą lėtėjimą nulemia daug faktorių. Pavyzdžiui, reikia nepamiršti, kad Žemė ir toliau stabiliai lėtės, ir kad Mėnulis nuo Žemės vis tolsta. Taip pat klausimas, ar Saulė nepraris Žemės ir Mėnulio, kai virs raudonąja milžine. Tačiau vieną dieną Žemė turėtų „įstrigti“ viena puse į Mėnulį. Tai reiškia, kad Mėnulis būtų matomas visada tik iš vienos Žemės pusės ir niekada nebebūtų matomas priešingoje pusėje.

Technologijos.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT