Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mokslininkai įminė judančių Mirties slėnio akmenų paslaptį

GPS jutiklį turintis akmuo Mirties slėnyje
Richardo Norriso nuotr. / GPS jutiklį turintis akmuo Mirties slėnyje
Šaltinis: 15min
0
A A

Šimtai paslaptingų akmenų nutiestų takų Mirties slėnyje Kalifornijoje (JAV) iki šiol mokslininkams kėlė daug klausimų. Kiekvieno ant išdžiūvusio Mirties slėnio ežero esančio vingio gale yra akmuo, tačiau niekas niekada taip ir nematė, kaip šie akmenys juda. Tačiau dabar pateiktas galutinis atsakymas su neginčijamais įrodymais, rašo iflscience.com.

Jau kelis dešimtmečius buvo spekuliuojama dėl akmenų vingių. Kai kurie vingių gale esantys akmenys buvo milžiniško dydžio ir svėrė daugiau nei 300 kilogramų. Buvo aišku, kad reikia didelės jėgos tokius akmenis pajudinti. Vieni kėlė hipotezes, kad akmenų vingius sukelia vėjai,  kiti – kad plūduriuojantis ledai ar purvas ir t.t.

Plaukiojantys ledo luitai stumia akmenis pirmyn trumpais, beveik nepastebimais greičiais – iki 5 metrų per minutę. Trajektoriją nulemia vėjai ir apačioje esantis vanduo, palikdamas takus ir minkštą purvą.

Dabar pirmą kartą mokslininkai pastebėjo judančius akmenis: esant palankioms sąlygoms, ploni ledo sluoksniai stumia akmenis aplink išdžiūvusį ežerą. Šis tyrimas, kuris mokslininkams pasirodė „nuobodžiausias kada nors darytas eksperimentas“, išspausdintas žurnale PLOS ONE.

Dar 2011 m. žiemą Richardo Norriso vadovaujama mokslininkų grupė į Mirties slėnį atgabeno 15 akmenų su aktyvuotais GPS jutikliais ir juos stebėjo naudodami aukštos rezoliucijos judesio kameras ir oro stotį.

„Mes tikėjomės laukti bent penkerius ar dešimt metų kol kas nors įvyks, tačiau jau praėjus dvejiems metams buvome čia, nes akmenys sujudėjo.

Kai čia keliavome 2013 m. gruodžio mėn., ežeras buvo padengtas nedideliu kelių centimetrų vandens sluoksniu. Popietę jis jau pasidengė ledu ir nuo ežero sklido skilinėjančio ledo garsai“, pranešime skelbia mokslininkai.

Jie nustatė, kad tam, jog akmenys judėtų, vienu metu turi įvykti keletas reiškinių. Svarbu, kad išdžiūvusiame ežeras būtų užtektinai vandens tam, jog susiformuotų slenkančio ledo luitai. Tačiau vandens sluoksnis neturi būti storas, kad akmenys galėtų judėti.

Nukritus temperatūrai susiformuoja plonas ledo sluoksnis – jis turi būti nuo 3 iki 6 milimetrų. Tuomet akmenys jau gali judėti, o ledas nėra per storas ir nesulūžta. Rytais, pasirodžius Saulės spinduliams, ledas ima tirpti ir susidaro didelės plaukiojančios plokštės, kurios pučiant vėjui gali judėti iki penkių metrų per sekundę greičiu.

Plaukiojantys ledo luitai stumia akmenis pirmyn trumpais, beveik nepastebimais greičiais – iki 5 metrų per minutę. Trajektoriją nulemia vėjai ir apačioje esantis vanduo, palikdamas takus ir minkštą purvą.

Nuotraukoje vaizduojamas vienas iš GPS siųstuvą turinčių akmenų šaltą rytą, kai paviršius vis dar padengtas ledu. 

Akmenys judėjo tarpais nuo kelių sekundžių iki 16 minučių. Per du su puse mėnesio, kol egzistavo šis tvenkinėlis, daugiausiai vienas akmuo nukeliavo 224 metrus, o didžiausias akmuo pajudino dar 60 akmenų. Kartą vienu metu judėjo net 300 akmenų.

Domitės mokslo ir informacinių technologijų naujienomis? Prisijunkite prie Mokslas.IT socialiniuose tinkluose „Facebook“, „Twitter“. Patirkite netikėtų atradimų!

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT