Charono paviršių fotografavo zondo kamera „Lorri“ („Long-Range Reconnaissance Imager“), zondui 2015-ųjų liepą praskrendant pro palydovą 78 700 km atstumu.
Detaliose nuotraukose matyti „plėštinių“ tektoninių sprūdžių sistema ties Charono ekvatoriumi.
Tie sprūdžiai ir įtrūkimai tęsiasi mažiausiai 1 800 km ir vietomis plyšių gylis siekia 7,5 kilometro. NASA tai siūlo palyginti su Didžiuoju kanjonu, kurio ilgis yra 446 km, o gylis – 1,6 kilometro.
Plyšiai Charono paviršiuje yra ilgiausi kada nors matyti Saulės sistemoje, nurodė NASA.
Charono išorinį sluoksnį šiandien sudaro daugiausia vandens ledas. Bet prieš milijonus metų, kai Charonas buvo jaunas, tą sluoksnį šildė „karštis, kuris skyrėsi skylant radioaktyviems elementams, taip pat ir paties Charono vidinis formavimosi karštis“, mano mokslininkai.
Šis palydovas galėjo būti pakankamai šiltas, kad vandens ledas po žeme ištirptų ir suformuotų požeminį vandenyną.
„Tačiau Charonui su laiku vėstant, šis vandenynas būtų užšalęs ir plėtęsis (kaip nutinka vandeniui šąlant į ledą), pakėlęs išorinius palydovo sluoksnius ir suformavęs tuos didžiulius plyšius, kuriuos matome šiandien“, – nurodė NASA.
Plutonas, nykštukinė planeta Saulės sistemos pakraštyje, už 5,8 mlrd. km nuo Saulės, turi penkis palydovus. Charonas, kurio skersmuo yra maždaug perpus mažesnis už Plutono skersmenį, yra didžiausias iš jų.
Kituose planetų palydovuose, esančiuose arčiau Saulės, vis dar yra skystų požeminių vandenynų.
Mokslininkai mano, kad vandenynai Jupiterio palydovuose Europoje ir Ganimede, ir Saturno palydove Encelade yra geriausios vietos Saulės sistemoje ieškoti mikrobinių gyvybės formų.
Prielaidą, kad Encelade yra užšalęs vandenynas, mokslininkai pirmąkart iškėlė 2005 metais, kai netoli šio palydovo pietinio ašigalio buvo aptikta ledo geizerių.
Po daugelio metų stebėjimų pernai NASA pranešė, kad Encelade tikrai yra požeminis vandenynas. Šis pranešimas dar labiau paskatino nežinomų gyvybės formų mūsų Saulės sistemoje paieškas.
