Pirmosios duomenų analizės išryškino Visatos plėtimosi spartos neaiškumus.
Visatos plėtimosi greitį galime nustatyti dviem būdais, ir jie visada pateikdavo skirtingas reikšmes. Kai kurie tyrėjai tikėjosi, kad balandžio 25 dieną paskelbti „Gaia“ zondo duomenys šį konfliktą sušvelnins, bet jie viską tik pablogino.
Vienas iš vadinamosios Hubble'o konstantos nustatymo būdų – pasinaudojus kosminiu mikrobangų fonu (KMF), pirmosios po Didžiojo Sprogimo kosmose pasklidusios šviesos atšvaitais. Tyrėjai, naudodamiesi „Planck“ kosmine observatorija, tyrė šią šviesą ir išsiaiškino, kokiu greičiu Visata tada plėtėsi. Šias reikšmes galima įstatyti į kosmoso raidos modelius ir taip nustatyti, kaip greitai Visata turėtų plėstis dabar.
Kitas metodas – tiesiogiai išmatuojant atstumą iki cefeidžių ir taip išsiaiškinant, kaip greitai objektai Visatoje tolsta nuo mūsų. Šiuo, labiau tiesioginiu, metodu, gauta reikšmė – daugiau nei 9 procentais aukštesnė už gautą KMF metodu.
Kosminė sumaištis
Anksčiau galėjome išmatuoti vos kelias cefeides, bet „Gaia“ jų stebėjo 50. Adamas Riessas iš Kosminio teleskopo mokslų instituto Baltimorėje (Merilendas, JAV) su kolegomis išanalizavo „Gaia“ cefeidžių duomenis, siekdami išsiaiškinti, kaip tai paveiks Hubble'o konstantos neatitikimą.
„Jis ne tik patvirtintas, bet ir sutvirtintas,“ sako A.Riessas. Prieš analizę, buvo 1/1000 tikimybė, kad šis neatitikimas yra tiesiog fluktuacija – dabar teliko 1/7000 tikimybė, kad tai nėra tiesa.
Jeigu neatitikimas tikras, tai reiškia, kad mūsų Visatos evoliucijos modeliai nėra visiškai teisingi. Ir kuo toliau, tuo labiau tai panašu į tiesą.
A.Reissas sako, kad gali būti ir daugiau niekada mūsų neaptiktų dalelių, o galbūt mūsų spėjimai apie tamsiosios materijos ir tamsiosios energijos prigimtį yra klaidingi.
„Kai sakome, kad Hubble'o konstanta turėtų būti mažesnė, omenyje turime paprasčiausias, neįdomiausias tamsiosios materijos ir tamsiosios energijos versijas“, – sako A.Riessas. „Bet gal yra koks linkis. Gal viskas daug keisčiau.“
Galaktiniai randai
Žvelgiant kiek arčiau namų „Gaia“ duomenyse užfiksuota teorijos bei stebėjimų neatitikimų ir Paukščių Take. Mūsų galaktika kosmose nekabo vieniša: ją supa mažesnės palydovinės galaktikos. Jos gravitaciškai susietos su mūsų galaktika, tad astronomai sutaria, kad tikėtina, jog anksčiau su Paukščių Taku jos sąveikavo, gal netgi perskriejo per galaktinį diską.
Dabar „Gaia“ pateikė įrodymus, kad kita galaktika Paukščių Tako ramybę sudrumstė gan neseniai. Teresa Antoja iš Barselonos universiteto Ispanijoje su kolegomis išanalizavo daugiau nei 6 milijonų žvaigždžių judėjimą iš „Gaia“ duomenų ir atrado anksčiau neregėtus dėsningumus.
Šių žvaigždžių greičių grafikuose matomi kritimai, lankai ir spiralės, rodančios, kad žvaigždžių pulkeliai juda kartu. Jei Paukščių Takas būtų pusiausvyroje ir nebūtų neseniai sutrikdytas, tokių struktūrų nesimatytų. Tad jie rodo, kad kažkas žvaigždes sukrėtė gana neseniai, kad jų orbitos dar nespėtų stabilizuotis.
Tyrimo analizės parodė, kad Paukščių Takas buvo sutrikdytas prieš 300–900 milijonų metų, o tai atitinka paskutinį kartą, kai netoliese praskriejo Šaulio nykštukinė galaktika.
„Tai tik „Gaia“ darbo pradžia. Po kelių metų „Gaia“ turėtų pateikti penkis ar šešis kartus tikslesnius duomenis“, – sako Riessas. Be to, dar nebaigta jau dabar surinktų duomenų analizė, tad staigmenų šis orbitinis aparatas pateiks dar tiek, kad maža nepasirodys.
