Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 17d. 19:57

Prieš ketvirtį amžiaus įvykęs susidūrimas priminė kosminės katastrofos grėsmę

1994 m. liepos viduryje Jupiterį atakavo kometa, jo atmosferoje palikdama tamsias dėmes – susidūrimo pėdsakus. Wikipedia.com
1994 m. liepos viduryje Jupiterį atakavo kometa, jo atmosferoje palikdama tamsias dėmes – susidūrimo pėdsakus. Wikipedia.com

Galima pamanyti, jog Saulės sistema yra rami vieta, kurioje stinga netikėtų įvykių – planetos per amžius tykiai skrieja savo orbitomis, ir tik retkarčiais šią monotoniją sudrumsčia iš Saulės sistemos pakraščių vis atklystančios jos „gamybos atliekos“ – asteroidai ar kometos. Rodos, mūsų nuogąstavimai dėl kosminės katastrofos, grasinančios planetos išlikimui, nėra pagrįsti.

Tačiau prieš 25-erius metus, 1994-ųjų liepos antroje pusėje viso pasaulio mokslininkai ir astronomijos mėgėjai stebėjo įvykį, paskatinusį susimąstyti apie galimas grėsmes, slypinčias begalinėse kosmoso erdvėse: daugybės stebėtojų akyse virtinė Šumeikerių-Levio (Shoemaker-Levy) kometos skeveldrų susidūrė su Jupiteriu. Pirmąjį kartą istorijoje išvydome tokį dramatišką dviejų Saulės sistemos kūnų susitikimą.

Tipinę kometą sudaro ledinis branduolys, jį gaubianti dujinė skraistė ir garuojančių medžiagų šleifas – uodega. Wikipedia.com
Tipinę kometą sudaro ledinis branduolys, jį gaubianti dujinė skraistė ir garuojančių medžiagų šleifas – uodega. Wikipedia.com

Kometa (gr. kometes – uodeguotoji), galima sakyti, yra nedidelis, netaisyklingos formos kūnas, daugiausia sudarytas iš sušalusių dujų, ledo, dulkių ir kiek stambesnių akmeninių dalelių. Tipinės kometos struktūroje įžvelgiamas 1–50 km dydžio branduolys, iš esmės, purvino ledo luitas su meteoritinių dalelių priemaiša, jį gaubianti dujų skraistė, dar vadinama koma, kurios skersmuo, kometai priartėjus prie Saulės, gali išaugti iki 1–2 milijonų km, ir iš jos nutįsęs šviesus garuojančių branduolio medžiagų šleifas – kometos uodega, kartais nusidriekianti net iki 150 milijonų km.

Lemtingoji kometa ir jos atradėjai

Kasmet Žemės apylinkes apytiksliai aplanko 20–30 kometų. Tiesa, reta jų matoma plika akimi. Nors teleskopais per metus naujų kometų atrandama net po keliolika, be specialios įrangos šį reiškinį galima išvysti vidutiniškai kas 10–15 metų. Kometas pastebi atkaklūs, kantrūs „medžiotojai“, giedromis naktimis nuosekliai, plotelis po plotelio tyrinėjantys dangaus skliautą.

Pagal tarptautinį susitarimą kometai suteikiamas atradėjo vardas. XVIII a. ypač pagarsėjo prancūzų astronomas Šarlis Mesjė (Charles Messier), per 40 metų atradęs 14 kometų. Kitas prancūzas Žanas Luji Ponsas (Jean-Louis Pons), naudodamas galingesnį teleskopą, nei kolega, atrado net 26 kometas. Jį XX a. pabaigoje aplenkė tik sutuoktiniai Šumeikeriai – tikri rastųjų kometų rekordininkai.

Kometų ieškotojas Judžinas Šumeikeris. Wikipedia.com
Kometų ieškotojas Judžinas Šumeikeris. Wikipedia.com

Judžinas Šumeikeris (Eugene Shoemaker) dirbo astrogeologu, tyrusiu Žemės ir Mėnulio meteoritų smūginius kraterius. Baigiantis 7-ajam praeito amžiaus dešimtmečiui Šumeikeris prisijungė prie Palomaro (Kalifornija, JAV) observatorijoje dirbančios astronomų grupės, kuri ieškojo asteroidų ir kometų. Nuo tada Judžinas į savąją sąskaitą įsirašė kelis šimtus asteroidų ir 29 kometas.

Karolina Šumeiker iki 1993 m. jau buvo radusi daugiau nei tris dešimtis kometų. Wikipedia.com
Karolina Šumeiker iki 1993 m. jau buvo radusi daugiau nei tris dešimtis kometų. Wikipedia.com

Jo žmona Karolina (Carolyn) aktyviai kosminių klajūnių paieškai pasišventė kiek vėliau – pačioje 9-ojo dešimtmečio pradžioje, ir jai sekėsi visai neblogai. Tiesą pasakius, per tą laiką atradusi daugiau nei 800 asteroidų ir 32 kometas, ji tapo pasauline šios srities lydere.

Profesionaliam literatūrologui Deividui Leviui kometų medžioklė buvo ir hobis, ir gyvenimo būdas. Wikipedia.com
Profesionaliam literatūrologui Deividui Leviui kometų medžioklė buvo ir hobis, ir gyvenimo būdas. Wikipedia.com

Tuo metu Deividas Levis (David Levy), pagal išsilavinimą klasikinės anglų literatūros specialistas, astronomija domėjosi nuo pat jaunystės, ir iki 1993-ųjų pusiau mėgėjiškomis priemonėmis buvo aptikęs 21 kometą.

1993 m. kovo 24 d. minėtieji kosmoso erdvių tyrinėtojai Palomaro observatorijos teleskopu darytose nuotraukose netoli Jupiterio atpažino naują kometą. Tai buvo 9-oji bendromis pastangomis jų atrasta trumpaperiodinė kometa, todėl gavo Šumeikerių-Levio 9 pavadinimą (sutrumpintai – SL9, kur didžiosios raidės reiškia pirmąsias pavardžių raides).

Kovo 27 d. paskelbta pirminė nuotraukų analizė leido manyti, jog SL9 nėra paprasta kometa: skirtingai nuo kitų, ji sukosi ne apie Saulę, bet Jupiterį, be to, Šumeikerių ir Levio aptiktasis kosminis kūnas nebuvo vientisas, o sudarytas iš kone dviejų dešimčių įvairaus dydžio – nuo kelių šimtų metrų iki 2 km skersmens – atskirų ledo gabalų, erdvėje išsirikiavusių maždaug 200 000 km ilgio grandine.

Jupiterio įtaka SL-9 likimui. Tyrimai rodė, jog SL9 apsisukimo apie Jupiterį periodas yra dveji metai, o tolimiausias kometos orbitos taškas nuo planetos nutolęs maždaug per 50 milijonų kilometrų. Mokslininkai iškėlė prielaidą, kad Šumeikerių-Levio 9 kometą Jupiteris ,,pasivogė“ iš Saulės sąlyginai neseniai – apie 1930-uosius. Greičiausiai, SL9 buvo eilinė trumpaperiodinė kometa, kuri daugybę amžių sėkmingai prasilenkdavo su planeta milžine, kol pakliuvo jos valdžion.

Jupiteris yra penktoji nuo Saulės ir didžiausia bei masyviausia planeta iš visų – jo masė beveik 2,5 karto didesnė už visų kitų planetų bendrą masę! Nenuostabu, jog Jupiterio traukos jėga gali ženkliai veikti mažesniuosius Saulės sistemos kūnus, pavyzdžiui, kometas.

Jupiterio gravitacija SL-9 sudraskė į dvi dešimtis atskirų fragmentų. Wikipedia.com
Jupiterio gravitacija SL-9 sudraskė į dvi dešimtis atskirų fragmentų. Wikipedia.com

Mokslininkai, savąsias prielaidas grįsdami žinomais kometos orbitos parametrais, apskaičiavo, jog lemtingasis SL9 suartėjimas su Jupiteriu įvyko 1992 m. liepos 7 dieną, kuomet kometa pro didžiąją planetą praskriejo ypač arti – vos per 40 000 km. nuo regimojo jos paviršiaus, t.y. per atstumą, gerokai mažesnį už Jupiterio skersmenį. Nors šis prasilenkimas iš tiesų stebėtas ir užfiksuotas nebuvo, tačiau astronomams pakako teorinių duomenų teigti, jog būtent tada galinga Jupiterio gravitacija ir sudraskė į gabalus maždaug 5 km skersmens ledinį kometos branduolį. Suplėšyta į skeveldras SL9 tęsė savo kosminę kelionę, ir tokios būklės buvo atrasta 1993 m. kovą.

Tačiau svarbiausia šiuose skaičiavimuose buvo kas kita: iš Šumeikerių-Levio 9 sumodeliuoto likimo scenarijaus sekė pagrindinė ir labiausiai šokiruojanti išvada: kitas kometos sugrįžimas jai bus paskutinis – SL9 su Jupiteriu neišvengiamai susidurs 1994 metų liepą!

Niekas anksčiau neprognozavo dviejų Saulės sistemos kūnų susidūrimo. Visi suvokė, jog spėjimui pasitvirtinus, žmonija taps unikalaus nutikimo liudininkais. Pasaulio observatorijos ir iš Žemės valdomi kosminiai aparatai pasirengė fiksuoti nepaprastą įvykį, kurį tuometinė žiniasklaida netruko pavadinti ,,amžiaus“, net ,,tūkstantmečio katastrofa“.

Susidūrimas ir jo pasekmės

Prognozės dėl susidūrimo išsipildė, o gautieji vaizdai pranoko visus lūkesčius – Jupiterio ir SL9 susitikimas iš tiesų buvo nepaprastai įspūdingas: 1994 m. liepos 16–22 dienomis į planetos milžinės atmosferą vidutiniškai 200 000 km/h greičiu rėžėsi 21 kometos fragmentas, kiekvieną kurių astronomai eilės tvarka sužymėjo lotynų abėcėlės raidėmis nuo A iki W.

Mokslininkai kiekvienos skeveldros smūgį eilės tvarka sužymėjo raidėmis nuo A iki W. Wikipedia.com
Mokslininkai kiekvienos skeveldros smūgį eilės tvarka sužymėjo raidėmis nuo A iki W. Wikipedia.com

Deja, ne visi susidūrimai buvo tiesiogiai matomi iš mūsų planetos, mat dalis jų vyko tuo momentu nuo Žemės nugręžtame Jupiterio pusrutulyje. Tiesa, dėl Jupiterio sukimosi aplink savo ašį, žemiečiai kiek vėliau išvydo tų kritimų paženklintą jo pusrutulį. Mokslininkai į pagalbą pasitelkė kelis kosminius aparatus: pirmiausia, dar 1989 m. Jupiterio tyrimams JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) pasiųstą Galileo zondą, kuris 1994-ųjų liepą artėjo prie planetos ir SL9 skeveldrų smūgių momentus dėkingu, palyginus su vaizdu iš Žemės, rakursu fiksavo iš sąlyginai nedidelio 250 milijonų kilometrų atstumo; taip pat Saulės sistemą jau paliekantį Voyager-2, tuo metu nutolusį nuo Jupiterio daugiau nei per 6 milijardus kilometrų, bet vis dėlto ,,regintį“ iš mūsų planetos nematomąją Jupiterio pusę. Be to, vertingas, aukštos skiriamosios gebos katastrofos nuotraukas į Žemę perdavė kosminis Hubble teleskopas.

Astronomai nekantriai laukė susidūrimų pradžios, kadangi niekas tiksliai nežinojo, kaip jie atrodys ir ko reiktų tikėtis. Reikalas tas, jog Jupiteris, kaip, beje, dar kelios kitos Saulės sistemos planetos – Saturnas, Neptūnas ir Uranas – kieto paviršiaus neturi, o yra sudarytas daugiausia iš helio ir vandenilio dujų. Todėl smūgių pasekmės turėtų būti kitokios, nei kosminiam kūnui įsirėžus į tvirtą planetos paviršių.

Pirmasis susidūrimas Lietuvos laiku įvyko naktį iš liepos 16 d. į 17 d., apie 21 val. Grinvičo laiku, kuomet A fragmentas į Jupiterio atmosferą įlėkė maždaug 60 km/s greičiu. Nuo smūgio viršutiniuose Jupiterio atmosferos sluoksniuose iškilo beveik 3000 kilometrų aukščio iki 10 000 laipsnių pagal Celsijų įkaitusių dujų burbulas.

Galileo užfiksavo, kaip šis išplėštas gigantiškas medžiagos šleifas po kelių minučių sukrito atgal į planetą. Kuomet Jupiteris Žemei iš lėto atsuko pirmojo smūgio sužalotą savo pusrutulį, stebėtojai išvydo didžiulę, maždaug 6000 kilometrų skersmens netaisyklingo apskritimo formos tamsią dėmę.

Stipriausią smūgį Jupiteriui liepos 18 d. 7 val. 34 min. sudavė didžiausias SL9 fragmentas G. Jis atmosferoje paliko maždaug 12 000 km. skersmens dėmę, o per susidūrimą išsiskyrė energija, 600 kartų didesnė už visą mūsų planetoje sukauptą branduolinį potencialą! G fragmento galiai prilygo dar du susidūrimai, įvykę liepos 19 d.

Iš viso per šešias paras buvo užfiksuotas 21 pavienis smūgis, SL9 skeveldros viena po kitos krito į Jupiterį, prasmegdamos jo dujiniame apvalkale. Įprastų smūginių kraterių nebuvo, tačiau kaskart kometos nuolauža sukeldavo kone visą planetą apimančius galingus atmosferos trikdžius bei išprovokuodavo įvairius trumpalaikius ar ilgalaikius reiškinius. Nors nė vienas SL9 fragmentas nebuvo didesnis nei 2 km skersmens, po susidūrimo kaskart iškildavo už Žemės rutulį didesnis karštų dujų burbulas, po to jo vietoje susiformuodavo tamsi asimetriška dėmė. Galiausiai jų grandinė apjuosė visą Jupiterį.

Kaip ir buvo tikėtasi, smūgiai sukėlė galingas seismines bangas. Po kiekvieno susidūrimo per planetą jos nusirisdavo apytiksliai 450 km/s greičiu, ir kol nurimdavo, atmosfera vilnydavo apie 2 valandas.

Susidūrimai taip pat sujaukė Jupiterio magnetinį lauką – ties kai kuriomis dėmėmis buvo stebimas reiškinys, primenantis rausvo atspalvio poliarines pašvaistes – elektringųjų dalelių sukeltą išorinių atmosferos sluoksnių švytėjimą.

Smūgiai tęsėsi iki liepos 22 d. SL9 skeveldrų virtinė, beveik savaitę be gailesčio bombardavusi Jupiterį, sąlygojo momentinį dujinės planetos ,,klimato atšilimą“ keliais laipsniais. Iki įprastos -110 laipsnių pagal Celsijų temperatūros Jupiterio atmosfera atvėso per 2–3 savaites, pasibaigus kometos atakoms.

Susidūrimų palikti į dėmes panašūs randai dar kelis mėnesius buvo geriau matomi nei garsioji Jupiterio Didžioji Raudonoji dėmė, todėl lengvai pastebimi iš Žemės net ir mėgėjiškais teleskopais. Galiausiai susitikimo su Šumeikerių-Levio 9 kometa žaizdas gigantiškoji planeta ,,išsigydė“ per metus...

Susidūrimų pėdsakai Jupiterio paviršiuje buvo matomi beveik metus. Wikipedia.com
Susidūrimų pėdsakai Jupiterio paviršiuje buvo matomi beveik metus. Wikipedia.com

Tokiu būdu kosminės katastrofos scenarijus, ilgą laiką buvęs viso labo fantazijų objektu, tapo akivaizdžiu ir neabejotinu moksliniu faktu. Tiesa, artimiausiu metu joks kosminis kūnas realaus pavojaus mūsų planetai nekelia. Deja, kol kas tik mokslinės fantastikos filmuose pasaulį nuo apokalipsės paskutiniu momentu išgelbėja superherojus – iškilus realiai grėsmei galimybių išsigelbėti vis dar beveik neturime.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Kviečiame anties

Video

01:50
03:26
01:09

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT