TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Žemės palydovų paieška: nuo bolidų iki sąmokslo teorijos

Mėnulis Maroke
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Mėnulis
Šaltinis: Technologijos.lt
0
A A

Dabar visi sutaria, kad vienintelis natūralus mūsų planetos palydovas yra Mėnulis. Bet kiek būta spėlionių apie kitus palydovus – tiek astronomų, tiek rašytojų fantastų!

Aptikti „papildomus“ palydovus buvo stengiamasi iki pat žmogaus pakilimo į kosmosą – per visą XIX a. ir XX a. pirmąją pusę.

Petit palydovas

Tulūzos observatorijos direktorius, prancūzų astronomas Frédéric Petit iki savo dienų galų buvo įsitikinęs, kad Žemė, be Mėnulio, turi ir daugiau natūralių palydovų. 

Tulūzos observatorijos direktorius, prancūzų astronomas Frédéric Petit iki savo dienų galų buvo įsitikinęs, kad Žemė, be Mėnulio, turi ir daugiau natūralių palydovų. Visi jie, Petit nuomone, yra bolidai.

Labiausiai pagarsėjo astronomo pranešimai apie bolidą, kurį jis stebėjo 1846 metais. Petit rėmėsi ir kitų mokslininkų stebėjimais – Lebon ir Dassier iš Tulūzos, bei Larivière iš Artenac observatorijos ir padarė išvadą, kad bolidas sukasi apie mūsų planetą elipsine orbita, kurios periodas 2 val. 45 min., apogėjus 3570, o perigėjus – 11,4 km. Tačiau rezultatus 1851 metais paneigė Larivière, o po to ir visa mokslo bendruomenė.

Waltemath'o palydovai

Tuo tarpu jau 1898 metais kitas mokslininkas – daktaras Georgas Waltemath'as iš Hamburgo, pranešė apie visos smulkių Žemės palydovų sistemos atradimą. Vienas iš tų palydovų, astronomo nuomone, yra kiek toliau, nei už 1 mln. kilometrų nuo mūsų planetos, yra 700 km diametro ir apie Žemę apsisuka per 119 dienų. Palydovas atspindi per mažai šviesos, tad plika akimi matomas retai.

Remdamasis 1881 metais Grenladijoje atliktais stebėjimais, Waltemath'as netgi pareiškė, kad „kartais jis spindi danguje kaip Saulė, bet tik vieną valandą ar panašiai“. Remiantis tyrėjo skaičiavimais, 1898 metų vasarį palydovas turėjo kirsti Saulės diską.

Ir tų metų vasario 4 dieną Greifswaldo (Vokietija) pašto tarnautojai išties išvydo tamsų objektą, kirtusį Saulės diską ir užėmusį penktadalį jo diametro. Viskas būtų taip ir likę, bet tuo pačiu šviesulį stebėjo ir profesionalai – astronomas W. Winkleris iš Jena'os (Vokietija) ir baronas Ivo von Benko iš Pola'os (Austrija). Jie Saulėje neišvydo nieko, išskyrus dėmes. Tačiau tai nesustabdė Waltemath'o Žemės palydovo paieškų, ir tų pačių 1898 metų liepą į žurnalą „Science“ jis nusiuntė pranešimą apie trečiojo palydovo atradimą (746 km diametro), kuris neva skrieja už 427 250 km nuo mūsų planetos. Žurnalas pakomentavo pranešimą taip: „Gali būti, būtent šis palydovas valdo beprotybę“.

Lilith

Kaip bebūtų, 1918 metais astrologas Walteris Gornas Oldas (Sepharial) pareiškė vėl „atradęs“ Waltemath'o palydovą, kurį pavadino Lilith – pirmosios Adomo žmonos pagal kabalistinį mokymą, garbei.

Kaip ir Waltemath'as, astrologas sakė, kad Lilith – „tamsusis“ palydovas, didžiąją laiko dalį nematomas, o jį regėti galima šiam pereinant Saulė diską. Sepharialo nuomone, palydovo masė daugmaž tokia pat, kaip ir Mėnulio. To fakto, kad netoli nuo mūsų planetos panašios masės palydovas turėtų sukelti žymius Mėnulio judėjimo trikdžius, kurių nėra, astrologas nenagrinėjo.

Sąmokslo teorija

1980 metais NASA mokslininkas Johnas A. O'Keefe'as iškėlė versiją, kad prieš 34 milijonus metų Žemė galėjo turėti du žiedus, panašius į turimus Saturno. 

Žinoma, būta ir kitų – dar menkiau pagrįstų – pranešimų apie neva atrastus Žemės palydovus. Su jų paieška susijusi netgi viena sąmokslo teorija, gimusi neramioje amerikiečių ufologo Donaldo Keyhoe'o (vėliau tapusio Necionalinio oro reiškinių tyrimo komiteto direktoriumi) galvoje. Nurodydamas kažkokius šaltinius Pentagone, Keyhoe tvirtino, kad 1953-1954 metais Žemės orbitoje neva buvo aptikti du Žemės palydovai, tiesa, dirbtiniai.

Vėliau žiniasklaida rašė, kad palydovai iš tiesų yra natūralūs. Tačiau 1959 metais amerikiečių astronomas, Plutono atradėjas Clyde'as Tombaugh'as, pateikė galutinę išvadą, kad kokių nors palydovų paieškos Žemės orbitoje rezultatų nedavė: jokių objektų, ryškesnių, nei 12-14 žvaigždinio ryškio objektų aptikta nebuvo.

Žemės žiedai

1980 metais NASA mokslininkas Johnas A. O'Keefe'as iškėlė versiją, kad prieš 34 milijonus metų Žemė galėjo turėti du žiedus, panašius į turimus Saturno. Žiedai galėjo susiformuoti vėlyvajame eocene, kai užfiksuotas žiemos temperatūrų pažemėjimas. Tada iškrito daug tektitų (meteoritinės, kometinės ir asteroidinės kilmės tamsiai žalio, kartais juodo, išlydyto stiklo gabaliukai – red.). Tektitus galėjo pritraukti Žemės gravitacija ir taip suformuoti keletą milijonų metų stabiliai išsilaikiusį žiedą.

Ar toks žiedas iš tiesų egzistavo – sunku pasakyti. Bet mokslininkai neatmeta žiedų egzistavimo netgi dabar. Beje, jeigu jie ir yra, tai susideda iš smulkių dulkelių, kurių optiniame diapazone stebėti neįmanoma.

Trojėniški Žemės asteroidai

Tai ne mūsų planetos palydovai. Taip vadinama hipotetinė asteroidų grupė, esanti netoli sistemos Žemė – Saulė Lagranžo taškų L4 ir L5 ir taip skriejančių apie Saulę Žemės orbita 60° priekyje (L4) arba už jos (L5). Stebint iš Žemės, jie būtų išsidėstę danguje 60° prieš Saulę arba už jos.

2010 metais iš tiesų buvo aptiktas pirmasis mūsų planetos trojėniškas asteroidas 2010 TK7. Tai nedidelis, maždaug 300 metrų skersmens objektas. L5 taške trojėniškų asteroidų kol kas neaptikta.

Technologijos.lt
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT