Dabar populiaru
Publikuota: 2016 rugpjūčio 28d. 08:39

Metai, kai nebuvo vasaros: kaip ugnikalniai gali padėti atvėsinti Žemę?

Tamboros kaldera
Vikipedijos nuotr. / Tamboros kaldera

Lygiai prieš du šimtmečius vasarą buvo žiema. 1816-aisiais ankstyvą birželį kilusi sniego audra užklupo Naująją Angliją, Ontariją ir Kvebeką. Šalnos sugadino pasėlius šiaurės rytuose ir privertė tūkstančius fermerių trauktis į vakarus bei ieškoti šiltesnių vietų.

Europoje buvo šalta, tačiau drėgniau – potvyniai privertė išsikelti tūkstančius. Kai kuriose Europos šalyse pasėlių buvo trimis ketvirtadaliais mažiau, nei įprasta, reikšmingai padidėjo skurdo lygis.

Kai kurie žmonės manė, kad 1816-ųjų vasarą žmoniją ištiks pasaulio pabaiga.

Pasaulis tais metais nesibaigė, tačiau šį įvykį verta prisiminti. Tai puikus įrodymas, kad reikia labai nedaug, jog pasaulio klimato sistema visiškai pasikeistų – užtenka į atmosferą pumpuoti anglies dioksidą.

Kadangi dabartinė problema yra priešinga – ne atšalusi, o padidėjusi temperatūra, kai kurie mokslininkai mano, jog panašūs „Metai be vasaros“ galėtų padėti išspręsti klimato kaitos problemą, rašo slate.com. Galbūt galėtume panaudoti tą patį mechanizmą, kuris atšaldė planetą tuomet, tam, kad ją atšaldytumėme ir vėl?

Prieš du šimtmečius niekas nežinojo, kodėl taip staigiai pasikeitė oras. 1815–1816 m. žiema Šiauriniame pusrutulyje nebuvo labai šalta, tačiau vasaros pradžioje viskas apsivertė aukštyn kojom.

Buvo daug paaiškinimų – vieni dėl žiemos kaltino didžiules saulės dėmes, kiti – dievų pyktį, tačiau tikroji atšalimo priežastis slypėjo Indonezijos Sumbavos saloje – Tambora ugnikalnis, išsiveržęs daugiau nei prieš metus nuo šaltosios vasaros. Tai buvo vienas didžiausių užfiksuotų ugnikalnių užsiveržimų Žemės istorijoje.

Manoma, kad dėl tiesioginių ugnikalnio išsiveržimo padarinių, tarp jų ir cunamių, žuvo 10–15 tūkst. Sumbavos salos gyventojų, dar 70–100 tūkst. žmonių mirė dėl nukritusių pelenų, kurie sunaikino pasėlius ir padarė kitos žalos.

Tačiau už Indonezijos ribų apie šią nelaimę mažai kas žinojo, prisimena Nicholas Klingamanas, Redingo universiteto mokslininkas. Apie nelaimę buvo užsiminta kai kuriuose laikraščiuose, tačiau pragaištingos žiemos su ugnikalniu niekas nesiejo.

„Viena priežasčių, dėl kurios niekas nepadarė sąsajų tarp ugnikalnio ir pakitusio klimato, buvo ta, kad niekas negalėjo matyti debesies, – aiškino N.Klingamanas. – Išsiveržimo metu į atmosferą ir stratosferą buvo išleista daugiau nei 55 mln. tonų sieros dioksido, ir nebuvo pakankamai drėgmės, kuri priliptų prie dalelių ir padėtų nuleisti jas žemyn.“

Daugiau nei 18 mylių virš Žemės paviršiaus, kur kas aukščiau, nei buvo išsiveržimo pelenų debesis, sieros dioksidas kondensavosi į aerozolius ir nepastebėtas nuslinko po pasaulį.

Skirtingai nei šiltnamio efektą sukeliančios dujos, kurios atmosferoje įkalina iš žemės kylančią šilumą, aerozoliai atspindi saulės šviesą, todėl planetos paviršius tampa vėsesnis.

Nors Tamboros išsiveržimo sukelti aerozoliai atspindėjo mažiau nei procentą saulės šviesos, to užteko, kad globali temperatūra vasarą kristų ir sukeltų katastrofinę grandininę klimato reakciją.

Klingamanas sako, kad sieros aerozolių šaldymo efektas buvo stipresnis atogrąžose negu poliuose – kuo arčiau pusiaujo, tuo daugiau saulės šviesos pasiekia Žemę. Šios išbalansuotos temperatūros pakeitė vėjo judėjimą, o tai nulėmė kardinalius klimato pokyčius.

Atšalimas, kuris atsirado per vadinamuosius „Metus be vasaros“, yra vos didesnis, nei atšilimas, kurį patiriame dėl didėjančio anglies dioksido dujų. Skirtumas tas, kad prieš kelis šimtus metų ugnikalnio dujos išnyko 1817-aisiais, o mes anglies dioksidą į atmosferą pumpuojame nuolat. Net jei perteklinį CO2 sustabdytume dabar, mūsų planeta šiltų dar ilgus metus.

Prieš kelis šimtus metų įvykusi nelaimė leidžia galvoti apie neįprastą idėją: kad į atmosferą ir stratosferą galima būtų išleisti anglies dioksido ir taip kovoti su globaliniu atšilimu.

Žinoma, žmonės negali kontroliuoti vulkanų išsiveržimų, tačiau saulės geoinžinerijos tyrimus atliekantys mokslininkai sako, kad mes galėtume į atmosferą ir stratosferą įnešti deimantų dulkių ir sieros rūgšties, taip padidindami nuo Žemės atspindėtą saulės spindulių kiekį.

Tokios idėjos šalininkai, kaip Davidas Keithas iš Harvardo universiteto, sako kad saulės geoinžinerija galėtų stabilizuoti pasaulio klimatą, kol bus sumažintos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, arba sukurtos technologijos, kurios padės anglies dioksidą pašalinti iš atmosferos.

Tai skamba tarsi mokslinė fantastika, tačiau Keithas aiškina, jog saulės geoinžinerijos idėja yra įsišaknijus į visuotinai priimtus aplinkos valdymo principus ir būtų nesunkiai įgyvendinama.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT