Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mokslininkai nustatė, kodėl temperatūra Saulės paviršiuje mažesnė nei jos atmosferoje

Saulės žybsnis (2012 m. rugpjūčio 31 d.)
NASA/SDO nuotr. / Saulės žybsnis
Šaltinis: 15min
0
A A

Kuo labiau artėjame prie šilumos energiją skleidžiančio objekto, tuo didesnį karštį juntame – remiantis gyvenimiška patirtimi atrodo, kad taip yra ir su visais dalykais. Tačiau kosmose viskas gali būti kiek kitaip. Mokslininkai jau seniai žinojo, kad žvaigždę supanti atmosfera yra žymiai karštesnė nei žvaigždės paviršius. Dabar išsiaiškinta, kodėl taip nutinka.

Mūsų matomas Saulės paviršius pasiekia maždaug 5, 7 tūkst. laipsnių Celsijaus, o jos vainikas – plaukiojanti plazmos zona, kuri kosmose tęsiasi milijonus kilometrų, paprastai viršija net 2 mln. laipsnių Celsijaus.

Tiesa, Saulės sistemos branduolys gerokai karštesnis – jo temperatūra didesnė nei 15 mln. laipsnių Celsijaus.

„Atradimas mums buvo mįslė, – sako kosmoso mokslininkas Jeffas Brosiusas iš Vašingtono universiteto JAV. – Paprastai kuo labiau tolstame nuo šilumos šaltinio, tuo būna vėsiau. Kai skrudinate zefyrus, kad sušiltų, juos pritraukiate arčiau prie ugnies, o ne toliau.“

Dabar jo vadovaujama mokslininkų komanda, kurios tyrimas išspausdintas žurnale „Astrophysical Journal“, teigia, kad už šį fenomeną atsakingos nanodalelės – ypatingai intensyvūs šilumos ir energijos pliūpsniai, kurie veikia kaip maži šildantys elementai supančioje plazmoje.

Tam, kad įrodytų šio reiškinio egzistavimą, mokslininkai privalo matuoti šviesos bangų ilgį tam tikrose temperatūrose.

Šios nanodalelės pasiekia beveik 10 mln. laipsnių Celsijaus temperatūrą. Deja, Saulės nanodalelių reiškinys yra labai trumpas ir mokslininkams tiesiogiai nepastebimas. Tam, kad įrodytų šio reiškinio egzistavimą, mokslininkai privalo matuoti šviesos bangų ilgį tam tikrose temperatūrose.

Tą astronomai ir padarė: išmatavo konkretų aktyvų Saulės regioną naudodami erdvėlaivį, dar žinomą kaip rezonatoriaus raketa.

Erdvėlaivis į kosmosą pakyla maždaug penkiolikai minučių ir pasiekia iki 400 kilometrų aukštį, o vėliau krenta žemyn. Tokio tipo misijų metu gaunama vos 6 minučių trukmės informacijos, tačiau šįkart J.Brosiuso komandai šito užteko.

Praėjusių metų balandžio mėnesį pakeltas erdvėlaivis sugrįžo su duomenimis, kurie vadinami nanodalelių „rūkstančiu ginklu“ – spektrine emisija, kuri reaguoja į 10 mln. laipsnių pašildytą medžiagą.

Patvirtinimas, kad egzistuoja nanodalelės astronomams yra tik dar vienas žingsnis srendžiant sudėtingą „Saulės ekosistemos galvosūkį“

„Mūsų tyrimas suteikia iki šiol tvirčiausių įrodymų, kad egzistuoja nanodalelės, – kalbėjo J.Brosiusas. – Faktas, kad mes sugebėjome šios emisijos liniją taip tiksliai atskirti nuo jos kaimynių yra tai, kas verčia mokslininkus kaip aš nemiegoti naktimis.“

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT