Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 18d. 19:55

Karantino sąlygų lengvinimo pamokos: ką daryti, kad pravėrus vartus nepasipiltų nauja banga?

COVID-19 patikros punktas Vilniuje
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / COVID-19 patikros punktas Vilniuje

Norint valstybiniu lygiu palaisvinti dėl pandemijos įvestus judėjimo, prekybos ir elgesio ribojimus būtina, kad toji valstybė atitiktų penkis esminius kriterijus, teigiama moksliniame tyrime, kurį publikavo žurnalas „The Lancet“.

Rugsėjo pabaigoje publikuoto tyrimo autoriai – tarptautinė specialistų grupė iš Singapūro, Norvegijos, Honkongo, JK ir kitų valstybių mokslo bei medicinos institucijų – aiškiai suvokia, jog tokios ribojimo priemonės nėra tvarios ir negali būti taikomos ilgą laiką, bet jie tvirtina, kad yra tam tikros būtinos sąlygos, kurios turi būti išpildytos dar iki karantino sąlygų lengvinimo: aiškus epidemiologinės situacijos žinojimas, gyventojų įsitraukimas, visuomenės sveikatos institucijų pajėgumas, sveikatos apsaugos sistemos pajėgumas, gebėjimas apriboti tarptautinį judėjimą.

Mokslininkai savo išvadas grindė devynių aukšto ekonominio išsivystymo valstybių ir regionų (Honkongo, Singapūro, Naujosios Zelandijos, Pietų Korėjos, Japonijos, Vokietijos, Norvegijos, Ispanijos, JK) patirtimi laisvinant karantino sąlygas po pirmosios pandemijos bangos. Aprašyta kiekvienos iš išvardintųjų valstybių situacija ir įvertinta įvairių tolesniam epidemiologinės situacijos vystymuisi svarbių veiksnių įtaka.

Šiuo atveju svarbu suprasti, kad karantino sąlygų lengvinimas nėra grįžimas į situaciją, kuri buvo įprasta iki pandemijos – tai yra laipsniškas perėjimas į „naujos normos“ sąlygas, kuomet pasiliekamos visos galimybės vėl staigiai įvesti ribojimus, jeigu to pareikalaus epidemiologinė situacija.

Pažymėtina, kad didelė dalis Azijos valstybių COVID-19 pandemijos pradžioje nukentėjo labai nestipriai, daugiausiai dėl to, kad ribojančių priemonių buvo imtasi labai operatyviai ir nedelsiant išvystytos milžiniškos gyventojų ištyrimo galimybės, izoliuojant visus užsikrėtusius asmenis (ne tik tuos, kurių ligos eiga buvo simptominė), o taip pat atsekinėjant jų kontaktus. Tuo tarpu Europos valstybėse (išskyrus Vokietiją) visų šių priemonių buvo imtasi ne taip operatyviai.

Ir nors šiandien niekas negali pasakyti, kaip ateityje vystysis situacija ir kuria kryptimi judės užsikrėtimų skaičius ar mutacijos, mokslininkai visų pirma ragina pasirengti bei susidaryti planą pačiai blogiausiai įmanomai įvykių eigai.

Visus su judėjimo ir ribojimais susijusius sprendimus valstybės institucijos turėtų priiminėti tuos sprendimus grindžiant tik epidemiologiniais ar epidemiologijos ir kitų sričių veiksniais, kartu aiškiai ir skaidriai komunikuojant, kokie veiksniai lemia sprendimus. Idealiu atveju tokiuose planuose turi būti labai aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, kokie kriterijai lemia vienokio ar kitokio griežtumo lygio ribojimus ir kokios bus taikomos ribojimo priemonės.

Antra, apie jokias sąlygų laisvinimo galimybes neturėtų būti net galvojama tol, kol valstybėse nepradeda veikti patikimos infekcinės situacijos stebėsenos sistemos. Tarkime, pandemijos pradžioje buvo daug kalbama apie R rodiklį (kiekį žmonių, kurį užkrečia kiekvienas užkrėstasis). Norint šį rodiklį panaudoti kaip sprendimus lemiantį indikatorių, būtina jį stebėti nuolat ir patikimai. Ir atkreipti dėmesį į tai, kad lokalus ligos protrūkis viename regione, galintis pakelti R rodiklį, dar nereiškia, kad būtina imtis ribojimų visos valstybės mastu.

Trečia, bent kurį laiką bus reikalinga taikyti užsikrėtimų kiekį ribojančias priemones. Pavyzdžiui, bendravimą apribojus iki nedidelių socialinių burbulų, kaip Naujojoje Zelandijoje, leido palaikyti žmogiškus santykius ir tuo pačiu apriboti infekcijos plitimą.

Be to, dabar jau visuotinai sutariama, kad apsauginės kaukės mažina infekcijos pernašą – pvz., vienas tą įrodančių tyrimų, neseniai atliktas Vokietijoje, parodė, kad apsauginių kaukių dėvėjimas naujų užsikrėtimo atvejų kasdieninį augimą sumažina 40-60 procentų. Taip pat labai svarbu, kad valdžios institucijos teiktų instrukcijas ir apmokymus visiems visuomenės nariams, suteikti jiems galimybę prisidėti prie pandemijos suvaldymo pastangų. Ne valdžios institucijos, svarstydamos apie ribojimus, turėtų galvoti, kas bendruomenei bus priimtina, o kas – ne, o patys piliečiai turėtų tiesiogiai dalyvauti procesuose, kurie lems priemones, taikomas konkrečiose lokaliose bendruomenėse.

Kiekviena valstybė, siekianti laisvinti ribojimus, privalo jau turėti patikimai veikiančią sergančiųjų suradimo, testavimo, kontaktų atsekimo, izoliavimo ir socialinės paramos sistemą. Išankstiniai tyrimų duomenys rodo, kad toks ankstyvas besimptomių ar švelnios eigos atvejų identifikavimas ir izoliavimas leidžia sumažinti R rodiklį, krūvį sveikatos apsaugos sistemai ir mirtingumą.

Ir, žinoma, būtina užtikrinti tokių sistemų ilgalaikio veikimo galimybę – tam reikalingos didesnės valstybinės investicijos į visuomenės sveikatos ir sveikatos apsaugos reikmes.

Visą mokslininkų ataskaitą ir įžvalgas galima perskaityti žurnale „The Lancet“.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

00:14
01:53
23:12

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT