Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2018 vasario 13d. 19:19

NASA mokslininkė: žmones pirmiau siųskime ne į Marsą

Janis Chod
Lrt.lt nuotr. / Janis Chodas

Siunčiant žmones į kitas planetas, skubėti nereikėtų. Todėl pirma stotelė turėtų būti Mėnulis, o ne Marsas. Taip LRT.lt teigia NASA JPL mokslo ir technologijų direktorė Janis Chodas. „Jeigu ten kažkas nutinka ir iškyla pavojus astronautui, pavyzdžiui, susergama apendicitu, galima per trumpesnį laiką žmogų pargabenti atgal. Kelionė į Marsą užtrunka 7 mėn., nelaimės atveju pagalba būtų beveik neįmanoma“, – sako ji.

J.Chodas šiuo metu yra viena svarbiausių figūrų ne tik Reaktyvinio judėjimo laboratorijoje (angl. Jet Propulsion Lab, JPL), bet ir visoje NASA. Būtent nuo jos sprendimų priklauso, kuria kryptimi pasuks JPL, kokios technologijos bus naudojamos, kas prie to dirbs ir pan.

Mokslininkė pasakoja, kad tirti kosmosą ją pirmiausiai patraukė noras daryti tai, ko niekas niekada nedarė, o kosmoso pažinimas tam – puiki sritis.

Bandžiau gauti darbą JPL, nes tai buvo vienintelė vieta pasaulyje, tyrinėjusi Saulės sistemą čia sukurtais robotais.

„Bandžiau gauti darbą JPL, nes tai buvo vienintelė vieta pasaulyje, tyrinėjusi Saulės sistemą čia sukurtais robotais“, – savo karjerą, prasidėjusią 1980 m., prisimena J.Chodas.

Mokslininkė karjerą pradėjo devintajame dešimtmetyje dirbdama su garsiąja 2017 m. rugsėjį pasibaigusia misija į Saturno sistemą – „Cassini“, kuri surinko neįkainojamų duomenų apie žieduotąjį milžiną ir jo palydovus.

J.Chodas prisipažįsta, kad būti moterimi profesionale industrijoje, kurioje dominuoja vyrai, nėra lengva, tačiau džiaugiasi tuo, kad NASA vertina darbuotojus pagal profesinius įgūdžius ir pasiekimus.

Su J.Chodas pasikalbėjome NASA JPL Charleso Elachi vardo misijų valdymo centre, esančiame Pasadenoje (JAV).

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./ Kosmosas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./ Kosmosas

– Kuo jus taip sužavėjo kosmosas, kad nusprendėte pasirinkti aerokosmoso inžinerijos specialybę?

– Prisimenu, žiūrėjau, kaip Neilas Armstrongas išsilaipino Mėnulyje. Mane šis įvykis labai paveikė. Didžiulis žmonijos pasiekimas.

Man patinka spręsti, kaip aš vadinu, inžinerijos dėliones. Įsivaizduokite, norite sužinoti atsakymą į kažkokį mokslo klausimą. Tam, kad tai padarytumėte, turite tarsi sudėti dėlionę: kaip sukonstruosi tyrimams reikalingus instrumentus, kaip juos pritaikysi misijai ir pan.

Dabar mane kasdien į darbą motyvuoja eiti ne mąstymas, koks kosmosas yra beribis, o galimybė tirti tai, kas dar neištirta, peržengti galimybių ribas. Daryti atradimus, dėl kurių perrašinėjami vadovėliai.

– Teko kalbėti su moterimis mokslininkėmis, kurios pasakoja, kad „prasimušti“ mokslo ir ypač technologijų industrijoje moteriai yra ypatingai sunku. Ar jums teko susidurti su sunkumais vien todėl, kad esate moteris?

– Jūs teisi. Mokslo ir technologijų sektoriuje moterys sudaro mažumą, tai atsispindi ir JPL, ypač kalbant apie moteris inžinieres.

Kai mokiausi ir kai jau pradėjau savo karjerą, žinojau, kad savo darbą galiu atlikti taip pat gerai, o gal net ir geriau nei vyrai. Jau įsidarbinusi JPL, supratau, kad čia esu vertinama už profesinius sugebėjimus ir pasiekimus. Visada jaučiau, kad galiu lygiavertiškai imtis iniciatyvos, dalyvauti projektuose ir niekas manęs „nenurašys“ tik todėl, kad esu moteris.

– Dirbote su tiek daug garsių kosmoso misijų. Ar turite tokių, kurios visgi arčiausiai širdies?

– Tiesą sakant, taip. Tokios yra dvi. Pirmoji – misija „Cassini“: dalyvavau kuriant tiek programinę įrangą, tiek erdvėlaivio prietaisus. Pamenu, kai misiją paleidome į kosmosą 1997 m., labai didžiavomės savo darbu, kartu buvome gana ramūs, kad erdvėlaivis tikrai pasieks Saturną ir surinks reikalingus duomenis. Tačiau, kaip žinote, „Cassini“ viršijo visus lūkesčius, net nesapnavome tokios sėkmės. Tikra svajonių misija, labai prisidėjusi prie Saturno ir visos Saulės sistemos pažinimo. Atsisveikindama su „Cassini“ rugsėjį jaučiau kartėlį, bet kartu ir pasididžiavimą.

Kita misija yra „Juno“, kuri šiuo metu skrieja apie Jupiterį. Dirbau projektų vadove pirmąjį misijos pusmetį. Seku misijos eigą, kaskart džiaugiuosi naujais pasiekimais ir visos komandos darbu.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Jupiterio Raudonoji dėmė
AFP/„Scanpix“ nuotr./Jupiterio Raudonoji dėmė

– Kaip inžinierė, vadovaujanti vienai didžiausių pasaulyje planetinės robotikos laboratorijų, kokio technologinio proveržio labiausiai laukiate?

– Vienas iš dalykų, dėl kurių garsėja JPL, yra misijų valdymas autonominiu būdu. Duomenys iš Jupiterio į Žemę keliauja beveik 40 min., iš Marso – 8–10 min. Taigi ten esantis aparatas iki tam tikro lygio privalo savimi pasirūpinti pats, o ne būti valdomas kokiu nors valdymo pulteliu iš Žemės. Ko laukiu – dar daugiau autonomijos, kad erdvėlaiviai galėtų tirti aplinką ir priimti sprendimus, į ką tiksliai nukreipti instrumentus, kokius duomenis ar matavimus rinkti, o į Žemę mokslininkams atsiųsti mokslo prasme itin naudingą informaciją, o ne tokią, kurios reikia ilgai laukti, bet mokslininkai jos nepanaudoja.

Ko laukiu – dar daugiau autonomijos, kad erdvėlaiviai galėtų tirti aplinką ir priimti sprendimus.

– Ar manote, kad visiška aparatų autonomija kosmose įmanoma? Kokia būtų to nauda?

– [Tai būtų naudinga], jeigu misija labai trumpa. Sakykime, jeigu bandytume nuleisti ką nors ant Veneros paviršiaus, aukšta temperatūra ir slėgis erdvėlaivį sunaikintų per kelias valandas. Tada aparatas turėtų veikti visiškai autonomiškai ir pats nuspręsti, kuriuos duomenis siųsti į Žemę.

Taip pat, jeigu nusileistume Europoje [vienas iš Jupiterio palydovų, kuriame vandens yra 2–3 daugiau negu Žemėje, – aut. past.], sukūrę aparatą, kuris prasigręžtų pro ledo mantiją ir plauktų vandenynuose, jis turėtų būti gana autonomiškas. Tokio aparato valdymas iš Žemės būtų per sudėtingas.

– Sekant „SpaceX“ ir kitų privačių bendrovių aktualijas, akivaizdu, kad vienas pagrindinių tikslų yra išsiųsti žmogų į Marsą. Kol kas tai neįmanoma tiek dėl pavojų pakeliui, tiek jau atsidūrus pačioje planetoje. Ką duoda šios iniciatyvos? Ar apskritai reikėtų skubėti siųsti žmones į kitas planetas?

– Tokios iniciatyvos – puiki praktika, bet, manau, reikėtų pradėti ne nuo Marso, o Mėnulio. Jeigu ten kažkas nutinka ir iškyla pavojus astronautui, pavyzdžiui, susergama apendicitu, galima per trumpesnį laiką žmogų pargabenti atgal. Kelionė į Marsą užtrunka 7 mėn., nelaimės atveju pagalba būtų beveik neįmanoma.

Daug niuansų, į kuriuos reikia atsižvelgti, norint skraidinti žmones į kosmosą. Siunčiant robotus viskas kur kas paprasčiau. Todėl skubėti nereikėtų, kol neužtrintas astronautų saugumas.

– Klausimas, kurį užduodu visiems kosmosą tiriantiems mokslininkams, – ar tikite nežemiška gyvybe?

– Be abejonės, tikiuosi, kad Visatoje egzistuoja gyvybė. Turint omeny galaktikų, žvaigždžių ir atrastų egzoplanetų kiekį, šansų yra daug. Nustebčiau, jeigu paaiškėtų, kad nežemiškos gyvybės nėra.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Video

Maudymosi kostiumėlių tendencijos

Pinigai mano ateičiai

30 geriausių restoranų

Remontas be nervų

Sveikata

Svajonių virtuvė

Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT