Senovės romėnai vasarį vadino Aukojimo ir Apsivalymo mėnesiu. Senovės lietuviai šį mėnesį pavadino jau pavasariu kvepiančio vėjo vardu – vasariu. Išties nuo pat jo pradžios vis dažniau pučia pietvakaris, padėdamas Saulei įveikti paskutinįjį žiemos pasipriešinimą. Žinoma, dar galima tikėtis pūgų ar didesnių šalčių, bet saulutė, kaskart vis aukščiau pakildama, ilgina dieną, primena, kad artėja šiltasis metų laikas.
Galima sakyti, jog vasaris prasideda ypatinga tradicine švente, kitados skirta Perkūnui, o dabar sutampančia su liaudiškai vadinamomis Grabnyčiomis. Senoliai tikėję, jog ši diena – vasario 2-oji – rodanti pavasarį: jei saulėta – pavasaris bus gražus, jei apsiniaukusi – sulauksime vėlyvo sniego.
Jei saulėta – pavasaris bus gražus, jei apsiniaukusi – sulauksime vėlyvo sniego.
Kodėl vasaris – ypatingas kalendorinis mėnuo
Vasaris – trumpiausias iš visų mėnesių. Turėdamas tai 28-ias, tai 29-ias dienas kas ketvirti metai, jis „nepatogus”, „nelogiškas”, kažkada senuosiuose kalendoriuose buvęs papildomas, todėl vadintas pridėtiniu, mažojo rago, pusiniu mėnesiu ir įterpiamas keliamaisiais metais, kad atitiktų gamtos ritmą ir astronominius reiškinius. Kodėl taip yra?
Kalendorius – tai ilgų laiko tarpų skaičiavimo sistema. Laiko matavimui prasmingiausia pasirinkti periodinius gamtos procesus ir reiškinius, glaudžiai susijusius su praktine žmogaus veikla. Tai dienos ir nakties kaita (para), metų laikų kaita (metai) ir net Mėnulio fazių kaita (mėnuo). Žmonės tai pastebėjo dar akmens amžiuje.
Atidžiai ir kantriai stebėdami dangų įsitikinsite, jog žvaigždės, Mėnulis ar Saulė, keliaudami skliautu, pasiekia tam tikrus taškus – aukščiausią ir žemiausią (kulminacija). Kai kulminuoja Saulė, būna pats vidurdienis, o laiko tarpas tarp dviejų vidurdienių – saulinė para. Ji dalinama į 24 dalis – valandas, o valandos į 3600 sekundžių. Tai labai sena tradicija, kurios ištakos siekia senovės Babilono ir Egipto laikus.
Jei mėnesiai ir metai turėtų sveikąjį parų skaičių, nebūtų jokio vargo sudarant saulinį kalendorių. Bet ne! Gamta mums paruošė galvosūkį – vidutiniuose saulės metuose netelpa sveikas parų skaičius – metai trunka 365,24 Saulės parų. Iš tiesų, sudėtinga 365 dienas 5 valandas 48 minutes ir 46 sekundes padalinti taip, kad patogu būtų ir kasdieniame gyvenime, ir su dangaus šviesulių tvarka derintųsi.
Patogios ir tikslios kalendorinės sistemos paieškos buvo ilgas ir lėtas procesas. Šiuolaikinio saulinio kalendoriaus gijos veda į antikinę Romą.
Pasinaudojęs egiptiečių žynių ir astronomų rekomendacijomis, imperatorius Julijus Cezaris nusprendė pertvarkyti netobulą romėnų laiko skaičiavimo sistemą. 46 m. pr. Kr. jis nurodė atsisakyti mėnulinio (lunarinio) ciklo ir pereiti prie Saulės metų.
Nelyginis parų skaičius komplikavo naująjį kalendorių, bet Cezaris rado protingą kompromisą: paprastumo dėlei jo kalendorius paremtas prielaida, kad Saulė savo metų kelią nueina per 365 ir ¼ paros, tad atitinkamai pirmais, antrais ir trečiais metais jame yra 365 dienos, o kas ketvirtus metus, pavadintus keliamaisiais – 366 dienos. Julijaus (arba senojo stiliaus) kalendoriuje buvo paliktas babiloniškasis metų dalijimas į 12 mėnesių, taip pat 7 dienų savaitė, Naujieji prasidėdavo kovu, o vasaris buvo paskutinysis mėnuo, „surinkdavęs” užsilikusias dienas.
Neįmanoma sukurti kalendoriaus, kuris absoliučiai tiksliai derintųsi su periodiniais gamtos reiškiniais.
325 m. Nikėjos susirinkime krikščionių Bažnyčia parėmė Julijaus kalendorių ir patvirtino religinių švenčių datas. Ir Cezaris jau seniai buvo miręs, kai išryškėjo jo kalendoriuje glūdintis netikslumas: laikui bėgant jis šiek tiek vis atsilikdavo – kiekvienais metais maždaug 11 min., bet per tūkstantmetį susidarė beveik 7 dienos, ir kilo problemų nustatant Velykų sekmadienį – svarbią krikščionišką šventę.
Antai Nikėjos susirinkimo metais pavasario lygiadienis sutapo su kovo 21 d., o XVI a. jis atslinko į kovo 11 d. Šitai paskatino peržiūrėti Julijaus kalendorių. 1582 m. popiežius Grigalius XIII ėmėsi ryžtingų veiksmų. Vadovaudamasis
Neapolio astronomo Luidžio Džiraldžio (Luigi Ghiraldi) apskaičiavimais, popiežius paskelbė savo sprendimą: iš einamųjų metų jis išbrauksiąs (!) 10 dienų – nuo spalio 5 iki 14 – ir tokiu būdu kalendorius pavysiąs laiką. Reformuotasis kalendorius dabar vadinamas Grigaliaus (arba naujojo stiliaus) kalendoriumi.
Taigi Julijaus-Grigaliaus kalendoriaus struktūra, kurioje vasaris – trumpiausias mėnuo su periodiškai besikeičiančiu dienų skaičiumi – išliko iki mūsų dienų. Šiandien skaičiavimai rodo, jog grigaliniai metai yra ilgesni už saulinius metus tiktai 0,0003 paros, tad praktiškai nėra reikalo toliau tikslinti vidutinius kalendorinius metus. Pataisų reiktų nebent kalendoriaus „viduje”, nes šiek tiek nepatogus nevienodas mėnesių dienų skaičius. Turime suprasti, kad neįmanoma sukurti kalendoriaus, kuris absoliučiai tiksliai derintųsi su periodiniais gamtos reiškiniais.
Pastebimiausi vasario žvaigždynai ir planetų matomumas
Nors orai astronomijos mėgėjų pastarąją žiemą nelepina, o vasaris yra trumpesnis už kitus mėnesius, tačiau nesiliaukime tikėję, jog pakaks giedrų naktų pasižvalgyti po žvaigždėmis mirgantį naktinį dangų. Pažintį su vasario žvaigždynais racionaliausia pradėti nuo lengvai randamo, gerai atpažįstamo šviesulių derinio – Didžiųjų Grįžulo Ratų (Ursa Major, DGR). Mūsų geografinėje platumoje jie yra puikus dangiškasis orientyras, mat kone nuolatos spindi šiaurinėje skliauto dalyje. Tiesa, šiuo metų laiku jie kiek pasislinkę į rytus.
Mėnesio viduryje, maždaug 19 val., netoliese DGR – kiek kairiau – žėri Mažieji Grįžulo Ratai (Ursa Minor) ir Cefėjas (Cepheus), o tarp jų įsirango Drakonas (Draco), dar Slibinu vadinamas.
Nuo DGR pasisukus pagal laikrodžio rodyklę, t.y. rytų pusėn, neaukštai virš horizonto išvysime Liūtą (Leo). Įdomu tai, jog sulig šviesiausios žvaigždyno žvaigždės Regulo teka senovės Romoje prasidėdavo tam tikri žemės ūkio darbai, tad neatsitiktinai net ir šiandien gyvenimą bei darbus „reguliuojame“ – tarptautinio kalbos žodžio „reguliuoti“ etimologinės ištakos glūdi Liūto žvaigždės Regulo pavadinime.
Toje pačioje – rytinėje – skliauto dalyje virš Liūto aptinkame Liūtuko (Leo Minor) žvaigždynėlį, dar aukščiau – Lūšį (Lynx); čia pat ropoja Vėžys (Cancer), piečiau nuo kurio – įspūdinga žvaigždžių raštų santalka: iš už horizonto atliuoksi spindulinguoju Sirijumi paženklintas Didysis Šuo (Canis Major), virš jo – Vienaragis (Monoceros), Orionas (Orion), neišskiriamieji Dvyniai (Gemini) ir galingasis Tauras (Tauras).
Tuo tarpu po saulėlydžio vakarinio skliauto platybėse ima nardyti Žuvys (Pisces) ir Banginis (Cetus), liuoksi sparnuotasis Pegasas (Pegasus); virš jų sutviska gražuolės Andromedos (Andromeda) žvaigždės ir Persėjas (Perseus), iš aukštybių atrieda Vežėjas (Auriga).
Galiausiai šiaurės vakaruose tamsai užslinkus mirguliuoja Kasiopėjos (Cassiopea) ir Driežo (Lacerta) ornamentas, žemai prie horizonto sparnus skleidžia ilgakaklė Gulbė (Cygnus)...
Visų žvaigždynų nė neišvardinsi, juolab per visą naktį skliautas dėsningai kinta – vieni žvaigždžių raštai už horizonto pasislepia, kiti – pakyla. Pavyzdžiui, norėdami išvysti Jaučiaganį (Bootes), Heraklį (Hercules) ar Mergelę (Virgo), turėtumėte sulaukti gilaus vidurnakčio.
Iš planetų, kaip ir sausio mėnesį, vasarį po saulėlydžio Žuvų žvaigždyne – virš pietvakarių horizonto – ryškiai sutviska tikra dangaus puošmena Venera. Ją vasario vakarais vis dar lydi netoliese spindintis Marsas, kuris šviesumu jai neprilygsta – melsvai metalinis Vakarės blizgesys aiškiai užgožia kuklų geltonai rausvą Raudonosios planetos mirgėjimą.
Jupiteris vasarį teka dar prieš pusiaunaktį ir iki pat pirmųjų Saulės spindulių gan aukštai virš pietryčių horizonto matomas Mergelėje netoliese ryškiausios žvaigždyno žvaigždės Spikos. Tad planetų karalius ir pirmojo ryškio Mergelės žvaigždė vasario naktimis sudaro pastebimą šviesulių porą, kuria verta pasigrožėti, jei tik turite galimybę. Pažymėtina, jog mėnesio viduryje toje pačioje skliauto dalyje, kurioje spindi Jupiteris su Spika, suboluos pilnas Mėnulio veidas, todėl reginys iš tiesų bus įspūdingas.
Plika akimi regimų planetų rikiuotę vasarį užbaigia ankstyvais rytais pietryčiuose tekantis Saturnas. Kiekvieną naktį į skliautą Žieduotoji planeta užkopia vis anksčiau ir kasnakt jos šviesis nežymiai didėja, tad visą mėnesį Saturno stebėjimo sąlygos po truputį gerėja.
Dar verta paminėti, jog naktį iš vasario 11-osios į 12-ąją vyks pusšešėlinis Mėnulio užtemimas – pilnatis šiek tiek patamsės. Astronomai apskaičiavo, jog Lietuvos laiku šis reiškinys prasidės kiek po pusiaunakčio ir truks apie 5 valandas.
Žiedų valdovas Saturnas
Lietuvių mitologinėje tautosakoje Saturnui suteiktas moteriškas Sėlijos vardas, mat baltų etnokosmologijoje nuo neatmenamų laikų plika akimi matomos planetos vadintos motinos Saulės dukterimis: be minėtosios Sėlijos (Saturno), dar įvardinamos Aušrinė/Vakarinė (Venera), Indraja (Jupiteris), Vaivora (Merkurijus), taip pat Žiezdrė (Marsas) ir, žinoma, Žemė.
Naktį iš vasario 11-osios į 12-ąją vyks pusšešėlinis Mėnulio užtemimas – pilnatis šiek tiek patamsės.
Trys jų gyvenančios netoli motinėlės saulelės, o kitos trys – taip arti, kad net „po žmones vaikščiojančios“. Čia aiškiai atsispindi seniai pastebėtas regimasis judėjimo kontrastas tarp artimesnių Saulei planetų – Merkurijaus, Veneros ir Žemės ir tolimesnių – Marso, Jupiterio bei Saturno. Tačiau kodėl būtent taip yra, mūsų protėviai tik spėliojo, nes stokojo žinių apie faktinę Saulės sistemos sandarą bei dangaus kūnų mechanikos dėsnius.
Šiandien žinome, jog Saturnas yra šeštoji planeta nuo Saulės ir antroji pagal dydį po Jupiterio. Ji sudaryta iš lengvų helio ir vandenilio dujų, todėl kieto paviršiaus, kaip mūsų gimtasis pasaulis, Merkurijus, Venera ar Marsas, neturi. Tačiau Saturnas gali pasigirti įspūdinga 200 000 km. pločio žiedų sistema, matoma jau ir pro nedidelį teleskopą.
Išskiriami septyni pagrindiniai žiedai, kai kurie jų sudaryti iš mažesnių žiedelių, beveik susiliejančių į visumą. Įdomu, jog pirmuosius du žiedus dar 1610 m. pastebėjo G.Galilėjus, nors, panašu, visiškai nesuprato, ką mato: viename iš savo astronomijos traktatų mokslininkas paskelbė, kad keisti dariniai prie planetos yra du milžiniški palydovai – po vieną iš abiejų Saturno pusių. Kai žiedai trumpam pradingo, t.y. atsisuko savo briauna, Galilėjus pakeitė nuomonę ir iškėlė mintį, kad planeta turi du darinius, panašius į milžiniškas besisukiojančias ąsas.
Tad iki pat 1655 m., kai Kristijanas Hiugensas (Christiaan Huygens) atskleidė tikrąją Saturno žiedų prigimtį, keistoka planetos forma kėlė gausybę ginčų. 1850 metais škotų fizikas ir matematikas Džeimsas Klarkas Maksvelas (James Clark Maxwell) padarė išvadą, kad žiedai turėtų būti sudaryti iš gausybės atskirų kūnų, kurių kiekvienas skrieja aplink planetą savo orbita. XX a. ištobulėjus planetų stebėjimo technikai ir keliems zondams sėkmingai aplankius žiedų valdovą Saturną, šios prielaidos buvo patvirtintos bei patikslintos: žiedai iš tiesų sudaryti iš įvairaus dydžio ledo gabalų, dulkių, meteoritinės medžiagos skeveldrų ir kitos taip vadinamų kosminių šiukšlių masės.
Tad jei tik turite galimybę po dangų pasižvalgyti pro galingesnius žiūronus ar nedidelį teleskopą, nepraleiskite progos pasigrožėti žieduotąja planeta.
Grėsmingos būtybės pavidale – įspūdingas planetiškasis ūkas
Tęsdami pažintį su įdomesniais Lietuvos danguje matomais žvaigždynais, šįkart dėmesį siūlome atkreipti į Drakoną (Slibiną) – nuo senų laikų žinomą ne patį šviesiausią, tačiau nesunkiai randamą šiaurinio dangaus žvaigždžių girliandą. Uodegą įterpusi tarp Mažųjų ir Didžiųjų Grįžulo Ratų, grėsmingoji būtybė kupra kone remiasi į Cefėją, o nasrais, rodos, rengiasi sučiupti prie horizonto prigludusią Gulbę.
Drakono žvaigždynas gerokai nutolęs nuo šviesaus Paukščių Tako ir neišsiskiria ryškiomis žvaigždėmis. Vis dėlto jame yra vienas iš įspūdingiausių dangaus lobių, dėl išraiškingos formos ir spalvinių pramintas Katės Akimi.
Tai maždaug 2000 šviesmečių nuo mūsų nutolęs planetiškasis ūkas – mirštančios žvaigždės agonija, įgavusi pavidalą. Visas ūko grožis atsiskleidžia tik stebint jį per milžiniškus teleskopus, tačiau tie, kurie turi tyrinėtojams būdingos kantrybės, net ir nedideliu teleskopu tamsaus dangaus fone įžiūrės jį kaip balsvą miglotą dėmelę Drakono kupros įlinkimo vidinėje pusėje.
Planetiškojo ūko terminą 1785 metais įvedė astronomas ir muzikas Viljamas Heršelis (Frederick William Herschel): blyškūs burbulo formos objektai, kuriuos jis stebėjo per teleskopą, jam priminė neseniai jo paties atrasto Urano diską. Tačiau terminas yra klaidingas, nes iš tiesų su planetomis neturi nieko bendra.
Planetiniai ūkai – tai didžiuliai, net kelis kartus dydžiu pranokstantys Saulės sistemą dujiniai burbulai, kurių centre spindi nedidukės mirštančios žvaigždės, intensyvia spinduliuote sužadinančios gaubiančius ūkus ir priverčiančios juos švytėti. Tai – Saulės tipo žvaigždžių gyvenimo pabaigos momentas, galbūt sulyginamas su žmogaus paskutiniojo atodūsio akimirka...
Manoma, kad Saulės masės žvaigždės ramiai liepsnoja maždaug 10 milijardų metų. Kai vandenilio ir helio atsargos jos gelmėse išsenka, gravitacijos jėgų gniuždomas žvaigždės branduolys ima trauktis, o išoriniai sluoksniai išsipučia, atitrūksta ir nutolsta į supančią erdvę, suformuodami įvairių spalvų ir formų – kartais net labai sudėtingos struktūros – ornamentus.
Beveik visi stebimi planetiniai ūkai jaunesni nei 50 000 metų amžiaus, nes jie, greičiausiai, vėliau visiškai ištirpsta kosminėje erdvėje. Taigi Visatos laiko masteliais, tai trumpalaikis reiškinys.
