Paaiškėjo, kad tai – liūtakartė medūza (lot. cyanea capillata). Tai – tik antras fotografuojančio naro susidūrimas su šios rūšies gyvūnais per 10 aktyvaus nardymo metų.
„Jausmas buvo neįtikėtinas, – prisiminimais dalijasi autorius. – Laimei, šįkart aš su savimi turėjau fotoaparatą.“
Liūtakartė medūza yra didžiausia medūza pasaulyje ir didžiausias bestuburis Baltosios jūros gyvūnas. Nors šių medūzų kūnas išauga tik maždaug iki 70 cm skersmens, šio padaro čiuptuvų ilgis neretai siekia 15 metrų. „Net jei ir mėgini išsisukti, pasprukti, ji vis tiek prie tave pričiumpa“, – pasakoja A.Semionovas.
Šios medūzos čiuptuvų prisilietimas – nesaldus. Atvirkščiai, tai yra skausmingas įgėlimas, tačiau nemirtinas (bent jau tokių atvejų iki šiol nebuvo užfiksuota).
„Medūzos čiuptuvai paralyžiavo mano lūpas, – neslepia nardymo profesionalas. – Jos sutino ir buvo tokios didelės kaip Angelinos Jolie, tik ne tokios nuostabios. Maždaug valandą negalėjau kalbėti, o skausmas nesiliovė keletą dienų. Dabar aš būsiu gerokai atsargesnis.“
Suaugusios liūtakartės medūzos minta viskuo, pradedant žuvų mailiumi ir smulkiais vėžiagyviais, baigiant kitomis medūzomis (pvz., mėnulinėmis medūzomis).
„Jos yra fantastiškai ėdrios plėšrūnės ir būtent dėl šios savybės jos išauga tokios didelės, – teigia A.Semionovas. – Tai yra tikri „plūduriuojantys pilvai“, kuriuose kartais būna išsyk net 5–6 mėnulinės medūzos. Kai kurios iš jų dar būna gyvos.“
Baltosios jūros biologinė stotis yra atokus Maskvos Lomonosovo valstybinio universiteto avanpostas Arktyje. Poliarinės vasaros metu joje gyvenantis ir dirbantis tarptautinis tyrėjų ir studentų kolektyvas grožisi šiaurės rojumi, su baltųjų naktų vakarėliais šviečiant saulei, kuri taip ir nenusileidžia. Pasilikusieji žiemoti iš stoties žiemą negali nė žingsnio žengti be slidžių – sniego pusnys čia siekia pažastis.
„Be to, čia yra nepaprastai tylu, – atsidūsta A.Semionovas. – Vienintelis garsas – augančių ar krintančių ledo varveklių pokšėjimas.“
