Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 24d. 23:10

Ar kada nors sugebėsime išnaikinti COVID-19? Paaiškina imunologijos profesorius

Skenuojančio elektroninio mikroskopo užfiksuotas vaizdas: naujojo koronaviruso kūneliai (mėlyni) veržiasi iš laboratorijoje užkrėstos ląstelės
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Skenuojančio elektroninio mikroskopo užfiksuotas vaizdas: naujojo koronaviruso kūneliai (mėlyni) veržiasi iš laboratorijoje užkrėstos ląstelės

Dauguma mokslininkų sutaria, kad griežtos ribojimo priemonės – efektyvus kontaktų atsekamumas, testavimas, užsikrėtusiųjų izoliavimas, atstumo tarp žmonių laikymasis, kaukių dėvėjimas – yra būtinosios priemonės siekiant apriboti viruso SARS-CoV-2 plitimą. Tą savo pavyzdžiais jau įrodė Pietų Korėja, Taivanas, Kinija ir Naujoji Zelandija, rašo „The Conversation“, publikavę Londono Trejybės koledžo (JK) eksperimentinės imunologijos profesoriaus Kingstono Millso įžvalgas.

Būta netgi ekspertų balsų, raginusių COVID-19 ne suvaldyti, o visiškai išnaikinti šią naujojo koronaviruso sukeliamą ligą.

Naujajai Zelandijai tai beveik pavyko, bet, po 100 dienų be naujų ligos atvejų, vėl užfiksuotos infekcijos, atkeliavusios iš tarptautinių kelionių ir kitų nežinomų šaltinių.

Ir jeigu visų šių griežtų priemonių taikymas gali padėti pakreipti infekcijos plitimo kreivę žemyn, visiškas COVID-19 išnaikinimas yra nepalyginamai sunkiau pasiekiamas tikslas.

Kai kurioms izoliuotoms salų valstybėms – tokioms kaip Naujoji Zelandija, kuri tai įrodė savo pavyzdžiui – tai gali būti įmanoma. Tik vėliau reikia saugotis, kad užsikrėtusieji neatvyktų iš užsienio valstybių. O tai veikiausiai reikštų, kad turėtų būti taikomi griežtesni, ilgesni tarptautinių kelionių ribojimai ir visų tarptautinių keleivių testavimas prieš kelionę ir po jos.

Žinant, kad ilgalaikis sienų uždarymas šalies gyventojams yra sunkiai priimtinas dalykas, o vien vidinėmis viruso ribojimo priemonėmis pakankamo efekto pasiekti neįmanoma, pasiekti nulinį užsikrėtimų lygį yra neįmanoma. Bet, jei taikytume kitokius metodus, ateityje tai galėtų tapti pasiekiamu tikslu.

Geriausia strategija – imunitetas

Efektyviausias būdas suvaldyti COVID-19 yra pasitelkti natūralius gynybinius žmogaus organizmo mechanizmus – imuninę sistemą.

Sveikimas po virusinės infekcijos dažniausiai yra siejamas su specifinio imuniteto išsivystymu. Kol kas nėra aiškiai žinoma, ar persirgimas SARS-CoV-2 suteikia imuninę apsaugą nuo pakartotinio užsikrėtimo, bet atvejų, kai žmonės ta pačia liga užsikrečia antrą kartą, yra labai nedaug.

Daugumos užsikrėtusiųjų organizmuose išsivysto specifiniai antikūnai prieš virusą. Ir nors persirgus besimptome ligos versija antikūnų susidarymas nėra garantuotas, ta infekcija vis dar gali aktyvuoti imuninės sistemos T ląsteles, kurios yra kita imuninės sistemos gynybinė linija. Taigi, panašu, kad vienaip ar kitaip persirgimas COVID-19 daugumai žmonių sudaro imunitetą šiai ligai, bent jau trumpam laikotarpiui.

Tą žinodami kai kurie mokslininkai teikė siūlymą leisti virusui plisti visuomenėje, bet saugant tą populiacijos dalį, kuri vadinama rizikos grupe – vyresnio amžiaus asmenis ar asmenis, sergančius lėtinėmis ligomis. Tos idėjos galutinis tikslas – vadinamojo „bandos imuniteto“ išsivystymas.

Toks imunitetas susidaro tada, kai visuomenėje atsiranda pakankamai didelis kiekis žmonių, kad liga negalėtų plisti laisvai. Kai kurioms labai lengvai plintančioms ligoms, tokioms kaip tymai, „bandos imuniteto“ riba yra ganėtinai aukšta – kad ši liga negalėtų plisti visuomenėje, reikia, kad jai atsparūs būtų 90-95 procentai tos visuomenės. Kai kurie ekspertai yra kėlę hipotezę, kad SARS-CoV-2 atveju ši riba turėtų būti gerokai žemesnė, apie 50 procentų, bet dauguma mokslininkų sutaria, kad ji yra kiek aukščiau – ties 60-70 procentų.

Bet dabar persirgusių SARS-CoV-2 sukeliama liga ir pasveikusių yra labai smarkiai mažiau. Pavyzdžiui, atlikus antikūnų tyrimą Dublino mieste Airijoje darytina išvada, kad atsparumą turi tik 3 procentai visuomenės.

Niujorko mieste, JAV, šis skaičius yra gerokai aukštesnis – 23 procentai. Tačiau tai, kad Niujorke yra tiek daug antikūnus nuo COVID-19 turinčių žmonių, reiškia, kad tame mieste mirė gerokai daugiau žmonių – net ir vertinant tai, kad tame mieste ir šiaip gyventojų yra kur kas daugiau nei Dubline.

O Švedijoje, kur buvo taikomos labai liberalios pandemijos valdymo priemonės, užsikrėtusiųjų kiekis buvo gerokai didesnis. Mirusiųjų nuo COVID-19 šioje šalyje buvo net 10 kartų daugiau nei kaimyninėse Suomijoje ir Norvegijoje, skaičiuojant santykinai, milijonui gyventojų.

Natūraliai galime tikėtis, kad antrosios koronaviruso bangos poveikis tokioms „sunkiai persirgusioms“ valstybėms bus mažesnis, nei likusioms. Bet jeigu tas „bandos imuniteto“ slenkstis nebus pasiektas, visuomenė vis dar nebus apsaugota ir virusas plis.

Bet neišvengiama tokio siekio natūraliai pasiekti „bandos imuniteto“ ribą pasekmė bus mirtys. Mirs gerokai daugiau žmonių priklausančių rizikos grupei: senjorai, didesnio svorio piliečiai, sergantieji lėtinėmis ligomis.

Be to, kai kuriems persirgusiems šia liga išsivystys ilgalaikiai sveikatos sutrikimai – kartais net ir tiems pacientams, kurių liga šiaip jau nebuvo labai sunki.

Taigi, natūralaus „bandos imuniteto“ kūrimo kelias yra visiškai nepriimtina strategija siekiant apriboti viruso plitimą, jau nekalbant apie visišką jo eliminavimą.

Vakcinos į pagalbą?

Teoriškai sunkiai pasiekiamą visiško COVID-19 išnaikinimo tikslą gali priartinti imuniteto įgijimas vakcinavimo keliu.

Pavyzdžiui, daugelyje pasaulio valstybių vakcinos padėjo beveik iki nulio sumažinti tokių ligų, kaip difterija, stabligė, tymai, raudoniukė, kiaulytė ir B tipo Haemophilus influenzae bakterijų plitimą.

Šiuo metu įvairiose pasaulio laboratorijose yra kuriama daugiau nei 200 įvairių vakcinų nuo SARS-CoV-2. Bet net ir tai nereiškia, kad visiškas COVID-19 bus lengvai pasiekiamas tikslas. Tam būtina, kad vakcina labai efektyviai apsaugotų nuo užsikrėtimo virusu ir neleistų tam virusui plisti iš pasiskiepijusio žmogaus kitiems asmenims.

O to pasakyti apie šiuo metu toliausiai pažengusias vakcinas negalima. Šiuo metu arčiausiai sertifikavimo esančių vakcinų tikslas yra bent 50 proc. efektyvumo – riba, kurios peržengimas yra būtinas norint JAV Maisto ir vaistų administracijos palaiminimą.

Žinoma, tikėtis, kad iš pirmo karto pavyks sukurti fantastiškai efektyvią vakciną, yra labai jau optimistiška. Be to, reikia, kad ta vakcina vienodai gerai veiktų visas amžiaus grupes, būtų saugi vartoti visai populiacijai. Saugumo klausimas yra labai svarbus – bet kokios abejonės dėl saugumo sumažins pasitikėjimą vakcina ir skiepijimosi lygį visose amžiaus grupėse.

Be to, skiepų turės būti prigamintas milžiniškas kiekis. Juk reikės paskiepyti daugiau nei 7 milijardus žmonių, o ir tai užtruks.

Pavyzdžiui, įmonė „AstraZeneca“, paleidusi gamybos linijas vienai iš šiuo metu geriausių ištirtų vakcinų, yra sudariusi sutartis pagaminti 2 mlrd. dozių iki 2021 metų pabaigos. Prigaminti tų vakcinų visam pasauliui prireiks dar daugiau laiko.

Ir efektas nebūtų juntamas akimirksniu. Pavyzdžiui, paskutinis raupų atvejis medikų buvo registruotas 1977 metais – praėjus dešimtmečiui po to, kai Pasaulio sveikatos organizacija pradėjo vykdyti pasaulinę šios ligos išnaikinimo programą ir praėjus beveik 200 metų po to, kai buvo sukurti pirmieji skiepai nuo tos ligos.

Tam, kad beveik visame pasaulyje – deja, išskyrus Pakistaną ir Afganistaną – būtų išnaikintas poliomielitas, prireikė daugiau nei 30 metų.

Taigi, nors aukšto efektyvumo lygio vakcina ir pateiktų mums geriausią galimybę pasiekti nulinį sergamumo COVID-19 lygį, lūkesčius ir galimybes turėtume vertinti realistiškai. Viruso išnaikinimas visame pasaulyje, nors ir pasiekiamas, truks tikrai ne vienerius metus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

00:16
06:27
02:21

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT