Pavyzdžiui, nepavykus atlikti užduoties, žmogus gali pasakyti: „Kartais tau sekasi, kartais – ne“. Kaip nurodo tyrėjai, tokioje situacijoje vietoj „man“ sakydamas „tau“, žmogus leidžia suprasti, kad nepasisiekti gali kiekvienam, nebūtinai tik jam.
Kaip nurodoma šių metų kovo 23 d. žurnale „Science“ paskelbtoje tyrimo medžiagoje, įsitikinta, kad kartais žmonės, kalbėdami apie savo asmeninę patirtį, vartoja antrąjį asmenį. Tyrime dalyvavo beveik 2 500 žmonių. Jų buvo paprašyta raštu išdėstyti savo išgyvenimus ir atsakyti į tam tikrus klausimus.
Apibendrinamasis antrasis asmuo
Neretai žmonės sako „tu“ turėdami galvoje bet kurį žmogų arba visus žmones apskritai, o ne kokį nors konkretų klausytoją ar auditoriją, tyrimo medžiagą analizuoja S.G.Miller. Tokią „tu“ vartoseną tyrėjai pavadino apibendrinamuoju antruoju asmeniu.
Kai žmogus sako, pavyzdžiui, „Ar rytoj papietautum su manim?“, klausimas yra adresuojamas konkrečiam žmogui. Tačiau sakydamas, „Kartais tau sekasi, kartais – ne“, žmogus vartoja apibendrinamąjį antrąjį asmenį, rašoma tyrimo medžiagoje.
Atliekant tyrimą buvo surengti devyni bandymai, kuriais siekta išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis žmonės kalba apibendrinamuoju antruoju asmeniu. Nustatyta, kad tokia antrojo asmens vartosena padeda žmonėms lengviau susidoroti su neigiama patirtimi.
„Kai, kalbėdami apie neigiamus patyrimus, žmonės sako „tu“, tai tarsi leidžia jiems normalizuoti savo patirtį ir pamatyti ją iš šono“, – savo pranešime nurodo pagrindinė tyrimo sumanytoja, psichologijos doktorantūrą Mičigano universitete (JAV) studijuojanti Ariana Orvell.
Dar vienas A.Orvell minimas pavyzdys – pasakymas „Kai supyksti, pasakai ir padarai dalykų, dėl kurių vėliau dažnai tenka gailėtis“. Taip pasakydamas, žmogus galbūt siekia perteikti savo paties patyrimą, tačiau nori, kad ši patirtis būtų suvokiama kaip bendražmogiška, būdinga daugeliui iš mūsų, teigia tyrimo autorė.
Mėginama įprasminti savo patirtį ir atsiriboti nuo to, kas nemalonu
Rengdami vieną iš tyrimo bandymų, tyrėjai iškėlė hipotezę, kad apibendrinamuoju antruoju asmeniu žmonės kalba išgyvendami neigiamus patyrimus. Siekiant patikrinti šią hipotezę, vienai dalyvių grupei buvo nurodyta raštu išdėstyti neigiamus asmeninius išgyvenimus, o kitai – neutralius. Tyrimo medžiagoje nurodoma, kad „neigiamų išgyvenimų“ grupės dalyviai savo tekstuose dažniau vartojo apibendrinamąjį antrąjį asmenį negu dalyviai, pasakoję neutralaus pobūdžio išgyvenimus.
Atliekant kitą bandymą, visų dalyvių buvo paprašyta raštu išdėstyti neigiamus asmeninius išgyvenimus. Vienai dalyvių grupei buvo nurodyta dėmesį atkreipti į tai, ko būtų galima pasimokyti iš įgytos patirties, o kitos dalyvių grupės buvo paprašyta apibūdinti emocijas, susijusias su patirtais išgyvenimais.
Nustatyta, kad apibendrinamuoju antruoju asmeniu dažniau kalbėjo tie bandymo dalyviai, kurių buvo prašoma dėmesį atkreipti į tai, ko įgyta patirtis juos išmokė. Atitinkamai, apie emocijas kalbėję dalyviai antrąjį asmenį vartojo rečiau. Tai leidžia daryti prielaidą, kad, kalbėdami apibendrinamuoju antruoju asmeniu, žmonės siekia savo patyrimams suteikti daugiau prasmės.
Atlikus minėtus bandymus, dalyvių buvo paklausta, kokiu psichologiniu atstumu jie jaučiasi nutolę nuo savo pačių įvardytų neigiamų išgyvenimų. Paaiškėjo, kad tie dalyviai, kurie rašė antruoju asmeniu, jautėsi labiau emociškai atitolę nuo aprašytosios neigiamos patirties negu tie, kurie rašė pirmuoju asmeniu.
Tyrimo išvadose rašoma, kad, kalbant apibendrinamuoju antruoju asmeniu, ieškoma galimybės į situaciją pažvelgti iš toliau ir įprasminti savo asmeninę patirtį. Kaip nurodo tyrimo autoriai, atsižvelgiant į tai, kad apibendrinamuoju antruoju asmeniu tam tikromis aplinkybėmis kalbama labai dažnai, gali būti, kad tai žmogui yra priimtiniausias būdas „įprasminti savo kasdieninio gyvenimo emocines patirtis“. S.G.Miller pastebėjimu, antrąjį asmenį tarsi supriešindamas su pirmuoju, žmogus mėgina emociškai atitolti nuo patirtų nemalonumų.
