Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Keistus Žemės žybsnius sukelia lavos lempa?

Žemė
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Žemė
Šaltinis: Technologijos.lt
0
A A

Dar 1993 metais, pakeliui į Jupiterį, zondas Galileo nufotografavo Žemę iš dviejų milijonų kilometrų nuotolio. Keliose nuotraukose aptikti keisti žybsniai, kurių paaiškinimo tuo metu rasti nepavyko.

Atrodė, kad jie matomi tik virš vandenynų, todėl mokslininkai galvojo, kad galbūt tai yra Saulės šviesos atspindžiai nuo ramių vandenyno dalių, pataikantys tiesiai į zondo kamerą. Visgi vėliau paaiškėjo, kad žybsniai matomi ir virš sausumos.

Dabar, išanalizavus 2015 metais darbą pradėjusio zondo „DSCOVR“ duomenis, žybsnių kilmė paaiškinta. „DSCOVR“ stebi Žemę iš pusantro milijono kilometrų nuotolio ir irgi aptiko ne vieną žybsnį. Tikslesni ir Žemei stebėti pritaikyti zondo instrumentai leido nustatyti, kad žybsniai kyla ne nuo planetos paviršiaus, o nuo bent keleto kilometrų aukščio.

Visi 866 aptikti virš sausumos įvykę žybsniai stebėti tokiose vietose, kur juos galėtų paaiškinti Saulės šviesos atspindys nuo horizontalaus paviršiaus. Tokia koreliacija patvirtina hipotezę, jog žybsniai kyla, kai Saulės šviesa atsispindi nuo horizontalių ledo kristalų aukštai Žemės atmosferoje.

Paslaptis, atrodo, išaiškinta. Dabar šiuos žybsnius bus galima naudoti tyrinėjant viršutinių atmosferos sluoksnių savybes, o ateityje galbūt ir tyrinėjant egzoplanetų atmosferas. Tyrimo rezultatai publikuojami „Geophysical Research Letters“.

Tuo tarpu giliai po Žemės paviršiumi, atrodo, yra lavos lempa. Šį neįprastą šviestuvą primenanti struktūra greičiausiai egzistuoja ties Žemės branduolio ir mantijos riba ir gali paaiškinti magnetinių polių apsivertimus.

Žemės mantija sudaryta iš gana minkštų ir karštų uolienų, o išorinė branduolio dalis – iš skystų uolienų bei geležies. Ties jų riba nuolatos vyksta šilumos mainai: branduolys po truputį vėsta, o mantija – šyla. Įšilę mantijos regionai kyla aukštyn, vėsta ir vėl leidžiasi žemyn; šis procesas sukelia ir tektoninių plokščių judėjimą.

Jau seniai žinoma, kad priešingose Žemės pusėse, daugmaž po Afrika ir po Ramiuoju vandenynu, yra dvi zonos, kur branduolio medžiagoje Žemės drebėjimų sukeltos bangos juda lėčiau, nei kitur. Naujausi tyrimai atskleidė, kad medžiaga šiose zonose yra retesnė, nei aplinkinėje mantijoje ir branduolyje, ir po truputį kyla aukštyn.

Gali būti, kad ji yra retesnė tiesiog todėl, kad yra karštesnė. Bet galimas ir kitas paaiškinimas – šios zonos gali turėti šiek tiek kitokią cheminę sudėtį. Tokiu atveju, kaip ir lavos lempoje, jos periodiškai kyla į viršų ir krenta žemyn.

Iškilę seismines bangas stabdantys stulpai taip pat sujaukia ir magnetinio lauko linijas ir gali sudaryti sąlygas lauko poliams apsiversti, o kai tokių stulpų nėra, magnetinis laukas lieka stabilus. Toks modelis paaiškina, kodėl magnetinis laukas apsiverčia labai greitai lyginant su laikotarpiais, kai jis yra stabilus.

Tyrimo rezultatai publikuojami „Earth and Planetary Science Letters“.

Technologijos.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Žemė Kosmosas
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT