Dabar populiaru
Publikuota: 2016 birželio 12d. 10:47

Biochemikė Urtė Neniškytė: vakarietišką Lietuvos mokslo veidą temdo nepasitikėjimas

Mokslininkė Urtė Neniškytė
A.Primost/15min nuotr. / Biochemijos mokslų daktarė Urtė Neniškytė

Biochemijos mokslų daktarė Urtė Neniškytė neseniai grįžo iš Europos molekulinės biologijos laboratorijos Italijoje ir vis dar negali atsidžiaugti Lietuva. Įgijusi patirties garsiuose pasaulio universitetuose mokslininkė karjerą žada tęsti tėvynėje. Anot jos, Lietuvos mokslas dabar yra fantastiško lygio, tačiau sistemoje vis dar yra akis badančių skylių, kurias būtina užkamšyti.

2002 m. baigusi Vilniaus licėjų vilnietė U.Neniškytė Vilniaus universitete studijavo biochemiją. Kadangi Lietuvoje tuo metu nebuvo jokių molekulinių neuromokslų, nusprendė doktorantūros studijas tęsti molekulinės neurobiologijos srityje ir išvyko į Kembridžą, kur viena iš tyrimų sričių buvo su Alzheimerio liga susiję molekuliniai procesai.

Mokslininkė tyrė, kaip smegenų imuninė sistema lemia Alzheimerio ligos progresavimą. Tuo metu „Sciene“ žurnale pasirodė Cornelius Grosso vadovaujamos Europos molekulinių mokslų laboratorijos grupės, kurioje vėliau lietuvė stažavosi, straipsnis. C.Grosso darbas parodė, kad smegenų imuninė sistema aktyvinama ne tik esant ligoms ar infekcijai – ji reikalinga ir normaliai smegenų raidai.

Jau sukaupusi žinių apie patologijas U.Neniškytė ėmė aiškintis, ar smegenų raidoje dalyvauja tie patys procesai, kaip ir ligų atveju.

A.Primost/15min nuotr./Mokslininkė Urtė Neniškytė
A.Primost/15min nuotr./Mokslininkė Urtė Neniškytė

„Man ypač rūpi atsakyti į klausimą, kaip optimizuojamas smegenų tinklas, – pasakojo mokslininkė. – Nuo vaisiaus stadijos prieš gimdymą iki maždaug šešių mėnesių smegenyse formuojasi labai daug jungčių. Tai, viena vertus, labai gerai – yra daug jungčių variantų, tačiau toks tinklas neefektyvus, nes yra per daug kelių, kaip galima nueiti iš taško A į B. Galima pasukti per ilgu keliu, pasiklysti.“

Antrasis žmogaus smegenų vystymosi etapas trunka nuo pusės iki šešerių metų. Šio proceso metu šalinamos nereikalingos smegenų jungtys (sinapsės), o reikalingos sustiprinamos. Priklausomai nuo smegenų srities, gali būti pašalinama net iki 70 procentų žmogaus smegenų jungčių.

U.Neniškytė aiškinasi, kaip smegenys geba atskirti „geras“ jungtis nuo „blogų“ – kaip kelių molekulių (lipido ir cukraus molekulės) atsiradimas arba išnykimas nuo sinapsės paviršiaus keičia jos atpažinimą.

Duomenys apie sinapsių šalinimą ilgainiui galėtų nutiesti kelią į neurodegeneracinių ligų, kaip Alzheimerio liga ar šizofrenija, pažinimą, naujus gydymo būdus ir galbūt prevenciją.

„Kai galime atskirti, ar sinapsė tinkama, galime pradėti žiūrėti į patologijas, kai sinapsių pašalinama per mažai, kodėl tai vyksta, ar sutrikę žymintys signalai, ar neuronų funkcija“, – pasakojo biochemikė.

Jei sinapsių pašalinama per daug, galbūt galima būtų sustabdyti jų šalinimą. Vienoje iš naujausių šizofrenijos priežasčių hipotezių aiškinama, kad antro tinklo persitvarkymo metu pašalinama per daug smegenų jungčių. Molekulinės neurobiologijos tyrimai gali padėti rasti būdų, kaip perteklinį šalinimą sustabdyti.

Technologijos prieš biologiją

Pastarieji keli dešimtmečiai buvo vaisingi visoms mokslo šakoms, o ypač technologijų srityje. Futurologai jau kalba apie naują skaitmeninių žmonių erą ir netgi amžiną gyvenimą, kurį mums galėtų suteikti skaitmeninės technologijos. O kiti trimituoja apie dirbtinio intelekto keliamas grėsmes.

Prieš keletą savaičių „Tesla“ įkūrėjas Elonas Muskas pareiškė, kad jei žmonės nenori tapti dirbtinio intelekto gyvūnėliais, jie privalo smegenis tobulinti skaitmeniniu būdu.

U.Neniškytė mano, kad dirbtinio intelekto baimės, taip pat ir noras praplėsti žmogaus smegenų funkcionalumą technologijomis, susiję labiau su technologijų vertinimu, o ne biologijos. Anot jos, dirbtinio intelekto, kuris kol kas toli gražu negali būti lyginamas su žmogaus smegenimis, ateitis prognozuojama žiūrint į pastaruosius 50 metų, tačiau niekas negali garantuoti, kad jo evoliucija tęsis ir toliau.

„Biologinės sistemos pagrįstos kitais mechanizmais ir aš to nenuvertinčiau. Mes išgyvenome čia labai ilgai, kaip žmonės, gal ne tiek ilgai, o kaip biologinės būtybės – labai ilgai, ir, manau, gyvensime dar ilgai, – kalbėjo U.Neniškytė. – Technologijų baimė susijusi su tuo, kad mus sunaikins. Tai labai žmogiška, nes mes naikiname vieni kitus. Jei dirbtinis intelektas iš tiesų būtų protingesnis už žmogų, nematau priežasčių, kodėl jis turėtų norėti žmogų sunaikinti. O jeigu jis kvailesnis už žmogų, tada mes protingesni ir rasime būtų to išvengti.“

123rf nuotr./Dirbtinis intelektas
123rf nuotr./Dirbtinis intelektas

Mokslininkė pridūrė nesanti technologijų skeptikė. Anot jos, greičiausiai pasieksime tokį lygį, kai žmogaus žinias gebėsime perkelti į kietąjį diską ir tokiu būdu jas užkonservuoti. Tačiau dėl to, ar kada nors pavyks tas žinias perduoti žmonėms, kyla daug klausimų.

Tam reikėtų imituoti smegenyse vykstančius procesus, o kol kas mes nė nežinome, kaip smegenys koduoja informaciją. Be to, kai kalbama apie skaitmenines technologijas, neretai pamirštama, kad skirtingų žmonių smegenys veikia nevienodai.

Trukdo nepasitikėjimas

Dirbi už lietuvišką mokslininko atlyginimą, kuris neadekvatus nei lyginant su mokslininkų atlyginimu pasaulyje, nei su vidutiniu atlyginimu Lietuvoje, ir dar į tave žiūri kaip į vagį kiekviename žingsnyje.

Smegenyse vykstančius procesus U.Neniškytė toliau žada tyrinėti Lietuvoje šįmet atsidariusiame Jungtiniame gyvybės mokslų centre (JGMC). Sausio mėnesį sugrįžusiai mokslininkei vis dar tęsiasi „medaus mėnuo su Lietuva“, džiugina galimybė dirbti įstaigoje, kuri labai primena Vakarų mokslo centrus.

Lietuvos mokslo bendruomenėje vyrauja vakarietiškas požiūris į moteris mokslininkes. U.Neniškytės teigimu, naujuose mokslo centruose ir universitetuose, skirtingai, nei, pavyzdžiui, Pietų Europoje, daug moterų yra grupių ir katedrų vedėjos.

„Tai vienas iš gerų dalykų, kuriuos paveldėjome iš Sovietų Sąjungos. Sovietų Sąjungoje moterys dirbo traktorininkėmis, asfaltuotojomis – nors dabar mes apie tai šnekame su pašaipa, bet tai reiškė, kad požiūris į moteris buvo kaip į žmones, o ne kaip lyties atstoves. Tai mūsų mentalitete paliko žymę“, – kalbėjo mokslininkė.

Tiesa, vakarietišką Lietuvos mokslo centrų veidą užgožia nepasitikėjimas, kurio nereikia toli ieškoti: užuot leidus centro Zoologijos muziejumi pasigrožėti visiems lietuviams, į JGMC be išankstinio leidimo ne įstaigos darbuotojai patekti negali. Pasak U.Neniškytės, greičiausiai nerimaujama, kad lietuviai naujas patalpas „nučiupinės“, apvogs, išdaužys langus.

Nepasitikėjimas yra ir dažnas profesinės veiklos palydovas – baiminamasi, kad bus iššvaistyti pinigai, todėl prasideda viešieji pirkimai, kurių tikslas anaiptol nėra išleisti pinigus optimaliai.

„Mums, mokslininkams, kaip ir visiems žmonėms, pinigų trūksta visada. Aš niekur nemačiau mokslininko, kuris nuspręstų sąmoningai pirkti brangesnį reagentą ar prietaisą vien tam, kad paremtų savo pusbrolį ar pažįstamą. Reikia suprasti, kad mokslininkai čia yra dėl to, kad mėgsta savo darbą. Mes norime atrasti ne vien todėl, kad atsiskaitytume visuomenei, mums mūsų darbas įdomus“, – sakė U.Neniškytė.

Net ir mokslininkams, gavusiems Marie Curie stipendiją, su kuria Lietuvos valstybė nieko bendro neturi, reikia pildyti popierius ir aiškintis, kur panaudoti pinigai, kodėl pirktas vienas antikūnas o ne kitas. Dažniausiai, anot U.Neniškytės, visa tai kontroliuojantys žmonės nė nesupranta, kas tas antikūnas yra.

„Tai psichologiškai bjaurus jausmas, kad į tave žiūri kaip į vagį. Dirbi už lietuvišką mokslininko atlyginimą, kuris neadekvatus nei lyginant su mokslininkų atlyginimu pasaulyje, nei su vidutiniu atlyginimu Lietuvoje, ir dar į tave žiūri kaip į vagį kiekviename žingsnyje, tai yra bjauru“, – pridūrė ji.

U.Neniškytė teigia, kad pažangiausiuose pasaulio universitetuose taikoma pasitikėjimu paremta sistema taip pat puikiai veikia – mokslininkas ir taip žino, kad rašydamas paraišką kitam savo projektui turės parodyti, ką padarė už ankstesnį, ir, jei pinigai bus iššvaistyti, kitam projektui finansavimo gali ir nebegauti.

Be ryšių įsitvirtinti sunku

Atidarius naujus mokslo centrus Lietuvoje imta puoselėti viziją, kad centrai padės pamatus lietuviškai Nobelio premijai, prabilta apie ambicijas ne tik susigrąžinti išvykusius Lietuvos mokslininkus, bet ir pritraukti užsieniečių.

Tačiau kol kas beveik nėra programų, kurios būtų skirtos pritraukti užsienyje dirbančius Lietuvos mokslininkus ir, U.Neniškytės teigimu, problemų įsidarbinti atvykusiems iš užsienio kyla ne vien dėl finansavimo.

Dažniausiai iš užsienio universitetų sugrįžta tik turintys ryšių – mokslininkė ir pati neslepia, kad įsidarbinti VU, net ir su savo finansavimu (Marie Curie stipendija), padėjo ne tik užsienyje įgytos žinios, bet ir sąmoningai palaikyti ryšiai.

Jei garsus Lietuvos ar užsienio mokslininkas norėtų atvykti ir tapti, pavyzdžiui, grupės vadovu, jam būtų sunku. U.Neniškytė prisiminė ir kuriozišką situaciją, kuomet iš prestižinio universiteto į Lietuvos akademinę įstaigą atvykęs dėstytojas sugebėjo rasti paslėptą skelbimą apie kitam žmogui iš anksto numatytą darbo vietą, laimėjo konkursą, o po to kilo pykčiai.

„Tai reikia taisyti: jei norime būti tarptautinė įstaiga, turime ir elgtis kaip tarptautinė įstaiga. Mokslas, kuris daromas Lietuvoje, yra fantastiško lygio, bet turime ir grupių, kurių darbų negalime vadinti mokslu.

Aš nesu prieš humanitarinius mokslus – jie būtini visuomenės vystymuisi, bet turime kartelę pakelti jiems. Jei mūsų humanitariniai mokslai reiškia, kad studentai rašo kursinius darbus iš piemenėlių dainų analizės, jei Filologijos fakultete rašomi darbai, kur pilna gramatinių klaidų, apie kokius mokslus mes šnekame?“ – klausė U.Neniškytė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:11
01:22
01:02

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT