Per pastaruosius 20 metų į Žemę panašių planetų paieškai mokslininkai skyrė vis daugiau dėmesio. Daugiausia rezultatų paieškose kol kas davė kosminis zondas „Kepler“. Šios misijos atradimų sąraše – tūkstančiai už Saulės sistemos ribų esančių planetų (arba egzoplanetų). Iš jų – nemažai tokių, kurios apie savo žvaigždę sukasi vadinamojoje gyvybės zonoje (tai – gyvybei tinkama erdvės dalis apie žvaigždę).
Nenuostabu, kad gyvybei palankiose zonose esančias planetas mokslininkai tyrinėjo intensyviausiai. Austrijos mokslo instituto astronomai nustatė, kad planetos, kurių masė mažesnė, gali turėti „derlingą“ atmosferą, o kurių didesnė – greičiausiai virsta dujinėmis planetomis, tai reiškia, yra negyvenamos.
Planetų sistemos (taip pat ir mūsiškė), manoma, formuojasi iš helio, vandenilio ir sunkesnių elementų, kurie sukasi apie žvaigždę protoplanetiniame dujų ir dulkių diske. Dulkės ir uolienos pamažu jungiasi, formuojasi šerdys, kurios per daugybę metų virsta planetomis. Šerdys traukia vandenilį. Tiesa, dalis jo prarandama dėl ultravioletinės spinduliuotės, sklindančios iš žvaigždės (kuo jaunesnė žvaigždė, tuo jos spinduliuotė intensyvesnė).
Pasauliai, kuriuos vadiname „superžemėmis“, manome, sutraukė vandenilio nuo 100 iki 1000 kartų daugiau nei jo yra mūsų planetoje. Jų atmosferos yra be galo tankios, o slėgis – milžiniškas. Tokiomis sąlygomis susiformuoti gyvybei yra beveik neįmanoma.
Dr. Helmutas Lammeris su astrofizikų komanda kompiuteriu kūrė šerdžių modelius, matavo vandenilio kiekio balansą. Modelių masė buvo tankesnė nei Žemės nuo 0,1 iki 5 kartų, visos jos „sukosi“ gyvybės zonoje. Nustatyta, kad šerdys, kurių masė tokia pati kaip Žemės arba ne daugiau kaip 0,5 karto didesnė, turėtų pritraukti kur kas mažiau dujų, o kartu ir daugiau netekti dėl minėtos ultravioletinės spinduliuotės. O didesnės masės šerdys sulaiko beveik visą vandenilį, praranda jo labai mažai ir ilgainiui tampa „mažaisiais Neptūnais“.
Trumpai tariant, gyvybei formuotis neužtenka to, kad planeta suktųsi gyvybės zonoje. Neseniai „Kepler“ atrastos „superžemės“ (planetos, už Žemę sunkesnės nuo 2 iki 5 kartų) greičiausiai yra negyvenamos.
„Pasauliai, kuriuos vadiname „superžemėmis“, manome, sutraukė vandenilio nuo 100 iki 1000 kartų daugiau nei jo yra mūsų planetoje. Jų atmosferos yra be galo tankios, o slėgis – milžiniškas. Tokiomis sąlygomis susiformuoti gyvybei yra beveik neįmanoma“, – sakė dr. H.Lammeris.
Tyrimas publikuotas žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“.
